Paskelbtas Miesto naujienos

Nakvynės namų direktorė: „Norėčiau juos matyti tuščius...“

Antradienis, 08 June 2021 08:59 Parašė 

Ingrida MALCIUVIENĖ Nakvynės namams vadovauja dar tik trečias mėnuo. Bet, ko gero, jau pakankamas laikas, kad būtų galima paklausti ir išgirsti, kaip sekasi naujajai direktorei. 

Su kokiais iššūkiais, džiaugsmais ir rūpesčiais pirmiausia čia susidūrėte?

Nauja pradžia turbūt visada yra iššūkis, džiaugsmas ir rūpestis kartu. Naujam vadovui ne visuomet paprasta užmegzti ryšį su seniai susiformavusiu kolektyvu. Taigi pirmiausia, ko ėmiausi atėjusi į šią darbo vietą, tai stebėti. Stebiu plačiai atmerktomis akimis ir klausausi ištemptomis ausimis (šypsosi). Tam, kad pamatyčiau, kokie yra santykiai, kas lemia būtent tokius tarpusavio santykius komandoje, kas aktyvesnis, o kas pasiūlymus teikia individualiai ir t. t. Taipogi manau, kad susiformavusiame kolektyve yra žmonių, kurie sukuria nevienodą pridėtinę vertę. Galvojau, kaip galiu su darbuotojais, kurie kuria didesnę vertę, bet aš su jais dar neturiu teisingų santykių, per maksimaliai greitą laiką tuos santykius sukurti. Manyčiau, kad vienas geriausių būdų, kaip tą padaryti,  – tiesiog klausti. Taigi klausiu patarimo, nuomonės, laukiu pastabų. Ir dėkoju už tai, kad galiu tai daryti. Kai komandoje yra žmonių, kurie gerai ir seniai dirba, kurie turi autoritetą, naujam vadovui tikrai lengviau ir ramiau. Taip pat suprantu, kad įstaigos vadovas – visos savivaldos komandos dalis, taigi svarbu palaikyti dialogą ir su steigėju.  

Kaip Ingridą Malciuvienę sutiko naujieji pavaldiniai?

Na žinote, naujas darbuotojas ar vadovas visada yra iššūkis (šypsosi). Didžioji dauguma kolektyvo man buvo pažįstama iš ankstesnių bendrų darbų, bendrų rūpesčių ir veiklų. Buvusi ilgametė direktorė Rita Eimutienė suformavo atsakingą ir pareigingą, draugišką, pasiruošusį priimti visus iššūkius, kolektyvą. O mūsų įstaigos veikloje iššūkiai ir nenuspėjamos situacijos – tai kasdienybė,  reikalaujanti greitos „čia ir dabar“ reakcijos ir situacijos sprendimo. Tačiau, nepaisant to, kad su kai kuriais buvome pažįstami, darbuotojams tenka prisitaikyti prie naujo vadovo, man taip pat reikia pažinti juos iš naujo. Nes kai susitinki kitokiose situacijose ir būdama kitose pareigose, pažįsti žmogų vienaip, o dirbant kasdieną žmogų pažįsti visai kitaip. Kartais galima labai nustebti, ir nebūtinai maloniai. Žinoma, dar nedidelis laiko tarpas, stebime vieni kitus, tačiau labai džiaugiuosi atsakingu, pareigingu, susiklausiusiu, aktyviu kolektyvu. Tikiuosi, kad tokie liksime ir ateities darbuose, bendražmogiškuose santykiuose.

O Nakvynės namų gyventojai?

Pradėjus dirbti Nakvynės namuose, buvo 41 gyventojas, dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturintis savo gyvenamojo būsto ir gyvenantis čia. Jauniausias yra 34 metų, vyriausiajam – 79-eri. Be abejo, visiems įdomu, kas bus ir kaip bus. Jaučiu, kad domisi ir girdžiu, kad diskutuoja apie darbus. Pasikalbame, bendraujame. Kiek gyventojų jėgos leidžia, stipriname asmens higienos, kambarių ir asmeninės aplinkos tvarkymo įgūdžius. Nėra taip, kad viskas slystų lyg sviestu patepta, gyventojams tvarkytis sekasi įvairiai (šypsosi). Jau teko priimti ne vieną sudėtingą sprendimą. Kai nereaguoja į perspėjimus, įspėjimus, nesilaiko nustatytų taisyklių, tenka priimti sprendimą pašalinti gyventojus iš Nakvynės namų, nes kyla pavojus esantiems šalia.

Dirbote Socialinės paramos skyriaus vedėja, Šilų seniūnijos seniūne, Globos namų direktoriaus pavaduotoja. Kokia tai buvo patirtis? Ar ji praverčia naujose pareigose?

Taip jau atsitiko gyvenime, kad svarbiausia mano misija tapo dirbti su žmonėmis, kuriems reikia vienokios ar kitokios pagalbos. Socialinės paramos skyriuje prabėgo didžioji dalis mano darbinės veiklos, kurioje įgyta daugybė patirties – tiek darbinės, tiek gyvenimiškos, spręstos pačios įvairiausios situacijos. Na ateina gyventojas, tu žiūri į jį ir supranti, kad jei tu nepadėsi, jam niekas ir nepadės. O tai visai ne skyriaus veikla, nesusiję su pareigomis, pareigybėmis ir t. t. Ir net nežinai, nuo ko pradėti ir kaip spręsti tą situaciją. Bet imi galvoti, aiškintis, spręsti ir išsiaiškini, ir padedi žmogui. Pasirodo, viskas paprasta – tiesiog reikia imti ir daryti. Siekiau, kad klientas išeitų išsiaiškinęs savo klausimą, o jei negaliu padėti tai žinodamas, kur jam kreiptis, palydėtas. Žinoma, tai kainuoja laiko. Socialinės paramos skyriaus veikla be galo plati ir įvairiapusė, todėl ir patirtis, įgyta dirbant jame, taip pat neįkainojama ir labai vertinga. Linkiu sėkmės ir kantrybės ten dirbantiems kolegoms. Taip pat ir kiti darbai – juose įgyta patirtis ir nuveikti darbai, sutikti darbuotojai, gyventojai ir klientai – sugrąžino mielus prisiminimus (esu baigusi Panoterių vidurinę mokyklą ir Šilų seniūnijoje mano tėviškė), praturtino žiniomis, veiklomis, įvairiomis patirtimis, nebūtinai teigiamomis, žmonių, esant sudėtingoms ar kasdienėms darbinėms situacijoms, pažinimu. Galiu tuo tik pasidžiaugti.

Ar nekilo tokių minčių: kas mane nešė į tą galerą?

Jūs cituojate nuostabiąją Moljero komediją „Skapeno klastos“! (šypsosi). Labai puikiai žinojau, į kokią „galerą“ einu ir kas manęs laukia (šypsosi). Ilgametė socialinės krypties darbo patirtis, įgyti sugebėjimai vertinti socialinio darbo lauką, priimti klientą tokį, koks jis yra, labai naudingi ir praverčia šioje tarnystėje. Mes, darbuotojai, šalia gyventojų galime tik būti ir padėti jiems kasdienėse situacijose. Bet kol bet kuris iš mūsų gyventojų pats nenuspręs, kad jau gana taip gyventi ir pats sau nenorės padėti, mes ir labai norėdami padėti žmogui negalėsime nieko padaryti. Visi suprantame, kad bet kokios priklausomybės gydymas – tai paties žmogaus sąmoningas sprendimas, pasiryžimas eiti tuo labai sunkiu sveikimo keliu nuolat, kas dieną. Tame kelyje gali pasitaikyti visko: kritimo, kėlimosi, paslydimų ir vėl kėlimosi. Turbūt tuo keliu eina tik labai stiprūs ir tikintys žmonės. Taigi tikrai manau, kad įvairios patirtys, įgytos ankstesnėse veiklose,  padeda spręsti įvairiausias darbines situacijas ir problemas šiame darbe.  

Pasirinkusi tikrai nelengvą ir atsakingą darbą, su kokia vizija ėjote vadovauti Nakvynės namams? Kokius juos matote ateityje?    

Turbūt norėčiau pasakyti, kad mielai juos matyčiau... tuščius, be žmonių, kad visi  mūsų gyventojai neturėtų priklausomybių, turėtų namus, darbus ir laimingai gyventų. Suprantu, tai skamba kaip lietuvių liaudies pasakos motyvai. Tačiau tikrai labai norėčiau, kad gyventojai norėtų keistis ir nors mažus dalykus keisti savo gyvenimuose. Daugelis Nakvynės namų gyventojų turi priklausomybę nuo alkoholio. Jiems siūloma vykti į reabilitacijos namus. Jau man čia dirbant, motyvuotas keistis gyventojas pasinaudojo šia galimybe. Tokie atvejai labai džiugina.

Jonavos nakvynės namuose gali gyventi 54 asmenys. Jei jau rajono gyventojui taip susiklostė gyvenimas, kad nebeturi kur galvos priglausti, jis ateina į Nakvynės namus. Kyla problemų, kada atvežamas neblaivus asmuo. Dažniausiai atveža policijos arba greitosios ekipažas. Jei žmogus neagresyvus, jam leidžiama išsimiegoti. Bet jis dažniausiai būna tokios būsenos, kad pavardės pasakyti negali, tapatybės nenustato niekas, žmogus pamiega ir stengiasi kuo greičiau išeiti. Manau, kad Jonavoje aktualus išblaivinimo įstaigos klausimas. Atsiranda problema, kai ateina žmogus iš gatvės su visais kvapais ir visokiais gyviais. Neturime izoliatoriaus su atskiru higienos kambariu, kur naujas gyventojas galėtų laukti, kol jam bus padaryta TBC nuotrauka ir kiti tyrimai. Taip pat norėčiau, kad po išmokų gavimo nebūtų nugultos pievos ir ant kelkraščių gyventojai nesėdėtų, laukdami kol prasiblaivys ir bus įleisti į namus. Taisykles žino, kad neblaivūs negali grįžti ir bus neįleisti, tačiau alkoholis mielesnis už švarią lovą... Žodžiu, problemų turime įvairiausių ir jas bandysime spręsti.

Žmogus ne vien darbu gyvas. Svarbu pomėgiai, kasdieniai įpročiai, kurie leistų atitrūkti nuo  problemų darbe...

Visų mūsų įprastas gyvenimas per pastaruosius metus labai pasikeitė. Jei anksčiau lankydavomės koncertuose, spektakliuose, renginiuose, tai dabar to praktiškai nebeliko. Socialinis gyvenimas, bendravimas su giminaičiais ir draugais tapo ribotas. Tačiau atrastas naujas dalykas – ėjimas ilgais atstumais. Pradžia buvo tokia, kad kelios draugės Naujųjų išvakarėse parsisiuntėme programėlę ir Naujais metais pradėjome eiti. Vienos daugiau, kitos mažiau. Kovo 11-ąją už Lietuvos laisvę nuėjome 31 km. Iki šiol vienas pirštas tamsus, bet mes tai padarėme! (juokiasi). Dabar likome aktyviausios dvi, vakarais nueiname apie 15 kilometrų. Jei kas man būtų tai „išbūręs“ prieš kurį laiką, tikrai nebūčiau patikėjusi. O dabar toks atstumas jau nebevargina, vienas malonumas. Labai smagu sutikti bėgančius, einančius, sportuojančius kolegas. Žinoma, tai užima nemažai vakaro laiko ir neaišku, kaip mums seksis tai daryti vasarą (šypsosi).

O svajonės? Apie ką svajoja Ingrida –  mama, žmona?

Mano svajonėse mano šeima, visi man brangūs žmonės – sveiki ir laimingi. Dar norėčiau, kad šalia nebūtų pagiežingų, nuolat dėl visko besiskundžiančių, apsimetančių mandagiais ir maloniais, tokių,  kuriems visada viskas blogai, kerštingų, klastingų žmonių. Kažkur skaičiau mintį, kad jeigu nori pažinti žmogų,  neklausyk to, ką apie jį kalba kiti. Paklausyk tai, ką jis kalba apie kitus. Taigi visiems linkiu taikos, ramybės, pagarbos vienas kitam. Ir linkiu būti sveikiems ir blaiviems.  

Ačiū, Ingrida, už pokalbį. Sėkmės jums!

Kalbėjosi Monika KRISTINAITYTĖ

Web Analytics