Nakvynės namai – vienintelė įstaiga, teikianti laikino apgyvendinimo paslaugas asmenims, neturintiems būsto ar jį praradusiems, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų arba dėl kitų įvairių priežasčių likusiems be stogo virš galvos. Tai stotelė, kurioje apsistojęs pilietis jaučiasi saugus. Tačiau ilgametės ir didelę darbo patirtį turinčios įstaigos direktorės Ritos Eimutienės teigimu, problemų tik daugėja, o nakvynės namai dėl pasikeitusios specifikos nebeatitinka savo pavadinimo.  

Normatyvų nėra

Pastaruoju metu itin akcentuojama socialinių paslaugų prieinamumas ir jų kokybės užtikrinimas, aukšta socialinių darbuotojų kvalifikacija, personalo darbo kokybė, daugelis kitų reikalavimų. Bet pažvelkime, kokioje aplinkoje dirba personalo brigados.

Nakvynės namų paslaugomis besinaudojantys asmenys  – tai socialinės rizikos grupei priklausantys suaugusieji, priskirti vienai kategorijai asmenų ir turintys vieną bendrą bruožą – yra be gyvenamosios vietos. Tačiau tai pačiai kategorijai priklausantys žmonės yra labai skirtingi: vieniems stinga savarankiškumo įgūdžių, kiti turi elgesio ir emocinių sutrikimų, kai kurie serga priklausomybės, onkologinėmis, somatinėmis ligomis, ŽIV, turi negalią ir t. t. Todėl įstaigos socialinių darbuotojų veikla ir žinių spektras yra labai platus. Jie turi būti itin aukštos kvalifikacijos, turėti ne tik socialinio darbo, bet ir medicininių, teisinių ar net psichologinių žinių.

„Darbo krūvis yra labai didelis, klientų problemos sudėtingėja, ypatingai šaltuoju metų laiku. Bet nakvynės namams, kaip socialinės priežiūros paslaugas teikiančiai įstaigai, nėra nustatyti darbuotojų darbo laiko sąnaudų normatyvai. Todėl neaišku, kokiam skaičiui klientų turėtų būti priskirtas vienas socialinis ar individualios priežiūros personalo darbuotojas, – komentavo situaciją R. Eimutienė. – Mat tokie normatyvai nustatyti socialinę globą teikiančioms įstaigoms. Jokiame norminiame dokumente nenurodyta, kiek paslaugų gavėjų turi tekti vienam nakvynės namuose naktį dirbančiam darbuotojui. O tai yra labai svarbu, nes dirbame aplinkoje, turinčioje labai daug rizikos veiksnių. Darbuotojai susiduria su specifinio darbo problemomis, prisiima vis naujus iššūkius.“

 Klientai „iš gatvės“

Direktorė susirūpinusi, kad nakvynės namai „mutavo“ ir tapo panašūs į universalią įstaigą, kuri atlieka globos namų, slaugos skyriaus, reabilitacijos centro, blaivyklos funkcijas.

„Į nakvynės namus gali patekti tik turintieji asmens dokumentus ir pasitikrinę sveikatą benamiai. Bet realybė yra kitokia. Nors mes neturime teisės ir neteikiame išblaivinimo paslaugos, policija ar greitosios pagalbos medikai, viešoje vietoje radę neblaivų asmenį, veža į mūsų įstaigą. Mes stengiamės tokių nepriimti. Buvo atvejų, kai atgabentuosius palieka tiesiog prie vartų. Daugelis neblaivių asmenų būna agresyvūs. O svarbiausia, kad iš gatvės atvežti asmenys neretai serga įvairiomis užkrečiamomis ligomis. Kol darbuotojai aiškinasi, kuo tas asmuo serga, jis vaikšto po nakvynės namus, keldamas grėsmę sveikiesiems. O mūsų dirbantieji patiria profesinę riziką ir emocinę įtampą, išgyvena pavojingas situacijas. Argi tai normalu?“ – retoriškai klausė įstaigos direktorė.

Anot jos, vasarą stengiamasi nepriimti tokių „atvežtinių“ klientų – žmogus už vartų nesušals. Bet žiemą negali girto piliečio palikti bėdoje. „Turime po laiptais „VIP“ patalpas, kuriose yra trys sudedamos lovos, ten ir patalpiname iki ryto. Žinoma, rizikuojame, nes nežinome, kokiomis užkrečiamomis ligomis serga. Bet yra taip, kaip yra“, – karčia patirtimi dalijosi R. Eimutienė.

Nuo A iki Z

Dažniausiai atvežami arba patys besikreipiantys į nakvynės namus žmonės neturi jokių asmenybę patvirtinančių dokumentų. Ir šiuo metu įstaigoje gyvena trys asmenys, neturintys pilietybės, turėję tik tarybinius pasus, tiesa, dabar ir juos jau praradę. 

„Vienas mūsų gyventojas sunkiai serga. Gydymo įstaiga suteikė jam pirmą būtinąją pagalbą, penkias paras palaikė ir atvežė į nakvynės namus. Šiam asmeniui intervencinis gydymas dėl ligos ypatumų negalimas, jam skirtas medikamentinis gydymas, taigi vaistai reikalingi kiekvieną dieną. Kadangi žmogus neturi asmens dokumento, negali gauti ir socialinių išmokų, ir kitos finansinės paramos net vaistams įsigyti. Tad ant mūsų pečių gula dokumentų tvarkymo funkcija. Einame visur, kur reikia, viską darome, pradedant asmens dokumentu, bankinėmis kortelėmis, invalidumo nustatymu, slaugos ir globos namų išrūpinimo reikalais, registravimu Užimtumo tarnyboje, pašalpų forminimu, deklaracijos tvarkymu ir taip toliau. Tai kieno čia funkcijos? Ar tikrai priklauso nakvynės namams?“ – stebisi pašnekovė.

Nakvynės namuose pasitaiko ir į kvaišalus įjunkusių asmenų. Ir šiuo metu nerimą kelia du tokią priklausomybę turintys gyventojai. „Prasidėjus „lomkėms“, jų niekas negali sulaikyti – naktimis net tvorą išardo, kad pabėgtų narkotikų įsigyti. Pačios didžiausios mūsų pastangos jiems padėti yra bergždžios. Vežėme į reabilitacijos centrą, esantį Akmenėje, bet jie iš ten pabėgo ir vėl sugrįžo pas mus“, – pasakoja R. Eimutienė. 

Akistata su koronavirusu

Koronaviruso epidemija atnešė dar daugiau grėsmių ir taip nenuspėjamai kasdienybei nakvynės namų gyventojams ir darbuotojams. Anot R. Eimutienės, ši įstaiga priskiriama mažiausiai rizikos grupei, tad laukti didesnės pagalbos iš valdžios ar verslo nesitikima. „Iš Savivaldybės gavome 12 vienetų veido kaukių ir 5 litrus dezinfekcinio skysčio, kurio jau nebeturime. Iš įstaigos lėšų nusipirkome 400 vienetų vienkartinių polietileninių ir tiek pat guminių pirštinių, įsigijome 20 litrų dezinfekcinio skysčio. Dezinfekuojame visus paviršius, reikalaujame iš miesto grįžtančių gyventojų dezinfekuoti rankas. Bet neturime kaukių, kurios nuo šiol yra privalomos. Gerai suprantantys ligos pavojus asmenys jų patys nusiperka ar pasisiuva. Mūsų gyventojai žino situaciją, bet ne kiekvienas supranta izoliacijos ir nebendravimo su kitais būtinybę. Išeiti už įstaigos ribų leidžiama tik iki 11 valandos ryto, paskui užrakiname vartus, – aiškino nakvynės namų direktorė. 

Jos teigimu, įtampą didina reikalavimus ignoruojantys asmenys – pabėga, gąsdina, kad kontaktavo su sergančiaisiais ir t. t. Dėl netoleruotino jų elgesio porą asmenų teko pašalinti iš nakvynės namų.

„Jeigu pas mus įsisuktų virusas, izoliatoriumi virstų nakvynės namai visiems – ir čia apsistojusiems žmonėms, ir darbuotojams, sunkios būklės sergančiuosius galbūt  išvežtų į gydymo įstaigas. O likusieji pasistatytume kieme lauko virtuvę ir virtume košę. Gal išgyventume. Atvirai kalbant, kiekvieną dieną jaučiame pavojų, nes nežinome, kada ir kas gali atnešti tą karūnuotą nelaimę“, – prisipažino įstaigos direktorė R. Eimutienė.

Dabar įstaigoje gyvena 45 žmonės (9 moterys ir 36 vyrai), jauniausiam gyventojui dar nėra dvidešimties, o vyriausiasis baigia aštuntą dešimtį. 

Irena BŪTĖNAITĖ