Prieš kelerius metus Jonavoje panaikinus laikiną gyvūnų prieglaudą, atsirado daugiau benamių kačių, pasitaiko ir valkataujančių šunų. Prie daugiabučių dažnai galima pamatyti bėgiojančias švelniakailes, laukiančias kada kas nors paduos maisto gabalėlį. Beglobiais gyvūnais ir toliau rūpinasi savanorės, pripažįstančios, kad kiekvienas keturkojis yra gyvas padaras, kuriam reikalinga pagalba. Apie sudėtingą padėtį Jonavoje kalbamės su didelę patirtį turinčia savanore Ilona Kolitaite.
Veikla susitraukė
Pašnekovė apgailestauja, kad mūsų mieste nebeliko gyvūnų prieglaudos, kuri porą metų veikė bendrovėje „Jonavos paslaugos“. Pasak I. Kolitaitės, patalpos buvo suremontuotos, atitiko gyvūnų globai ir priežiūrai keliamus higienos reikalavimus. „Prieš kelerius metus skelbtą konkursą laimėjo Kaune veikianti bendrovė „Nuaras“. Todėl šiuo metu, radus beglobį gyvūnėlį, žmogus turi informuoti apie tai seniūniją, kurios darbuotojai iškvies „Nuaro“ tarnybą, o ši nelaimėlį paims“, – pasakojo moteris.
Jonavos savanoriai veiklos nenutraukė ir toliau padeda benamiams gyvūnėliams rasti namus. Tačiau, pripažįsta Ilona, veiklos apimtys labai sumažėjo. „Kai turėjome patalpas, galėjome priglausti visus gyvūnėlius, o dabar vienus nešamės į savo namus, kitus priimti prašome veterinarijos gydyklų. Susiklostė tokios aplinkybės, kad padaryti tiek, kiek norėtųsi, nebeįmanoma“, – pasakoja Ilona.
Jonavietė pasidžiaugia, jog gražiai bendradarbiauja su Jonavoje esančiomis gyvūnų gydyklomis. „Į mūsų prašymus visada geranoriškai atsiliepia uždarosios akcinės bendrovės „Kabarga“ darbuotojai, glaudžiai draugaujame su veterinarijos klinika „VetPet“. Savanorės pačios nuveža, pavyzdžiui, kačiuką į gydyklą. Lėšų stokojame, gyvename iš geradarių, kurie paaukoja pinigėlių. Todėl turime įsiskolinimų veterinarijos įstaigoms. Nelengva, bet juk gyvūnui nepasakysi, kad palauktų gatvėje“, – prisipažįsta I. Kolitaitė.
Karantino įtaka
Nelengva surasti namus beglobiams gyvūnėliams. Todėl apie benamius keturkojus skelbia socialiniuose tinkluose, patalpina jų nuotraukas. Anot pašnekovės, rasti šeimininką katinėliui truputį lengviau negu šuniui, nes pastarajam reikia skirti daugiau laiko – vedžioti kelis kartus per dieną.
Savanorė pastebi, kad pirmojo karantino metu išaiškėjo nauja tendencija – gyventojai, dėl suvaržymų negalintys bendrauti su kitais, labai norėjo paimti globoti katinėlį ar šunelį. „Toks žmonių apsisprendimas yra pagirtinas. Bet kas to gyvūnėlio lauks tada, kai sugriežtinimai pasibaigs? Ar jis nebus išvarytas į gatvę? Todėl pokalbių su gyventojais metu stengiamės išsiaiškinti, ar tikrai jiems reikia keturkojo, kokia šio tikslo motyvacija? Juk karantinas amžinai nesitęs. Privalu išsiaiškinti šį klausimą iš esmės, išaiškinti žmogui, kad jo apsisprendimas globoti keturkojį per karantiną tam padarėliui tik pakenks. Buvo atvejų, kai asmuo, nusprendęs laikinai pagloboti gyvūną ir taip užpildyti vienatvės nišą, savo sprendimo atsisakė“, – samprotauja ji.
Skirtingi požiūriai
Gyvūnais besirūpinančios savanorės stengiasi, kad benamės katės nebūtų paliktos likimo valiai. Todėl aktyvių moterų iniciatyva mieste yra įrengtos kelios šėryklos bei žiemojimo nameliai. Lėšų šiems reikalams jos gavo dalyvaudamos Vilniaus labdaros fondo „Drauge“ surengtoje mugėje. „Labai dėkojame gyventojams, atnešusiems įvairių daiktelių, kuriuos sėkmingai pardavėme ir taip surinkome per 200 eurų. Šios sumos pakako dviem žiemojimo nameliams pastatyti. Tikėjomės ir toliau įsilieti į muges, o paskui gautus pinigėlius išleisti kačių gerovei – pastatyti namelių, kad turėtų kur peržiemoti ir pasislėpti nuo lietaus. Deja, karantinas sugriovė visus planus. Manau, pasibaigus COVIDO košmarui, veiklą sustiprinsime“, – samprotauja Ilona.
Kiekviena kačių šėrykla turi savo „prižiūrėtoją“, atsakingą žmogų, kuris rūpinasi erdvių aplinka, švara ir tvarka. Gyventojai gali benamius gyvūnėlius pašerti. „Mes, savanorės, maistu padedame kiek pajėgiame, atsiranda geranoriškų žmonių, kurie šėryklose palieka įvairių gėrybių katėms. Ačiū jiems“, – dėkoja I. Kolitaitė.
Tačiau, anot jos, pasitaiko ir nepatenkintų gyventojų, kurie ne tik vaiko ir gąsdina keturkojus, bet iškoneveikia ir moteris, prižiūrinčias šiuos švelniakailius gyvūnėlius. „Mane stebina toks elgesys. Juk kiekvienas žmogus turi pojūčius – jaučia šaltį, skausmą, alkį. Nė iš vienos gyvybės šie pojūčiai neatimti. Tai kodėl reikia pykti ant vargšų gyvūnėlių, kurie gatvėje atsidūrė dėl nejautrių šeimininkų? Nepatinka, tai eik pro šalį ir nekliudyk, nežemink tų, kurie daro gerus darbus. Kitąsyk pagalvoju: taip elgiasi tik tie, kurie patys savęs nemyli“, – patirtimi dalijasi gyvūnų mylėtoja.
Viena kiemsargė pasakojo, kiek patyčių ir paniekos išgirsta iš gyventojų dėl to, kad kiekvieną dieną tam tikroje vietoje padeda katėms maisto. „Pikti žmonės, kliūvu ir aš, ir katės. Tai ką daryti su tais gyvūnėliais? Žiūrėkite – „naujokas“ atsirado, seka iš paskos, nė per žingsnį neatsilieka. Argi jis kaltas, kad kažkas išmetė?“ – pasakojo moteriškė.
Neaptarti niuansai
Seimui priėmus gyvūnų ženklinimo įstatymą, visuomenėje pasigirdo įvairių nuomonių. Anot savanorės I. Kolitaitės, atnaujinti 2016-aisiais atšauktą įstatymą, matyt, paskatino kilę skandalai šunų veisyklose. „Veisėjai, užsiimantys keturkojų pardavimu, privalo ženklinti savo augintinius. Yra vada, būk malonus, „sučipuok“ visus, tada galėsi ramiai parduoti. Esu už tai, kad šios srities verslininkams laikomus gyvūnus būtina ženklinti“, – teigia jonavietė.
Gyvūnų ženklinimas mikroschemomis būtų geras dalykas, jeigu asmuo, suradęs pasimetusį ar pabėgusį šunį, galėtų perskaityti tą „mikročipą“. Tačiau jis to padaryti negalės, bet turės kreiptis į veterinarijos gydyklą ir prašyti, kad nustatytų gyvūno tapatybę, tai yra perskaitytų mikroschemą.
„Pabėgo mikroschemą turinti kalė. Bet ją radęs asmuo nežinojo, kam pranešti apie rastą šunį, nes to „čipo“ nematė. Manyčiau, kad daug efektyviau būtų uždėti gyvūnui antkaklį su šeimininko telefono numeriu. Tada nereikėtų nei laiko sąnaudų, nei mokesčių už gyvūno tapatybės nustatymą – paprastesnis būdas. Žinoma, pasitaikys atvejų, kai šeimininkas išvyks , šunį perduos kitam asmeniui. Bet tas „čipas“ liks buvusio žmogaus vardu. Suprantu, kad asmenys, paliekantys savo globotinį kaimynui ar pažįstamam, privalėtų nueiti ilgą biurokratinį kelią. Bet argi taip visi elgiasi? Rasti paženklinto gyvūno šeimininką bus sunku ir pasikeitus jo telefono numeriui, adresui, išvykus ir taip toliau. Šitie niuansai liko nuošalyje. Teoriškai gyvūnų ženklinimas atrodo patraukliai, bet praktiškai – visai kitoks. Taigi lieku prie nuomonės, kad efektyvesnis būdas – antkaklis su šeimininko telefono numeriu: paprasčiau, greičiau, pigiau“, – įsitikinusi Ilona.
Būtina žinoti
UAB „Nuaras“ direktorė Jurgita Gustaitienė sako, kad pastaruoju metu iš Jonavos rajono į jos vadovaujamą prieglaudą patenka nedaug gyvūnų. „Mes priimame šunis ir kates tik tada, kai gyvūnas praranda šeimininką, yra sužalotas arba tiesiog atklydęs iš kažin kur vienas. Asmuo, suradęs tokį šunį, pirmiausia privalo kreiptis į seniūną, nes šis geriausiai pažįsta vietos žmones ir galbūt gali nustatyti, kieno yra tas paklydėlis. Jei nepavyksta to padaryti, seniūnas turi iškviesti mus. Mes visada esame pasiruošę padėti kiekvienam, kuriam reikia pagalbos“, – komentuoja J. Gustaitienė, pabrėždama, kad „Nuarui“ perduodamas gyvūnas privalo būti paženklintas – turėti mikroschemą.
Ji akcentuoja, kad šeimininkas dingusio keturkojo intensyviai ieško pirmas tris paras, o po poros savaičių visai šiam tikslui pastangų nebededa. Todėl kiekvienas, radęs ar matęs be šeimininko bėgiojantį šunį, privalo apie tai informuoti socialiniuose tinkluose, bendruomenės pirmininkams, jei yra galimybė, TV laidose, laikraščiuose ir t. t. „Jeigu žmogus priglaudžia paklydusį ar pabėgusį šunį ir niekam nepranešęs namuose jį laiko dvi savaites, daro labai didžiulę žalą. Privalu, kaip sakoma, skambinti visais varpais. Svarbiausia yra sklaida. Tada didesnė tikimybė surasti šeimininkus. Žmonės geranoriškai bendradarbiauja, praneša apie pastebėtus valkataujančius gyvūnus, kurie gana greitai suranda savo šeimininkus. Per praėjusius metus iš mūsų prieglaudos į naujus namus iškeliavo 2000 gyvūnų. Su Jonava problemų neturime, išskyrus tą skandalingą atvejį šunų veisykloje“, – priduria „Nuaro“ direktorė.
Irena BŪTĖNAITĖ
