Birželio mėnesį dailininko, Šveicarijos garbės piliečio, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Vilniaus skyriaus bajoro, prof. Jono Butkevičiaus sodyboje Dumsiškių kaime surengtoje sueigoje „Bajoriška brydė lietuviškoje Šveicarijoje, kalbėta ne tik apie Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos veiklą, bet ir pateikta daug įdomios informacijos apie šiose apylinkėse esančių kaimų pavadinimus, buvusius ir seniai išnykusius dvarus. Savo istorinėmis ir kraštotyrinėmis žiniomis pasidalijo buvusi Jonavos krašto muziejaus direktorė Regina Karaliūnienė bei kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas.
Pavyzdys jaunimui
R. Karaliūnienė, įkūrusi Jonavos krašto muziejų, yra surinkusi daug įdomios medžiagos apie mūsų rajoną, išleidusi kelias knygas, kuriose pasakojama apie įvairių vietovių įvykius bei pokyčius.
„Tokie žmonės, koks yra bajoras Jonas Butkevičius, prisidedantys prie savo krašto istorijos, neleidžiantys nueiti į užmarštį įvykiams, bet savo gimtajame kampelyje, savo sodyboje suburiantys žmones, bendraujantys su jais, turi neįkainojamą išliekamąją vertę. Tai priminimas, kad niekada negalima užmiršti praeities, kad turime semtis patirties iš įvykių liudininkų ir jų atsiminimų. Jaunimas turi naudotis praeities istorija ir jos išmintimi“, – sakė renginio viešnia.
Anot jos, bajorai yra tikrasis Lietuvos elitas, iš kurio turime mokytis tolerancijos, inteligencijos, pasisemti istorinės išminties. Būtent tie žmonės atskleidžia praeities šydą ir veda į ateities gyvenimą.
„Dar ir šiandien iš atminties neišblėsta Jono mamos Janinos Butkevičienės šypsena, kai ji, paprasta ir labai nuoširdi moteris, pasitikdavo atvykusius svečius. Iš šios bajorės širdies trykšdavo gera aura, tiesiog jausdavai, kad, bendraudamas su ja, pajunti gyvenimo grožį, šilumą ir dvasingumą“, – susitikimus su sodybos šeimininkė prisiminė p. Regina.
Pavadinimų kilmė
Šveicarijos seniūnija – vienintelis rajono regionas, kuriame yra Europos miestų ir valstybių pavadinimai. Jos nuomone,istoriškai sudėtinga išaiškinti Šveicarijos, Londono, Paryžiaus, Venecijos (Ruklos sen.) kaimų pavadinimų kilmę, nes jų vardai „tarsi apgaubti kažkokiomis legendomis“.
„Šiose apylinkėse žmonės gyveno dar pirmykštėje bendruomenėje prieš Kristų. Atliekant archeologinius kasinėjimus Varpių kaime, aptikta akmens amžiaus stovyklos radinių, patvirtinančių čia įsikūrusių žmonių gyvenimą tolimoje senovėje. Caro laikais kraštą mėginta surusinti, atsirado kai kurie nauji pavadinimai. Būtent bajorai XIX a. pabaigoje – XX amžiaus pradžioje pradėjo ieškoti jiems pakaitalo, – pasakojo R. Karaliūnienė. – Lietuvos bajorai, susižavėję šio krašto peizažais, pradėjo statyti nedidelius palivarkus, dvarus, duodami jiems savo pavadinimus. Taip atsirado Šveicarijos dvaras, kurio paskutinis savininkas buvo kultūros veikėjas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Kazimieras Alyta, 1942 m. liepos 1 dieną nužudytas banditų. Manoma, kad šiandien vadinamuose Londono ir Paryžiaus kaimuose bajorai buvo įkurdinę kumečius. Dvarininkai, keliaudami po Europą, žvalgydamiesi po Paryžių, Londoną, Šveicariją, kitas valstybes, nusprendė mūsų krašto vietoves pavadinti šiais egzotiniais pavadinimais. Sunku pasakyti, ar tai tik legenda, ar istoriškai pagrįsti pasakojimai. Tačiau tie vardai prigijo ir išliko iki mūsų dienų.“
Barborlaukio dvaras
Ji atkreipė dėmesį, kad XX a. pradžioje bajorija į šias apylinkes įnešė didelį indėlį. Itin svarbią vietą kultūriniame gyvenime atliko Barborlaukio (Pavadinimas kilęs nuo Barbarypolio kaimo senojo vardo – I. B.) dvaras tuomet, kai Stepono Nasvyčio dukra Birutė ištekėjo už Antano Smetonos sūnaus Juliaus.
„Tuomet Barborlaukio dvaras tapo vienu gražiausių ir patraukliausių Jonavos krašte. Čia vykdavo įvairios šventės, o prezidentas Antanas Smetona jame švęsdavo Antanines. Barborlaukis buvos garsus kultūros ir meno centras, kuriame burdavosi bajorų artimieji, bičiuliai. Tuo metu veikė žinomas pulkininko Kalmanto Beržų dvaras, Šliogeriui priklausantis Lokėnėlių dvaras, kuriuose mielai lankydavosi Antanas Smetona su palyda“, – pasakojo kraštotyrininkė.
Viešnia, pabrėždama bajorijos vaidmenį, priminė, kad farmacininkas S. Nasvytis, padėjo Jonui Kartanui įgyvendinti idėją – įkurti Jonavoje vidurinę mokyklą. Barborlaukio dvaro renginiuose, kuriuos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ant tvenkinio kranto organizuodavo kultūros ir seniūnijos darbuotojai, visada lankydavosi aktorė Undinė Nasvytytė, mėgdavusi pasidalyti savo vaikystės prisiminimais.
Kelias abipus Neries
Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius V. Venckūnas pateikė nemažai istorinių žinių apie traktą (kelią), vedusį iš Kauno į Kernavę, nes anuomet tiesioginio susisiekimo su šia vietove nebuvo. Šis strateginis Lietuvos kelias, vingiavęs Neries upės krantu pro Skarulius, Ruklą Žąslių link, tarnavo tiek prekybos, tiek karo reikalams.
„Kitapus Neries nusidriekė kitas svarbus kelias pro Jonavą, kurios anuomet dar nebuvo, pro Laukogalių kaimą, per brastą Lokės upėje link Upninkų į Veprius, Ukmergę. Manoma, kad kelias dešiniajame upės krante atsirado vėliau nei kairiajame. Tai buvo pagrindinė infrastruktūrinė arterija, kurią administravo ir prižiūrėjo pakelės dvarai, jungusi Kauno tvirtovę su senąja Lietuvos sostine Kernave. Ji tarnavo tiek taikos, tiek karo metais, tad aukštuose Neries šlaituose ties gausesnėmis gyvenvietėmis buvo statomi gynybiniai įtvirtinimai, piliakalniai, laidojimo pilkapiai. O senasis Kauno kelias neteko aktualumo tada, kai 1836 metais buvo atidarytas Peterburgo–Varšuvos traktas. Visas infrastruktūrinis ūkis persikėlė aukštyn, ten, kur buvo išvažiavimai į pašto traktą. Buvęs strategiškai svarbus kelias neteko savo reikšmės, nes spartesnis važiavimas į Kauną nereikalavo tarpinės stotelės, nebent noras sustoti smuklėje Išoruose, prieš tolimesnę kelionę pro Šešuvos upę į Turžėnų kalną“, – pasakojo V. Venckūnas.
Vienos kartos statiniai
Prie šito trakto, kurį dabar žymi užrašas „Senasis Kauno kelias“, buvo įsikūręs daugelio užmirštas, o kitiems net nežinomas Bartonių dvaras. Šiuo metu ten klestėjusius kolektyvinius sodus pakeitė gyvenamasis kvartalas. Dabar Bartoniai – viena skaitlingiausių gyvenviečių mūsų rajone.
„Bartonių dvaras, kaip ir daugelis kitų dvarų, buvo medinis, pastatytas prie pagrindinio trakto ir daug metų priklausė Narbutų giminei. Narbutai, kaip ir Radvilos, Pacai pateko į atrinktų bajorų titului teikiamų asmenų sąrašą. Tai rodo, kad kelio atkarpos tarp Kauno ir Jonavos priklausė Narbutų giminei“, – su dvaro istorija supažindino V. Venckūnas.
Prie to paties trakto veikė ir Skarulių dvaras. Anot pranešėjo, šie abu dvarai buvo vienos kartos statiniai. Tik Skarulių dvaras išnyko sovietmečiu, apie 1970-uosius, o Bartonių su žeme susilygino dar anksčiau.
Bajorų įsipareigojimas
Bartonių dvaro valdoms priklausė Šešuvos, Krėslynų, Guldėnų, Bartonių, Stašėnų, Spanėnų, Varpių kaimai. Nors Kauno gubernijos žemės savininkų apraše minima daug kaimų, tačiau dirbama žemė sudarė tik 60 hektarų, labai didelį plotą užėmė miškai. Archyviniai dokumentai rodo, kad dvaras gyveno gana turtingai. Pasak V. Venckūno, norėdami palyginti Skarulių ir Bartonių dvarus, turėtume analizuoti laikotarpį iki Skarulių maldos namų pastatymo. Iškilus Šv. Onos bažnyčiai, Skaruliai tapo miesteliu, turinčiu savo karčemą, kuria buvo vadinamas viešbutis, nakvynės namus, kitas būtinas tam laikmečiui ir viešajam gyvenimui įstaigas.Kaip jau minėta, 1836 m. nutiesus traktą Peterburgas–Varšuva nuo Daugpilio į Kauną, visi infrastruktūriniai patarnavimai persikėlė į Kauną. „Tad galima teigti, kad tai buvo viena iš priežasčių dvarui sunykti“, – atkreipė dėmesį „Taurostos“ redaktorius.
Kalbėdamas apie tuomečius dvarus, V. Venckūnas iškėlė klausimą: kokius įsipareigojimus turėjo tuomečiai bajorai?
Svarbiausias ir pagrindinis atsakymas: rūpintis savo žmonėmis. „Dvarui priklausančiuose kaimuose gyveno daug dvaro žmonių. Tad bajorai vykdė įsipareigojimą – rūpinosi gyventojų sveikata, vaikais, jų žeme, kitais reikalais. Dvaro valdose gyvenę žmonės nebuvo palikti likimo valiai“, – teigė jis.
Sueigoje, surengtoje bajoro prof. J. Butkevičiaus sodybos kieme, visi pranešėjai praskleidė šydą ir suteikė itin vertingų žinių apie Šveicarijos krašto praeitį.
Irena BŪTĖNAITĖ
