Paskelbtas Laisvalaikis

Klimato krizė ir Jonava: Jonavos miesto plėtros etapai (II)

Antradienis, 04 August 2020 14:14 Parašė 

Miestas tampa svarbia arena kovoje su klimato krize. Planuojama, jog 2050 metais 70 proc. žemės populiacijos gyvens urbanistiniuose objektuose. Po penkių metų (tai yra 2025 metais) 600 didžiausių urbanistinių objektų (nuo miestelių iki megamiestų) ekonomikos sudarys 65 proc. viso pasaulio ekonomikos. Miesto vaidmuo kovojant su klimato krize kiekvienais metais vis didėja. Kai nacionalinės valstybės negali ar nenori spręsti klimato krizės sukeltus iššūkius, formuojasi judėjimai, kurie siekia vienyti miestus ir  gyventojus, perkeliant kovos fokusą nuo nacionalinių valdžių prie miestų. Tad, neatsitiktinai, šiame serijos tekste bandysiu aptarti Jonavos miesto istoriją, suskirstydamas etapais ir bandydamas pasižiūrėti nauju žvilgsniu į Jonavos istoriją. Nauju ir parankiu žvilgsniu tapo istoriko Alberto Toynbee’io iššūkio ir atsako teorija.

Pagrindinis teorijos teiginys yra tai, jog kiekviena civilizacija netikėtai gali susidurti su iššūkiais, kurių formos gali būti įvairios. Pradedant socialiniais, kultūriniais ir baigiant klimato pokyčiais. Civilizacija, norėdama išlikti, turi atsakyti į iššūkį. Tai gali padaryti tik gyvybinga civilizacija, galinti kurti naujas kultūrines formas. Istorikas pateikia pavyzdį iš senovės istorijos, kai regione nuo Šiaurės Afrikos, Egipto ir Mesopotamijos įvyko klimatinis lietaus zonos slinktis, kuri lėmė kritulių sumažėjimą bei suprastėjusias medžiotojų ir rinkėjų gyvenimo sąlygas. Atsako formos į minimą iššūkį buvo įvairios. Kaip dažnai būna, dalis žmonių liko įgnoruoti pasikeitimą ir tai lėmė jų išnykimą. Antrieji pasirinko migruoti, ieškant tinkamesnių klimatinių sąlygų. Treti pabandė atsakyti į iššūkį kūrybiškai ir technologiškai, prisijaukindami gyvūnus, sukultūrindami augalus ir steigdami miestus. Tai lėmė Šumerų ir Egipto civilizacijų atsiradimą.

Iššūkio ir atsako teorija šio teksto rėmuose tampa man parankiu būdu kitaip pasižiūrėti į Jonavos miesto istoriją, perkeldamas žvilgsnį nuo civilizacijų istorijos prie miesto istorijos. Tam pasitelkiau istorikės Giedrės Milerytės-Japertienės parengta Jonavos istorijos apybraiža pavadinimu Nepažinti gyvenimai. Jonavos istorijos apybraiža 1750-2015. Gilindamasis į miesto istoriją pastebėjau bendrą bruožą, kuris lydėjo miesto istoriją - sutrūkinėjusią miesto istoriją. Taikydamas pasirinktą teorinį žvilgsnį, visą Jonavos miesto istoriją išskirsčiau į tris etapus. Pristatomi apibrėžti Jonavos miesto etapai yra susiję su katastrofiniais, geopolitiniais įvykiais, krizėmis. Kiekvienas etapas, kuriuos trumpai aptarsiu, iš esmės pakeisdavo Jonavos miesto socialinį ir kultūrinį audinį. Galbūt tai iš dalies atsako į klausimą, kodėl sunku apie Jonavos miestą pasakoti vientisai, be įtrūkių, nefragmentuotai. Būtent šis žvilgsnis mums leidžia apie Jonavą kalbėti kaip etapinį miestą, kuris įvairiais laikotarpiais susidūrė su iššūkiais ir su kuriais miestui neišėjo susidoroti, o naują miestą etapą inspiruodavo vis nauja jėga.

Pirmasis miesto gyvavimo etapas, kurio pradžia laikyčiau Marijonos Zabielaitės-Kosakovskienės gauta miestelio privilegija, leidusi įkurti miestelį, kviesti į jį laisvus įvairių religijų ir tautybių žmones, taip pat organizuoti tris metines muges. Esminis objektas aplink kurią gali būti suvokiamas miesto plėtros etapas yra kurį laiką statoma mūrinė bažnyčia ir Kosakovskių dvaras, kuriame vykdavo politinis ir kultūrinis gyvenimas, pavyzdžiui vykstantys teatro spektakliai. Kosakovskiai gerindami susisiekimą, skatindami atvykti ir apsigyventi kitų tautybių žmones, organizuodami muges, šviesdami vietinius gyventojus, siekė didinti miestelio ekonominį pajėgumą. Jonava ir Kosakovskių dvaras Abiejų Tautų Respublikos periodu ne kartą buvo tapęs politiniu ir maišto centru. Dalis Kosakovskių priklausė Baro sąjungai, kuri siekė Abiejų Tautų Respublikos autonomijos nuo Carinės Rusijos įtakos. Kiti Kosakovskių šeimos nariai priklausė Carinės Rusijos šalininkams, todėl nuo sukilėlių susilaukdavo represijų. Vyskupas Juozapas Kosakovskis, kuris nenuilstamai rūpinosi Jonava, mirė, o su jo mirtimi žlugo ir Abiejų Tautų Respublika. Tai buvo prekybos, miestelio plėtros ir Kosakovskių kultūros bei maišto laikotarpis, kuris baigėsi geopolitine katastrofa. Abiejų Tautų Respublikos padalijimais ir nutrukusiu respublikos valstybingumu.

Miestelio gyvybingumas, iš dalies suardytas dėl Kosakovskių veiklos apleidimo Jonavoje, laikėsi dėka Kosakovskio pakviestų kitų tautybių ir religijų gyventojų. Jie tapo jungtimi tarp senosios Jonavos ir tarpukario Lietuvos laikotarpio Jonavos. Žydų, rusų, sentikių veikla ir gyvenimas miestelyje, kurie prisidėjo prie antrojo etapo plėtros, prasidėjo vėlyvuoju Rusijos imperijos ir pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Be vietinių gyventojų, miestelio antram gyvenimui įkvėpė taip pat sukurta Lietuvos valstybė. Susiformuoja savivalda, 1924 metais vykusiuose savivaldos rinkimuose dalyvauja 1818 jonaviečių, tai yra 77 proc. aktyvumas. Plečiasi baldų pramonė, Jonavoje gaminami baldai įgauna platų žinomumą, įsteigtas degtukų fabrikas. Ir tai tik kelios įmonės iš veikiančių fabrikų ir įmonių miesto. Veikė reguliarus garlaivio Žvaigždė mašrutas tarp Kauno ir Jonavos. Šis laikotarpis pasižymėjo mieste draugijų kūrimu, nenutrūkstančiais darbininkų streikais, kuriuos paremdavo Kauno darbininkai, ideologiniais ginčais ir artėjančio antrojo pasaulinio karo nuotaikomis. Būtent antrąjį miesto laikotarpį užbaigė, o Jonavos miesto audinį iš esmės suardė antrasis pasaulinis karas ir holokaustas. Katastrofiški geopolitiniai pokyčiai lėmė didžiąją dalį miesto gyventojų žūtis bei sugriautą miestą. Jeigu pirmojo etapo metu, įvyko tik geopolitinė katastrofa, tai antrąjį miesto gyvenimo etapą sunaikino ne tik pasikeitusi geopolitinė situacija į kurią Jonava negalėjo atsakyti, bet ir į atmintį įsirėžęs holokaustas. Ženklai, kurie liudija pirmąjį ir antrąjį etapus, nuskendo gyliai Neryje ir aplinkiniuose miškuose.

Trečiojo etapo, kuriame šiuo metu Jonava ir gyvena, pradžios tašku laikyčiau būtent sprendimo statyti šalia miesto pramoninį objektą ir jo datą - tai yra 1962 metai. Istorikės teigimu, „visas miesto gyvenimas nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios orientuotas į naujos įmonės statybą ir aptarnavimą.“ Nors tai lėmė naują miesto gyvenimą, tada miestas tapo pavaldus ir priklausomas nuo stambaus pramoninio objekto, kai miestas gyvena ir plečiasi ne dėka miestiečių, bet miestas pajungiamas patenkinti statybos ir gamyklos veiklos poreikius. atvežami naujakuriai, plečiasi infrastruktūra, statoma ligoninė, darželiai, daugiabučiai. Tai, kas atsitiko su miestu sovietmečiu, yra taikliai pastebėjęs filosofas Leonidas Donskis savo 1997 metais išleistoje etiudų rinkinyje Tarp Karlailio ir Klaipėdos. Visuomenės ir kultūros kritikos etiudai, rašydamas, jog „[...] sovietinė Lietuvos “modernizacija” bei urbanizacija sukūrė naują socialinį tipą, o kartu ir kultūrinį fenomeną: žmogų, atsidūrusį tarp miesto ir kaimo. [...] Tai balansuojantis ir neapibrėžtas žmogus, atsidūręs tarp kaimo ir miesto: miesto jis dar nejaučia ir nesuvokia, o kaimo - jau nebejaučia ir nebesuvokia kaip savo gyvenamosios bei sureikšmintos erdvės, sykiu ir kaip vienintelės autentiškos socialinės tikrovės.“ Natūralu, toks žmogus neturės artimo, pilietinio santykio su miestu, į kurį atvyksta. Kita vertus, jeigu miesto socialinis, kultūrinis audinys yra sunaikinamas antrojo pasaulinio karo metu, suteikti naują gyvybę gali būtent toks žmogus, atvykęs ir įstrigęs tarpinėje būklėje, tarp kaimo ir miesto. Nors tai kartais veda prie socialinių konfliktų.

Taigi, remiantis pasirinkta teorija, neišvengiamai kyla klausimas - kas bus trečio miesto etapo pabaigos priežastis? Mano spėjimas yra susijęs su klimato krize ir ekologija. Pirmiausiai reikia pastebėti, jog pirmieji ženklai jau buvo pasirodę anksčiau. Tai buvo ekologinė ir humanitarinė avarija Azoto (dabar Achemos) gamykloje, kuris įvyko 1989 m. kovo 20 d. Po šio įvykio, kuris iki šiol išliko miesto gyventojų kolektyvinėje atmintyje, susiformavo dviprasmiškas miesto ir miestiečių santykis su Achema. Viena vertus, tai yra ekonominį gerbūvį užtikrinantis pramoninis objektas, bet kita vertus, pastebėjus nukrypimus nuo kasdienybės kaip lapės uodega virš gamyklos, atsinaujina viduje tūnantis nerimas.

Europos Sąjunga paviešindama žaliąjį kursą paskelbė pagrindinį tikslą - neutrali klimatui ekonomika. Tai reiškia, jog ilgainiui, teršėjai, įskaitant ir didžiąsias gamyklas, turės adaptuotis ir užtikrinti, jog jų veikla bus be jokių pasekmių klimatui, tai yra be išmetamų į aplinką dujų, kurios skatina klimato šiltėjimą. Tai neabejotinai bus iššūkis, kuris turėtų skatinti įmonių perėjimą prie netaršios veiklos. Jeigu didžiosios rajono įmonės nesugebės adaptuotis prie pasikeitusių globalinių sąlygų, tai turės įtakos ir miestui, tokiu būdu užbaigiant trečiąjį miesto etapą.

Žygimantas Menčenkovas

 logo srtrf

Atnaujinta Antradienis, 04 August 2020 14:19
Web Analytics