Jonavietė Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė nustebino dar viena – jau vienuoliktąja – savo kūrybos knyga „Rudens voratinklio lašeliais“, kuri praėjusią savaitę Viešojoje bibliotekoje buvo atversta visuomenei. Ten pat atidaryta jos dukters Ingos Brazdžiūnaitės-Šišovienės paveikslų paroda, žavinti žiūrovą šiltomis spalvų dermėmis ir romantiškomis dailininkės vizijomis.
Kalbantys klevo lapai
Netikėti stebuklai laukė vos pravėrusiųjų Viešosios bibliotekos duris. Kiekvienam svečiui moterys tiesė po klevo lapą su priklijuota širdele ir keliomis eilutėmis iš naujos knygos. Nuo scenos sklindanti Romaldo Žilinsko saksofono melodija, rodos, kvietė subtiliam dvasios bendravimui, audė intymumo ir nuoširdumo aurą.
„Gimusi Žiežmariuose, bet augusi Kėdainių rajone, vėliau užauginusi du puikius meniškos sielos vaikus – Ugnių ir Ingą, poetė juokauja, kad turi dar dešimt vaikų – dešimt knygų, kurių pasirodymas – taip pat nemaža šventė“, – sakė renginio vedėja Danutė Kasparavičienė. Atrodo, autorės šeimą išties globoja menų mūzos: ne dažnai tenka darniame trio suderinti poezijos, dailės, fotomeno stygas, o ateityje į šį ansamblį žadanti įsijungti anūkė Kamilė turbūt suburs ir kvartetą.
Eglės poezijos gerbėjai tądien išgirdo ir daugiau „malonių smulkmenų“, kurios kadaise kūrė jos vizijų ir iliuzijų pasaulį. Tai ir lėktuvų gausmo sukeliama baimė, ir pievose boluojančios pienių galvos, ir nokstančių žirnių skonis. Nutylėta, kada ši mergaitė gražiu vardu pajuto poetinį pašaukimą, kada pabandė baltose lankose paganyti žodžių aveles, pagaliau kur pasirodė pirmosios publikacijos. Šie ne mažiau reikšmingi kūrybinio kelio štrichai, matyt, palikti kitos, anot autorės, jau paskutinės, knygos pristatymui, o gal ir profesionalesniam, konstruktyvesniam pokalbiui apie jonavietės, ir ne tik jos, nūnai į lentynas atplūstančią kūrybą.
Dėkingumą byloja gėlės
Bibliotekos darbuotojai Sandrai Šklenskienei paskaičius pluoštelį eilių iš naujos knygos, moterų ansamblis „Vakarė“, vadovaujamas akordeoną virkdančios D. Kasparavičienės, paglostė širdis melodijomis, sumanytomis taip pat pagal Eglės žodžius. Net iš Mažeikių atvykusi literatė Vilija Vingrienė suvirpino gitarą savo daina, ir patikino, kad jonavietės eilės itin gražiai tinka dainoms, – ne veltui tai pastebėjo ir Stasys Liupkevičius, kiti atlikėjai.
Įspūdingoji renginio dalis – sveikinimai, padėkojimai už žodžio atvirumą, eilučių skambumą, net malonią pažintį. Su gyvomis tulpėmis rankose priėjo bendradarbės – respublikinės ligoninės atstovės, „Šaltinio“ klubo narės, bibliotekininkės, internetinio tinklalapio „Eilėraščio taku“ narės, socialinės darbuotojos. Leidyklos „Printėja“ direktorė pasiūlė popietės kaltininkei paragauti aitrokų putino uogų ir sudėjo nepaprastą, kvapniomis žolelėmis apkaišytą poetinę puokštę. Atsidėkodama už supratimą ir bendravimo džiaugsmą, Eglė renginio pagalbininkams taip pat nešykštėjo nei rožių, nei savo knygų. Vėl suvirpėjo saksofonu vingiuojama melodija, skaityklą užpildė apsikabinimų, įspūdžių dalijimosi džiaugsmas, kurį lydėjo viltis kada nors susitikti dar kartą, galbūt išgirsti dar jautresnes, dar švaresnes autorės sielos stygas.
„Moteriškos lyrikos“ spąstuose
Nuskambėjo akordai, nuaidėjo plojimai. Paraštėje veikiausiai liko svarbiausia – žodis apie knygą. Gal dėl to, kad autorė, kaip pati priešlapyje prisipažįsta, kone paniškai bijo kritikų, gal kada nors buvo šiek tiek įžeista, užgauta. Gaila, jei taip. Tada galima susidaryti nuomonę, kad jos eilėraščiai tėra įdomūs jai vienai – rašančiajai, net suabejoti poezijos mūsų komplikuotame pasaulyje misija, galia. Pavartęs solidų, dailiai iliustruotą leidinį, pradedi galvoti: kas čia – svajų, iliuzijų išsipildymo metas ar laisvalaikio užsiėmimas, galbūt savotiškas dvasios apsivalymas, psichoterapija? Žinia, deklaruojamos „moteriškos lyrikos“ laukas šiandieną ganėtinai platus – nuo Salomėjos Neries iki Australijoje gyvenančios Lidijos Šimkutės. Tad nelengva, oi, nelengva čia įsiterpti provincijos kūrėjai su savo asmeniniais parypavimais, iškentėtuoju neoromantizmu.
Norisi naujesnės poetinės kalbos, originalesnių meninių priemonių, kurių stoką, deja, nekompensuoja gražūs viršeliai. Norisi aiškesnės idėjos, koncepcijos. Nesinori atgyvenusių štampų, vadinamosios žanrų mišrainės (tai šiuolaikinių visiems nuolaidžiaujančių „redaktorių“ nuodėmė), nedarnaus, gal tik pradedančiųjų kūrinėliuose toleruojamo galūnių sąskambio. Prisiminkime, kaip aiškiai poetinio įkvėpimo šalvenimą kartą apibrėžė Viktorija Daujotytė: „Poezija prasideda grožio ir minties sandūroje.“ Jei rasite šioje neplonoje knygoje tokią sandūrą, patikėkite, kad praturtėjote – aptikote poezijos brangakmenį.
Marius GLINSKAS
