Trečią dešimtmetį tarp Čikagos ir Lietuvos  gyvenanti skarulietė, operos primadona Genovaitė Bigenytė turi reto gilumo sielą, kurioje telpa ne tik meilė ir pagarba žmogui bei gyvenimą lydinčiai muzikai, bet ir kiekvienam gyviui, kuriam reikia pagalbos. Siekdama išgelbėti du mažus katinėlius ir ieškodama, kas juos galėtų priglausti,  moteris, turėjusi bilietą skrydžiui lėktuvu į Ameriką, nusprendė pakeisti išvykos datą vėlesniam laikui. Pokalbio metu atsiskleidė jos vidinis pasaulis, kur kiekvieną kertelę gaubia gerumo ir rūpestingumo aura.

Kelionę teko atidėti

Šie metai solistei atnešė daugiau skausmo nei džiaugsmo. Pavasarį Čikagoje, netikėtai į Anapilį iškeliavo gyvenimo draugas, o gelstant medžių lapams, į Amžinosios ramybės vietą Skarulių kapinėse, šalia mamos, atgulė tėtis. Artimųjų netektys palieka randus visam laikui.

„Tėtis užgeso – ir aš užgesau. Būdavo, atskridusi iš užjūrio, skubu į jo butą Rimkuose, žinau, kad laukia. Dabar pasijutau tarsi nebereikalinga. Kiekvieną dieną važiuoju į Skarulius, pasikalbu su tėveliais prie kapo, apmąstau praeitį. Kažkas nutrūko širdyje, atsivėrė tuštuma, tai visą kitą laiką skiriu gyvūnėliams, glaudžiu kiekvieną prie krūtinės, tiek paukštelį, tiek keturkojį. Automobilyje vežiojuosi maisto katėms, pašeriu jas čia, Skaruliuose.  Grįžusi į Rimkus, lesinu paukštelius, brolis visą maišą grūdų atvežė, maistelio palieku ir benamėms katytėms. Visiems daliju savo meilę. Gyvūnai nekalti, kad turi gyventi po balkonais ar tiesiog laukuose“, – samprotauja Genovaitė.

Atėjo metas grįžti į Čikagą – prasideda kalėdinis laikotarpis, suplanuoti koncertai. Įsigijusi bilietą lapkričio 12 d., moteris turėjo atšaukti kelionę ir ją perkelti kitai dienai. „Skaruliuose aptikau du išmestus mažutėlius katinėlius – tokie juodi, didelėmis, išsigandusiomis akytėmis, visiški bejėgiai. Neturėjau, kur jų padėti, kam atiduoti, kad globotų. O skrydis jau artėjo. Nusprendžiau sutvarkyti katinėlių gyvenimą, todėl paprašiau perkelti mano kelionę vėlesniam laikui. Vyliausi, kad per tas kelias „pridėtines“ savaites pavyks problemą išspręsti ir išsaugoti dviejų kačiukų gyvybes“, – pasakoja G. Bigenytė.

Tačiau paaiškėjo, kad rasti saugią vietą beglobiams gyvūnėliams nėra taip paprasta – prašymą priglausti benamius keturkojus lydėdavo atsakymas: „Neturime vietų“. Sėkmė pasitiko UAB „Kabarga“. „Palengvėjo širdyje, kai tuos rastus kačiukus priglaudė. Dėkui veterinarijos gydytojams Vincui, Viktorijai ir Ingridai,  moterų komandai – Ernestai Kavaliauskienei, Janei Zvicevičienei, Vaidai Sadauskienei, Daliai Kopūstienei. Jos ne tik rūpinasi gyvūnėliais, bet ir gydo, slaugo, ieško jiems šeimininkų. Ačiū visiems šios įstaigos darbuotojams už dėmesį, kurį skiria pamestinukams. Iš Jonavos galėsiu išvykti su palengvėjimu ir dėkingumu šiai veterinarijos gydyklai. Gal pagalbą būčiau radusi ir „Miesto katės“ prieglaudoje, bet ji buvo perpildyta“, – jaudindamasi mintija G. Bigenytė.

Verta pasvarstyti

Pašnekovė neaplenkė ir Jonavos miesto seniūnijos, kur bendravo su seniūnės pavaduotoju Tautvydu Pabrinkiu. Menininkės nuomone, jis mano, kad užsiimti labdara – kiekvieno žmogaus reikalas, kitaip sakant, nori – padeda, nenori – ne.

„Galbūt daugelis norėtų pagelbėti vargšeliams keturkojams, bet juk tam reikia ir lėšų, ir sąlygų. Vien tik sterilizavimas atsieina keliasdešimt eurų. O kur dar pašaras, gydymas ir kiti priežiūros reikalai? Reikėtų palikti pusę atlyginimo ar pensijos. Seniūnės pavaduotojas sakė, kad seniūnija galėtų apmokėti sterilizavimo išlaidas veterinarijos įstaigai. Bet juk žmonės to nežino! Gal reikia pateikti reklamą, o gal padėtų skelbiamos akcijos? Prisipažinsiu, kai susirgo mano šuo, aš net fortepijoną pardaviau, kad galėčiau jį gydyti. Suprantu, kad Jonavoje nėra patalpos, kur žmonės galėtų atnešti rastus šuniukus ar kates. Bet gal tokias patalpas būtų galima rasti? Žinoma, savivaldybė remtų lėšomis, o dirbti ateitų savanorės. Gal būtų galima tas geradares paskatinti spalio 4-ąją, minint Šv. Pranciškaus, gyvūnėlių globėjo, dieną? Jonavoje yra gyventojų, kurie nepalieka keturkojų be maisto – padeda jiems pašaro. Yra ir prieš tokį elgesį nusiteikusiųjų kategorija. Jei būtų patalpos, nekiltų jokių kivirčų. Seniūnijoje paklausiau, kur man kreiptis, jei norėčiau atidaryti gyvūnėlių prieglaudą? Man paaiškino, kad reikėtų ateiti į seniūniją ir tas reikalas būtų įteisintas. Valdininkas suteikė vilties, jog ateinančiais metais bus ieškoma veterinarinės įstaigos, kuri pamestinukus sterilizuotų nemokamai. Džiugi žinia, bet ar ji bus įgyvendinta?“ – abejoja G. Bigenytė.

Pasak pašnekovės,  kai institucijos nesutaria, kenčia gyvūnėliai. O ir žmonės, jos nuomone, tapo abejingi keturkojo kančioms.  „Suprantu – seniūnija turi išspręsti daug įvairių problemų, tačiau gyvūnų pamiršti negalima. Juk jie – gyvybė, kurioje plaka širdis. Gal vertėtų glaudžiau bendradarbiauti su savanoriškomis draugijomis, organizacijomis ar individualiais asmenimis, kurie rūpinasi šių bejėgių likimu? Tai tik mano pasvarstymai, kalbu tai, ką sako mano širdis, matant prastą situaciją. Matyt, pats Aukščiausiasis siunčia man tokį jausmą. Atvirai kalbant, galėčiau pabūti mecenatu, jeigu reikėtų“, – priduria kraštietė.

Nostalgija Skaruliams

Vienas paskui kitą išeina artimieji. Išlieka tėviškės trauka. „Skaruliai – mūsų žemė, atsistoji ant jos ir jauti, kaip pulsuoja... Čia stovėjo namai, kuriuos tėveliai savo rankomis statė, kūrė, puoselėjo. Nebeliko nieko. Butas Rimkuose nekvepia tėviškės jazminais ir alyvomis – ten tik sienos ir stogas. Kai išsikėlėme gyventi į miestą, kasnakt sapnuodavau Skarulius, tai buvo rojaus kampelis. Kaimynai bičiuliškai bendraudavo, vienas kitam padėdavo. Prisimenu, tėtis man, vaikui, nupirko akordeoną, atsidarydavau langą ir grodavau, kaimynai klausydavosi, ausis ištempę. Kiti išeiviai iš Skarulių dar užsimena apie kaimo atstatymą... O kas leis? Vargu, ar Skaruliai dar galėtų būti tuo senuoju rojumi. Tėvų nebėra, tik kauburėliai kapinėse...“ – prisiminimais dalijasi Genovaitė.

Ketvirtį amžiaus gyvendama Amerikoje solistė nepraleido nė vienų Šv. Onos atlaidų, vykstančių iki šiol gyvybingoje kaimo bažnyčioje, kurios chore tarp kitų vietos gyventojų skambėjo ir Genovaitės tėvelių balsai. „Ir aš čia vis sukdavausi, tai ir sakau: gimiau ir užaugau bažnyčioje, tad ir šiandien ją tebevadinu „mano motinėle“. Man čia gera, – prisipažįsta solistė. – Kartais suspaudžia širdį, kad pamažu menas išsigimsta ir pavirsta šou arba tiesiog bizniu. Man tai yra svetima. Juk daina turi veržtis iš krūtinėje degančio jausmo. Būti menininku – vadinasi, dainuoti iš širdies, negali išeiti į sceną staiga, tą jausmą būtina išnešioti tarsi kūdikį. Todėl užauginti operos solistą prireikia viso dešimtmečio ir net daugiau. Gaila, kad kartais net ir itin talentingus solistus ima valdyti pinigai, užgožiantys gerąsias atlikėjo savybes ir sumenkinantys moralę...“

Sužydėjus sodams, Čikagos lietuvių operos solistė G. Bigenytė vėl atvažiuos į mūsų kraštą. Jos balsas suskambės ne tik maldos namuose – Šv. Onos bažnyčioje, bet ir kitur, kur stokojama tikrojo meno.

Pašnekovė pokalbį baigia tokiais žodžiais: „Nepyk ant tų, kurie kyla į kalną, pralenkdami tave. Ateis laikas, kai visi būsime lygūs.“

 Įsiklausykime į juos – kokia gili prasmė.  Tarsi visas gyvenimas.

Irena BŪTĖNAITĖ

Paaukoti pinigų jonaviečiai gali atlikdami pavedimą į VšĮ „Mylėkime kates” banko sąskaitą LT847300010175058324 su nuoroda „Kačių nameliams“.