Mes įpratę manyti, kad Lietuvos miškuose nuo senų amžių gyveno tik šiuo metu sutinkami žvėrys. Tiesa, žinios apie išnykusius ir vėl praeito šimtmečio viduryje Panevėžio rajone, Pašilės  miškuose įveistus stumbrus, jau nieko nestebina: kiek vėliau šie taurūs žvėrys buvo išleisti laisvėn ir bandomis klajojo po mūsų krašto miškus bei laukus. O rudasis lokys? Apie jį tikrai žinome, jog kadaise gyvenęs Lietuvoje, tačiau mes jau seniai buvome primiršę gauruotąjį bičių medaus smaližių, kol pastaruoju metu medžiotojai skirtingose Lietuvos vietose kameromis užfiksavę po šalį migruojantį gyvūną, nustebino visus iš naujo. Tačiau apie miškinius tarpanus, arklių protėvių palikuonis, kadaise kaimenėmis besiganančius mūsų giriose, tikriausiai  mažai kas žino. O praeityje gausiai pas mus gyventa ne tik jų, bet ir kitų, ne mažiau įdomių žvėrių.

Reikia tikėtis, kad pažintis su Lietuvoje gyvenusiais gyvūnais praplės mūsų akiratį ir sužadins vaizduotę.

Mamutas

Vienas iš Lietuvos reljefą ir klimatą formavusių tūkstantmečių veiksnių yra ledynmetis. Jam tirpstant jau kyšojo žemės lopai, apaugę keružiais beržais, neūžaugomis pušelėmis, geltonų kerpių ar žalių samanų ir kitų negausių augalų rūšių atstovais. Po tokią tundrą klumpino ledynmečio epochos žolėdžiai milžinai – mamutai, kurių Lietuvoje, pasak archeologo A.Mačionio, galėjo būti keli tūkstančiai. Iš rastų skeletų nustatyta, kad mamuto aukštis siekė 3 – 3,6 m, ilgis – 4 m. Suaugusio mamuto dantis svėrė iki 10 kg, o 3 m ilgio durklas, neteisingai vadinamas iltimi – per 100 kg. Mamutai išgyvendavo iki 150 metų, o dantis per visą gyvenimą keisdavo šešis kartus.

Vieni archeologai mano, kad Lietuvoje niekas mamutų nemedžiojo, nes nerasta nė vieno kaulo ar durklo (ilties) su apdorojimo pėdsakais. Tad spėjama, kad mūsų krašte, kai klaidžiojo šie gyvūnai, žmonės dar negyveno. Tačiau kiti archeologų autoriai teigia, jog pirmieji Lietuvos gyventojai su mamutais susitiko ir juos medžiojo. Mat mamutai, daugumos autorių nuomone, Lietuvoje išnyko X tūkstantmetyje pr. Kr., o pirmieji gyventojai į Lietuvą atklydo anksčiau.

Gausių mamutų stovyklaviečių praeito šimtmečio viduryje rasta Ukrainos, Baltarusijos apsrityse. Lietuvoje mamuto kaulų užtikta daugelyje vietų: Kauno, Šilutės, Kretingos, Telšių  rajonuose, o Vilniuje, Antakalnyje, senojoje Neries vagoje, po smėliu rasta 40 mamuto kaulų – beveik visas gerai išsilaikęs mamuto skeletas.

Mamutai visur medžioti, bet pagrindinė jų išnykimo priežastis, žinoma, yra klimato atšilimas, o ne medžioklė. Juk Sibire mamutai išgyveno ilgiau nei Europoje.

Šių didingų žvėrių kaulų rinkinius galima pamatyti D.Poškaus Baubliuose, Kauno T.Ivanausko zoologijos, Vilniaus universiteto, Telšių, Panevėžio ir kituose muziejuose.

Įdomu tai, kad Rusijos caras Petras I buvo išleidęs įstatymą dėl mamutų kaulų rinkimo...

Gauruotasis raganosis

Mamutų amžininkai Lietuvoje buvo ir apie tris tonas svėrę žolėdžiai žvėrys – gauruotieji raganosiai, apaugę rudais ir tankiais tarsi vilna plaukais. Ant nosies kyšojęs metrinis ragas tiko durklui, ietigaliui, kailis – palapinei, mėsa – maistui, todėl pirmieji Lietuvos gyventojai galėjo šiuos žvėris medžioti ar bent matyti.

Vilniuje, Antakalnyje, 1928 m. iš žemės atkastas gauruotojo raganosio šlaunikaulis, Gardino apylinkėse rasta kaulų. Europoje ir Azijoje šie raganosiai gyveno ir po ledynmečio, o išnyko, greičiausiai, dėl beatodairiškos medžioklės tik X amžiuje.

Gauruotieji raganosiai – Azijoje ir Afrikoje dabar gyvenančių raganosių giminaičiai. Šie galingi žvėrys neturi priešų. Jų vengia net drambliai ir tigrai. Tačiau pasklidus gandams apie gydomąsias ragų savybes, brakonieriai juos tiesiog naikino.

Manoma, kad visi raganosiai kilę iš bėgiojančiųjų Amerikos raganosių grupės. Šios grupės atstovai buvo panašūs į senuosius arklius.

Avijautis

Dar vieni minimų žolėdžių amžininkai buvo ir jaučio galvos, avies liemens žvėrys – avijaučiai, giminingesni avims negu jaučiams, svėrę 200 - 300 kg. Jie ėdė kerpes, varpinius augalus, medžių ir krūmų lapus. Žiemą maistą atsikasdavo iš po sniego. Atšiaurioje Grenlandijoje, Arktikos salose gyvendami jie šalčio  nejautė, nes dėvėjo ilgaplaukiais kailiniais, kurių 60 – 80 proc. sudarė pūkiniai plaukai. Šių kresnų, trumpakojų žvėrių papilvės plaukai siekė 60 – 90 cm. Numestas gamtoje avijaučio povilnis renkamas, iš jo gaminama labai brangi vilna, vadinama „qiviut“  ir  yra šimtą kartų šiltesnė už kokybiškiausią avies vilną, o 100 km ilgio tvirtas siūlas, lengvesnis už anties plaukus. Kanadoje ir Aliaskoje buvo bandymų avijaučius veisti ir auginti fermose, tačiau toks verslas netapo populiarus, nes gyvūnai auga labai lėtai ir „qiviut“ gaunama ne itin daug.

Šių žvėrių ragų nepramuša kulkos, o kraujas šalčių metu srovena lėtai, neatšaldo šiltai „aprengto“ kūno, todėl jie ištveria ir 60 laipsnių šaltį.

Medžioti avijaučius labai lengva, nes jie ir iššovus nebėga, stovi sustoję ratu. Klimatui atšilus ir dėl medžioklių avijaučiai ėmė nykti. Aliaskoje jie dar gyveno prieš pusantro šimto metų. O ketvirtajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje gyvūnai iš Grenlandijos vėl buvo aklimatizuoti Aliaskoje siekiant atkurti anksčiau buvusią jų populiaciją šiose vietose. Taip pat avijaučiai buvo apgyvendinti Vakarų Grenlandijoje, salose prie Sibiro ir Dovrefjelio Norvegijoje, iš ten paplito į Švediją. Tai vienintelė vieta, kurioje avijaučių nepasisekė apgyvendinti. Šiuo metu avijaučių populiacija gerokai didesnė nei 100 tūkstančių gyvūnų, pavojus jiems išnykti negresia.

Nors avijaučių kaulų Lietuvoje kol kas nerasta, tačiau mokslinėse knygose rašoma, kad holoceno epochoje (prieš 10 000 metų) jie buvo paplitę visoje Europoje, gyveno ir Lietuvoje. Taip teigti leistų ir Baltarusijoje iškasti jų kaulai, kaukolės. 1966 m. avijaučių įsigijo Kauno zoologijos sodas.

Šiaurinis elnias

Šiaurinių elnių buvimą Lietuvoje gali paliūdyti jų ragų dirbiniai, rasti Kalviškėse (Klaipėdos raj.). Rasti elnio ragai su pjaustymo žymėmis, datuojami XIV tūkst. pr. Kr. Ragų iš žemės iškasta Kuršių Nerijoje, Kaune, Lazdijuose ir kitur.

Šiauriniai elniai Lietuvoje pasirodė prieš 15 -16 tūkst. metų ir išnyko tik prieš 10,3 tūkst. metų. Elnius medžiojo į Lietuvą atklydę pirmieji gyventojai klajokliai. Elnio mėsa tiko maistui, taukai – maistui ir pasišviesti, gyslos – kailiams siūti, kailis – palapinei ir drabužiams, maišams vandeniui nešioti, diržams. Tik nežinia, kada elnią pakinkė traukti slides, o vėliau ir roges. Iškeliauti iš mūsų krašto elnius tikriausiai privertė atšilęs klimatas.

Dabar laukinių šiaurinių elnių nebėra net Švedijoje ir Suomijoje. Tik Norvegijos kalnuose dar išliko. Kitur juos pakeitė naminiai šiauriniai elniai. Pastarieji nuo laukinių skiriasi tik įvairesne kailio spalva. Didelės laukinių elnių kaimenės dar ganosi Kanadoje, Aliaskoje.

Šiauriniai elniai gyvena tundroje, taigoje, kalnuose, miškuose, pelkėtose vietovėse. Ėda ankštines, varpines žoles, rūgštynes, grybus. Kai žemė įšala, elniai devynis mėnesius minta kerpėmis, kurias užuodžia ir atkasa iš po sniego.

Sabalas

Tadas Ivanauskas savo knygoje „Pasaulio žvėrys“, rašo: „Turime duomenų, kad senais laikais, gal iki XIX a., sabalų būta ir Lietuvoje“. Deja, tie duomenys nepaminėti, o spaudoje ir mokslinėse konferencijose nuolat buvo ginčijimasi: ar gyveno Lietuvoje sabalai?

Be neigiamų atsakų, nemažai XVII a. autorių tvirtina, kad lietuviai medžioja sabalus, netgi  aprašo medžiotoją Žaliojoje girioje (netoli Panevėžio) nešiojantis nušautą sabalą.

Sabalai ir miškinės kiaunės kryžminasi ir gimsta kidusai. Seniau mokslas dar nebuvo tokio lygio, kad galėtų tiksliai atskirti sabalą nuo kiaunės. Tačiau daug ką pasako lietuvių gausiai pavadinti vietovardžiai:  vien Sabališkių, Sabalių, Sabalėnų, Sabaliūnų kaimų suskaičiuota apie trylika. Netoli Kauno XVIII a. buvo Sabalakalnio girininkija. Alytaus raj. yra Sabališkių, o Zarasų raj. – Sabalių miškai. Sabalų buvimą Lietuvoje patvirtina ir knyga „Lietuvos fauna“, išleista 1988 m. Didžiausia tikimybė, kad sabalų mūsuose gyventa tuomet, kai Lietuvos klimatas buvo panašus į Sibiro. Tad jei vis dar turėtume šaltas žiemas, gal ir mūsų miškuose klajotų šie išore bei gyvenimo būdu panašūs į kiaunes, žvitrūs ir gražūs žvėriukai.

Poliarinė (šiaurinė) lapė

Lietuvoje šie gražūs žvėreliai gyveno, kai buvo šalta ir lapėms pakako jų pagrindinio maisto – lemingų.

Prisiėdusios lemingų šiaurinės lapės užsiaugina labai gražius, purius ir šiltus kailinius, kurie vasarą būna rausvi, o nugara – gelsvai pilka. O žiemą – baltutėliai. Šių lapių ausys ir nosys trumpesnės už rudųjų lapių. Tikriausiai todėl, kad nenušaltų.

Šiaurinės lapės sveria dažniausiai iki 6 kg ir dabinasi 25 – 30 cm ilgio uodegomis. Būna, kad įminta ir iki 10 kg. Tai tipiški Arktikos ir Subarktikos žvėriukai, mėgstantys kalvotas tundras, kur kasa urvus ir gyvena šimtus metų. Kai užeina pūgos, lapės įsirausia sniege. Minta įvairiais graužikais ir augalais, bet pagrindinis maistas – lemingai.

Žiemą puikūs šiaurinių lapių kailiai vilioja medžiotojus.

Lemingai

Kai Lietuvoje buvo Subarktinis klimatas, o ledynai jau traukėsi, atsirado pirma skurdi augalija: keružiai beržai, laplandiniai karklai, dabar jau įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, kerpės, samanos. Toj tundroj bastėsi sunkesni už dabar auginamus lietuviškuosius pirminiai stumbrai, šuoliavo baltieji kiškiai, gausiomis populiacijomis veisėsi ir lemingai (pelėnai). Jų yra keturios gentys: tikrieji, kanopiniai, miškiniai ir peliniai. Dažnesnė rūšis – norveginis lemingas.

Sunku tvirtinti, kurie lemingai veisėsi Lietuvoje, tačiau kai kurių jų rūšių kaulų rasta kvartero sluoksniuose prie Medininkų (Vilniaus raj.).

Švedijoje, Norvegijoje ir kitur norvegiškieji lemingai kartais taip paplinta, kad suėdę visas kerpes tūkstančiais leidžiasi į kelionę, perplaukia upes, įlankas, ežerus.

Žiurkėnas

Žiurkėnai – dažnas vaiko augintinis namuose. Žvėreliai perkami zooparduotuvėse, nes laisvėje gyvenančių žiurkėnų Lietuvoje nėra. Tačiau kvartero periodo žemės sluoksniuose, Vilniaus raj. Medininkų apylinkėse geologai rado ir žiurkėnų kaulų.

Šių žvėrelių kūno ilgis 25 – 30 cm, jie ir dabar gyvena Vakarų Europos, Vakarų Sibiro, Šiaurės Kazachijos stepėse ir miško stepėse. Ten rausia iki 2,5 m gylio urvus su daugybe takų, kuriuose yra jų sandėliai, o šiuose – žiemai sukrautos morkos, grūdai, bulvės, kukurūzų burbuolės. Kai žiurkėnai gyveno Lietuvoje, žinoma, tokių skanumynų nebuvo. Tad sandėliavo prastesnį maistą. Dabar laisvėje gyvenantys žiurkėnai rudenį į savo sandėlius sukrauna net 90 kg atsargų. Vasarą jie skanauja žolės šaknis, gaudo vabzdžius, kartais net peles.

Žvėrelis narsus. Jei kelią į urvą jam pastoja žmogus ar lapė, puola ir kanda. Ten, kur žiurkėnų gausu, jie naikinami, nes suėda nemažą dalį derliaus. Korėjiečiai ir kinai ieško žiurkėnų sandėlių, o juose rastas gėrybes pasiima maistui, o mes auginame žiurkėnus ir jais žavimės...

Kurmėnas

Retai kas gali pasigirti matęs kurmėną. Laisvėje jie Lietuvoje nebegyvena, tačiau geologai tirdami kvartero periodo, kurio trukmė maždaug 1,6 mln metų, sluoksnius ties Medininkais, tarp kitų graužikų rado ir kurmėnų kaulų likučių.

Šie žvėreliai dar paplitę daugelyje Europos kraštų. Jie išskirti į atskirą kurmėnų šeimą. Turi judrų straubliuką ir ilgą vairuojamąją uodegą bei puikų, neperšlampamą kailiuką.  Kūnas 18-21 cm ilgio, sveria iki 520 g. Gerai plaukioja ir nardo. Jo urvo anga būna po vandeniu, gyvena didelėmis šeimomis, iki 15 žvėrelių. Žiemą užmiega.

Profesorius T.Ivanauskas 1948 m. iš Chopioros rezervato į Lietuvą atvežė 28 kurmėnus. Jie buvo paleisti į Žuvinto ežerą, tačiau po 10 metų visi žuvo. Dar buvo bandyta juos įkurdinti Trakų raj. Anykštų ežere, tačiau ir ten išnyko.

Saiga

Ledynmečio laikotarpio gyvūnai Lietuvoje buvo ir saigos, panašios į avis su ilgomis kojomis. Jų snukiai gaubti, su pūstomis šnervėmis, o ant gerklės kabo mėsingos barzdos. Patinų ragai persišviečiantys, vaško spalvos, ant kaktos beveik vertikalūs, dantyti. Kailis – gelsvai rusvos spalvos, be balto „veidrodėlio“ užpakalinėje kūno dalyje.

Saigos mamutų epochos laikais buvo paplitusios ne tik visoje Europoje, bet siekė net Arkties vandenyną ir Aliaską. Ir Lietuvoje, kai buvo šalta, saigos jautėsi neblogai, mito keružiais beržais, kerpėm, samanom, pušelėm. Kol kas mūsų krašte nerasta jų  kaulų, tačiau geologai tvirtina, jog saigų Lietuvoje buvo. Tą rašo ir užsienio autoriai.

Dar XVIII a. apgyvendinant stepes, saigos buvo masiškai medžiojamos, kol Rusijoje ir Mongolijoje jų teliko keli šimtai. Tačiau saigos greitai atsigavo ir paplito naujuose rajonuose. Greitai bėgdamos – gali lėkti net 80 km/val. greičiu – saigos gali pasitraukti iš stichinių nelaimių ištiktų vietų, rasti naujos augalijos, todėl sugeba greit prisitaikyti.

Miškinis tarpanas

Šiandien senose knygose įdomu skaityti apie miškų arklius, vadintus tarpanais. Pasirodo, vos prieš kelis šimtmečius jie bėgiojo Lietuvos giriose. Spėjama, kad mūsų krašte tarpanai pasirodė prieš 12 tūkst. metų, kai dar šlumšino mamutai. Taigi tarpanai Lietuvoje gyveno dar prieš stumbrus ir taurus. P.Dundulienė (1963 m.) rašo, kad Suvalkų apskrities Šveicarijos kaime iškasti I-ojo tūkst. pr. Kr. pirmosios pusės miškų veislės arklio griaučiai.

Jotvingiai su arkliais dirbo pirmaisiais mūsų eros amžiais, tačiau anie buvo ne laukiniai. Kada Lietuvoje prijaukinti arkliai, sunku pasakyti. XII – XIII a. kronikos dažnai mini prijaukintus arklius. Lietuvių autoriai 1926 m. tvirtina, kad lietuviai turėjo net arklių globos dievą Usiną.

Tarpanus gaudė lietuviai, juos išsivarydavo Lietuvą puolę kryžiuočiai, pramogaudamas su tinklais ir šunimis gaudė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis J. Sobeskis (1674 - 1696 m.). Tai buvo nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo arkliukai. Raitelio nepanešdavo, bet įkinkyti į dviratį vežimaitį galėjo greitai bėgti. Dabar spėjama, kad žemaitukų arklių veislė išvesta iš tarpanų.

Gamtininkai neužrašė, kiek tarpanų suvalgyta ir kiek prijaukinta, tik žinoma, kad 1914 m. Prūsijoje medžiotojai nukovė paskutinius miškinius arklius. Pasaulyje neliko šių nuostabių bėgūnų, lekiančių visa kaimene su vedliu.

Tauras

Taurai Lietuvoje ganėsi jau VIII –VI tūkst. pr. Kr. Mokslininkai mano, kad naminės karvės kilusios iš taurų. Juos galime įsivaizduoti, pažvelgę į ispaniškuosius bulius, škotiškąsias karves.

Taurai pešė žolę, skabė medžių lapus ir šakeles, kramtė giles. Legendos pasakoja, kad Gediminas tarp Vilnelės ir Neries medžiojo taurus. Po daugelio metų Vilniuje, prie Pilies kalno, aptikta tauro rago dalis, datuojama XIV a., tarsi patvirtino tą legendą. Ramygalos apylinkės Lieknos pelkėse buvo ištraukta tauro kaukolė su ragu. Reguliuojant Mūšos upės vagą Joniškio raj. 1953 m. išversta tauro kaukolė.

Tauro kaulų Lietuvoje rasta I –IV a. gyvenvietėse. 1327 m. Vroslavo dokumentuose minimi „pagonių jaučiai“ ir bus taurai. Tiek Lietuvoje, tiek Prūsijoje taurai ganėsi miškuose. Tačiau pirmasis Lietuvos statutas 1529 m. jau nenumato baudų už tauro medžioklę. Vadinasi, laisvėje gyvenančių taurų Lietuvoje jau nebuvo. Jų išnykimas yra blogos žmogaus įtakos gamtai pavyzdys.

Lietuvos vietovardžiuose įamžintas tauro vardas. Miestai Tauragė, Tauragnai, per dešimt kaimų – Taurakiemis, Taurapilis ir kt., ežerai – Tauragnas, Taurupis, Taurų miškas, Taurašilis – visi jie mena Lietuvoje gyvenusius taurius žvėris.

Stumbras

Dabar gyvenantys stumbrai, kartais vadinami lietuviškaisiais, yra kadaise išnykusių pirminių stumbrų (Bison priscus) palikuonys.

Jau prieš 8 tūkst. metų Lietuvos giriose bandomis gyveno stumbrai, vadinti lietuviškaisiais, belovežiniais, europiniais. Stumbrų buvimą Lietuvoje įrodo Punios, Nemenčinės, Migonių ir kituose piliakalniuose bei prie jų esančiose gyvenvietėse rasti kaulai. Jų rasta Punios pilkapiuose, vietovėse prie Marijampolės, Telšių, XV – XVI a. datuojamų stumbrų kaulų iškasta Trakų ir Vilniaus piliakalniuose. Mūsų šalyje gana gausu strumbrų kaulų radaviečių, įrodančių, kad čia stumbrai intensyviai medžioti.

Stumbrai pateko į Kauno miesto herbą. Yra vietovių, menančių šiuos žvėris: Stumbrės, Stumbrių ir kiti kaimai, miškai.

Medžiojami stumbrai nyko. XVI a. Lietuvoje jie dar gyveno, o Belovežo girioje iki XX a. pradžios išliko laisvėje gyvenantys stumbrai. Ten juos naikino Lietuvos ir Lenkijos valdovai, Rusijos carai. 1921 m. žiemą eigulys nukovė paskutinį sergantį Belovežo girios stumbrą.

Vėliau žmonės ėmėsi ilgo ir sudėtingo darbo, norėdami stumbrus sugrąžinti į miškus. 1969 m. buvo atvežti du stumbrai į Panevėžio raj. Pašilių miško aptvarus ir nuo tada pradėta juos veisti.

Rudasis lokys

Jau mezolite rudieji lokiai gyveno Lietuvos miškuose. Jų kaulų atkasta I – IV a. gyvenviečių sluoksniuose, rasta žalvario amžiaus iškasenose. Apie ruduosius lokius prirašyta būtų ir nebūtų dalykų. Meška – lietuvių pasakojimų, pasakų, dainų herojė. Meškuičiai, Meškininkai, Lokėnai, Meškapieviai, ir dešimtys kitų vietovardžių išsimėtę po visą Lietuvą. Lokiai puikuojasi Žemaitijos herbe, Rietavo, Kauno, Šiaulių miestų ir kitų miestelių herbuose.

Visi žino, kad lokys – didelis, stambus ir sunkus gyvūnas. Vadinamas ruduoju, bet gali turėti juodą, rusvą ar pilkšvą kailį. Žiemos miegui pasirenka pelkėtą mišką, kartais po išvirtusiu medžio kelmu, žabų krūvoje. Minta uogomis, vaisiais, riešutais, augalais, vabzdžiais, žuvimis, kritusiais gyvūnais.

Seniau nemažai autorių rašė apie meškų augintus žmonių vaikus. Kiti tikino net patys matę miške rastus, nekalbančius, stačiom vaikščioti nemokančius vaikus. Tačiau rašantieji nepagalvojo, kad toks dalykas neįmanomas. Nuogas vaikas sušaltų ir vasaros naktį. Be to, ką jis darytų, kai meška užmiega žiemos miegu? Žinoma, galėjo atsitikti, kad vaikas miške paklydo, išsigando ir iš išgąsčio prarado kalbą. Žmonės jo nebeišmokė kalbėti. Tokių dalykų tikrai yra buvę.

Meškų Lietuvos giriose nestigo. 1783 m. ir vėliau autoriai tvirtina, kad Lietuvoje meškos juodesnės nei Lenkijoje. Meškų buvimą mūsuose įrodo ir meškininkai, su meškomis atliekantys įvairius cirko triukus ir net žmonių dirbamus darbus. XVIII a. netgi buvo įsteigtos „Meškų akademijos“. Meškininkais čia dirbdavo dažniausiai čigonai, keliaudami su jomis per kaimus bei miestelius ir turguose, aikštėse meškų išdaigomis juokindami žmones. Žemaitijoje iki XX a. pradžios dar keletas mėgėjų turėjo prijaukintų meškų.

Nors įstatymai draudė medžioti meškas kitų savininkų žemėse (Prūsijoje – nuo 1738 m., Lietuvoje – nuo 1529 m.), jas žmonės vis tiek medžiojo dėl mėsos, taukų, kailio, tad meškų Lietuvoje vis mažėjo. Užfiksuota, kad Šalčininkų dvarininkas Vagneris  Rūdninkų girioje pašovė paskutinę mešką 1885 m. Ją nugaišusią rado piemenys.

Nuo to laiko Lietuvoje meškos, matyt, „vaikų nevedė“, bet svečiuosna atklysdavo: iš Baltarusijos ar Latvijos. Pastaraisiais metais, kaip žinome, mūsų krašte vė buvo užfiksuotos migruojančios meškos.

Ernis

Su lokiais dar susitikdavo ir stambiausi kiaunių giminės atstovai erniai, kuriems lietuviai net lietuviško vardo neturėjo ir vadino rusiškai „rosomacha“. Gamtininkas J.Elisonas, užtikęs A. Vireliūno užrašuose teiginį „Erni, erni, duok man iltį“, šį kiaunės galva, barsuko ar net meškos liemeniu piktą žvėrį pavadino ernio vardu, nors ir pats nežinojo, ką A.Vireliūnas šaukė erniu.

Lietuvoje anksčiau tikėta, kad badmečiu šie plėšrūnai gali misti net akmenimis. Senuose leidiniuose aprašyta, kad šiaurėje ernis vienu metu gali suryti du šiaurinius elnius, po to dalį maisto išvemti. O iš tiesų „šis baisus, nepasotinamas ėdrūnas“ suėda vos 800 g maisto per parą ir dažniausiai badauja.

Nors ir ne dėl medžioklės, bet Lietuvoje erniai nyko. Vieni autoriai užsimena, kad iki 1770 m. Kauno gubernijos miškuose ernių būta, kiti (1829 m.) apie jį kalba kaip jau apie retą mūsų miškų žvėrį. Paskutiniai tvirtinimai teigia, jog Lietuvos miškuose paskutinis ernis galėjo žūti 1879 m.

Dabar erniai paplitę Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Sibire.

Vilpišys

Po senąsias girias tyliai pėdino laukinės arba miškinės katės (vilpišiai). Pilkšvas, juodais taškais išmargintas kailis, ilga pasipūtusi uodega, apie 80 cm siekęs liemuo –  tai įspūdingiausias miško tankumynų žvėrelis. Nuo naminių kačių jos mažai skyrėsi ir su jomis poravosi. Dieną lindėdavo medžių uoksuose ar olose, o naktį gaudė paukščius, graužikus, net kiškius.

1747 m. žodyne vilpišys vadinamas medinės katės vardu. Yra tvirtinančių, kad iš vilpišių kilusios naminės katės, bet tai netiesa – pastarosios išvestos iš gelsvųjų kačių, gyvenančių Afrikoje. Įvairių autorių duomenimis vilpišių Lietuvos miškuose gyveno 1721 – 1861 m. Tačiau pasaulyje jie neišnyko: pėdina po Karpatų, Kaukazo kalnus, veisiasi Vakarų Europos miškuose.

Voverė skraiduolė

Paprastąsias voveres mūsų miškuose ar parkuose yra matęs kiekvienas žmogus, tačiau tik nedaugelis žino, kad dar ne taip seniai lietuvio akį džiugino ir voverės skraiduolės. Žinoma, sparnų jos neturi, o skraidyti žvėreliams padeda kūno šonuose esančios plaukuotos odos raukšlės. Norėdama nusklęsti nuo vieno medžio ant kito, voverė skraiduolė ištiesia kojas, odos raukšlės tampa sparnais ir žvėriukas, pasispyręs nuo medžio, be garso lekia 30-40 metrų. Puri, ilga uodega vairuoja skraiduolę, gali keisti skridimo kryptį.

Voverės skraiduolės – medžių gyventojos, žemėje jos nejudrios, nes trukdo plėvės. Kadangi akys didesnės už paprastųjų voverių, jos gerai mato prieblandoje ir naktį - tuo laiku ieško sau maisto.

Pagal įvairių autorių duomenis, voverės skraiduolės Lietuvoje gyveno 1779 – 1830 m. Daugiau tikrų žinių apie šių gyvūnėlių buvimą mūsų kraštuose nėra. Dar iki 2001 m. buvo stebimos Latvijoje, tačiau ir ten jų nebeliko. Arčiausiai mūsų skraiduolės gyvena dalyje Estijos ir Baltarusijos, o paplitusios šiaurinės Eurazijos miškuose. Minta ir guolį rengia kaip ir mums įprastos voverės.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ