Kas bebūtų, žmogui visuomet reikėjo gamtos. Reikėjo prisiliesti prie medžio, basomis pereiti rasotą žolę, parymoti ties upelio šlaitu. Reikėjo prisėdus ant aukšto kalno paganyti akis tolių toliuose. Ir tyloje nurimus prisiminti savo protėvius, savo šaknų gelmes, nepamiršti iš kur atėjome, kam turime būti dėkingi už savo būtį ir likimą.
Praeitis – įkvėpimo šaltinis
Mes, lietuviai, gyvename seno kultūrų židinio centre, šventų ąžuolų ir ąžuolynų žemėje, senų girių šalyje. Jų tankumynai nuo seno slepia gausybę piliakalnių, pilkapių, šventviečių, o gilioje senovėje miškų buvo dar daugiau. Dar XIV šimtmetyje briedis galėjo pereiti visą Lietuvos karalystę skersai ir išilgai, neišeidamas iš miško. Mokslininkų ištirta, kad XIV a. miškais buvo apaugę kone du trečdaliai Lietuvos. Tad nenuostabu, jog senosiose giriose takus mynė ne tik dabar įprasti kanopiniai ir plėšrieji žvėrys, bet laisvai klaidžiojo ir stumbrai bei meškos, o ir ne taip jau dažnai pastaruoju metu sutinkamos lūšys. Šiandien mūsų protėvių būtąsias gyvenimo apraiškas dažniausiai primena tik išlikę žmonių pasakojimai, vietovardžiai, upių ar ežerų pavadinimai.
Jonavos rajone turime upę, gražiu gamtiniu vardu – Lokys. Manoma, kad šis vardas kilo nuo gyvūno pavadinimo. Tolimoje praeityje šlamėjus tankioms sengirėms, liulant klampiems raistams, nenuostabu, jog visame krašte gausiai bastėsi gauruotieji lepečkojai. Net ir mūsų šalies šviesulys poetas Maironis apie didingą praeitį menančius laikus įspūdingai dėstė savo eilėse:
Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė
Kasdien lietuviai nuo seno.
Ūžė braškėjo medžiai nuo vėjo
Ten, kur lietuviai gyveno.
Ant smėliakalnių, ant piliakalnių
Ąžuolai švęsti kerėjo…
Lokio upės ištakos prasideda Ukmergės rajone, Lokėnų kaime. Atvingiavusi į Jonavą, upelė sruvena pro dar penkis kaimus, kai kuriems netgi duodama savo vietovardžius – Palokis I, Markutiškiai, Palokis II, Beržai ir Lokys, šiuo metu išnykęs kaimas Lokėnėlių piliakalnio papėdėje. Remdamiesi tokiais „lokiškais“ pavadinimais, galime manyti, kad meškos ir mūsų rajono teritorijose buvo ne toks jau retas gyvūnas.
Prie Lokėnėlių piliakalnio
Jonavos pašonėje nusidriekęs Lokėnėlių piliakalnis turi įdomią istoriją. Jis stūkso Lokio ir Neries santakoje. Piliakalnis šiuo metu likęs stipriai apardytas vandens – visa aikštelė ir dalis pylimo Lokio upės paplauti nugriuvo dar iki XX a. vidurio. Seniau aikštelė buvusi pailga vakarų – rytų kryptimi. Šlaitai itin statūs, iki 30 m aukščio. Iki piliakalnio sutvarkymo jis buvo apaugęs lapuočiais medžiais su po archeologinių tyrimų išplokštėjusiu pylimu. Piliakalnio pietvakarinėje pusėje, Neries slėnyje, yra 5 ha ploto papėdės gyvenvietė. Ten buvusiame Lokio kaime dirbant žemę, esą, būdavo randama žmonių kaulų, supuvusių lentų. Tyrimų metu nustatyta, kad piliakalnio teritorijoje gyventa III a., nes po pylimu rastas brūkšniuotosios keramikos kultūrinis sluoksnis su židiniu bei stulpavietėmis. Beje, brūkšniuotosios keramikos kultūra – susiformavusi vėlyvojo bronzos amžiaus pabaigoje, ankstyvojo geležies amžiaus bei romėniškojo laikotarpio pradžios (III a.) archeologinė kultūra.
Piliakalnio pylime fiksuoti trys jo stiprinimo etapai. Ant pylimo stovėjo rentininės konstrukcijos gynybinė siena. Tad ne veltui piliakalnis dar vadinamas Žvalgakalniu. Manoma, kad šalia buvo uostas ir stipri medinė pilis. XIV a. čia stovėjusiai piliai ne kartą pavyko atremti kryžiuočių puolimus, tačiau jos reikšmė sumažėjo, kai ordinas prarado savo jėgas. Piliakalnių kompleksas datuojamas I tūkstantmečiu – XIV a.
2008–2010 m. buvo vykdomi piliakalnio tvarkymo, išsaugojimo ir pritaikymo lankytojams darbai. 2 ha plote atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, iškirsti krūmai ir trakas, mechaniškai ir biologiškai pažeisti medžiai. Norint pasiekti piliakalnio viršūnę ir pasigrožėti kalvų ir upių vaizdais, tenka įveikti 271 laiptelį, o tada prieš akis atsiveria nuostabi Jonavos panorama. Kiti laiptai leidžiasi į tvenkinio pakrantę, kur vandenyje ant polių įrengta apžvalgos ir poilsio aikštelė. Pėsčiųjų takas tvenkinio pakrantėje nuklotas skaldele.
Pavasarį piliakalnio šlaituose pirmoji gamtą budina europinė pipirlapė. Žinoma, jokių pipirų ten nerasime, tačiau patrauklūs sodriai violetiniai žiedeliai mėgsta slapstytis po širdiškais lapais. Vėliau šlaitai puošiasi žibuoklių mėliu, gležnomis vištapienėmis, spalvingomis plautėmis bei rūteniais ir, žinoma, gražuolėmis plukėmis. Piliakalnio viršūnėje, ties stuomeningu ąžuolu, žmonės surentė akmenų aukurą, kad neprarastų anuomet lietuviams taip svarbios pagoniškos baltų kultūros vizijos.
1972 m. kovo 30 d. Lokėnėlių piliakalnis įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašus. O 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu paskelbtas saugomu kultūros paveldo objektu.
Dvarų kraštas
Prieš daug metų Lietuva buvo turtinga dvarų ir dvarelių. Neatsilieka ir Jonava – tik atrodo, kad turime Žeimių dvarą ar Markutiškių dvarvietės išlikusias kolonas. Mat mūrinės statybos seniau buvo itin retos. Miškingame krašte lengviau iškildavo mediniai dvareliai, kurių dabar irgi retokai aptiksime – dauguma sugriuvę, tik vienas kitas dar savo amžiaus naštą neša. Betgi yra išlikęs dar vienas mūrinis dvarelis visai šalia Jonavos, turintis šiame tekste minimą pavadinimą – Lokėnėlių dvaras.
Lokėnėlių dvaras pasislėpęs Lokėnėlių kaime, šimtamečių galingų ąžuolų, baltųjų tuopų ir pušų parko pavėsyje. Nuo Lokėnėlių piliakalnio, tiesiai Neries šlaitais einant, kaip sakoma, tik ranka paduot. Beje, iki 1836 m., kol nebuvo tiesiamas traktas Sankt-Peterburgas–Varšuva, kelias iš Kauno per Jonavą į Ukmergę ėjo būtent per Lokėnėlių piliakalnį. I. J. Masalskis inventorizacijos akte rašo: „Kelias į Ukmergę; pradėjus nuo Skarulių bažnyčios, reikia važiuoti plynu lauku į vakarus link perkėlos prie Jonavos; nuo perkėlos į dešinę Jonavos miestelio gatvele, vėliau, vėlgi plynu lauku iki Šiaudynės karčiamos, nuo jos pagal Viliją per Lokio upelį, ant kurio yra tiltas, nuo kurio pavažiavus apie 300 žingsnių, yra didelis kalnas ( piliakalnis ), ant kurio užvažiavus prasideda giria net iki Lokėnų kaimo(…)“.
Lokėnais tada ir vadinosi dabartinis Lokėnėlių kaimas. Nutiesus minėtą traktą, šis kelias neteko pirmykštės reikšmės, tačiau žmonių atmintyje išliko. Dar tarpukario metais atvykėliui, norinčiam sužinoti, kur yra Makštuvos ar Užupio kaimai, vietiniai paaiškindavo – prie seno vieškelio.
Lokėnėlių dvaras pradėtas statyti po 1864 m. sukilimo ir baigtas 1896 m. Jį valdė dvarininkų Mackevičių ( Mackiewicz ) giminė. Ponų namas – dviaukštis, tinkuoto mūro, išdidžiai puikavosi ant aukšto Lokio upės kranto. Atokiau nuo namo – didžiulis gražus medinis svirnas, kurio autentiškos plačios durys iškaltos lentelėmis, sudėliotomis į besiskleidžiančio rombo formą, puikiausiai išliko iki šių dienų. Priešais svirną stovėjo masyvus tvartas, kuriame neramumų metais slapstėsi grupelė žydų. Jų likimas, kaip ir daugelio kitų žydų, baigėsi tragiškai – Kauno gete. Karo metu tvartas sudegė ir dabar telikę aukšti akmeniniai pamatai. Kalbama, esą prie tvarto ar svirno kampo žydai užkasę butelį su popieriaus skiaute ir joje surašę savo pavardes. Nors to radinio niekas iki šiol nėra iškasęs, tačiau tokia tikimybė išlieka.
Dvarų išdalinimo laikotarpiu 1926 m., Beržų–Lokėnėlių dvarą su Jadvygavos palivarku, viso apie 500 ha žemės su mišku prie Neries ir Šventosios upių santakos valdė dvarininkas Zigmuntas Mackevičius ( Zygmunt Mackiewicz 1860–1935 m. ). Po žemės reformos 1929 m. atskiroji Beržų dvaro dalis paskirta pulkininkui Mykolui Kalmantui, o Lokėnėlių dvaras liko Z. Mackevičiui. Ten jis gyveno iki mirties ir buvo palaidotas netoli savo gyvenamo namo.
Vienu metu Lokėnėlių dvaro trobesių įsigijo buvęs Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas, o iš jo dvarelį vasaros viešnagėms nusipirko Vaclovas Šliogeris – prezidento Antano Smetonos adjutantas. Savo atsiminimų knygoje V.Šliogeris dvarą kukliai vadina „ūkeliu“: „Tas ūkelis buvo ypatingai gražioje vietoje, Neries ir Luokės santakoje, aukštame krante, apaugusiame ąžuolais ir pušimis. Apie pusę viso ploto užėmė miškelis, lyg koks natūralus parkas, kuriame gyveno daugybė įvairiausių paukščių. Vasarnamio priešakyje, upelio šlaite, buvo užveistas daugiau kaip 1 ha vaisių sodas“. Lokėnėlių dvare mielai svečiuodavosi ir prezidentas A. Smetona.
Tačiau nelemta buvo Šliogeriams ramiai leisti vasaras savo viloje. 1944 m. karo frontas išblaškė šeimą į skirtingas puses ir tolesnį likimą nukreipė dramatiška linkme.
Po karo dvaras buvo nacionalizuotas, o jame įrengtas Kauno mėsos kombinatas. Gyvenamajame name patalpas įsirengė raštinė bei apsigyveno jos vedėjas, o medinėse ūkinėse patalpose buvo superkami gyvuliai. Net ir kelias, per parką vedantis į dvaro teritoriją ir kieme turintis būdingą dvarams apsisukimo žiedą, naujiems šeimininkams nepatiko, tad nusitiesė naujoje, jiems patogioje vietoje. Vėliau, apie 1998 m., itin apleistą teritoriją nusipirko dabartinis Lokėnėlių dvaro savininkas Rimvydas Baltušonis. Pasak jo, gyvenamasis namas buvęs stipriai suniokotas, stogas prakiuręs, vidus gerokai papuvęs, tad reikėjo įdėti daug pastangų ir meilės viskam sutvarkyti. Dabar dvarelis kruopščiai tvarkomas, senąja liepų alėja vis dar galima atsekti buvusį didingą įvažiavimą per parką, o nematomų vartų vietoje samanų prieglobstyje vis dar slepiasi buvusių vartų stulpų liekanos. Parke auga šimtamečiai ąžuolai ir gražuolės baltosios tuopos, be perstojo skamba mažųjų giesmininkų koncertai, o tvarkingai naujojo šeimininko prižiūrimas Z. Mackevičiaus kapelis ramiai ilsisi tujų pavėsyje.
Neįmintos paslaptys
Grįžkime akimirkai prie Lokėnėlių piliakalnio ir Lokio upės. Seniausias žinomas šių apylinkių žemėlapis, parengtas apie 1865 m., rodo kad piliakalnis tuo metu nebuvo apaugęs medžiais, Lokio upė dar neužtvenkta. Miškas augo į rytus nuo kalno iki Lokėnėlių kaimo, tuomet dar vadinto Lokėnais. Maždaug iki 1835 m. piliakalnio papėde ėjęs senasis Ukmergės–Jonavos kelias jau buvo sunykęs, nes visi naudojosi neseniai nutiestu naujuoju Daugpilio–Kauno plentu.
Vietinių gyventojų duomenimis, pokario metais piliakalnyje buvo vietos partizanų bunkeris. Tiksli jo vieta nežinoma, nes ta piliakalnio dalis jau nuvirtusi į Lokį, tačiau bunkeris buvęs arčiau pylimo. Tyrimų metu su metalo detektoriaus pagalba rasta keletas kulkų, gilzių, XX a. geležinė keturkampė diržo sagtelė. Kasinėjimų metu aptikta pusapvalė laužavietė – molis maišytas su degėsiais. Pagal jos įrengimą matyti, kad čia buvo apkase sėdėjusio kareivio sukurto laužo vieta. Visi šie radiniai rodė, kad piliakalnis 1944 m. buvo naudojamas kaip kažkokio sovietinės armijos dalinio įsitvirtinimų vieta.
Pasak archeologo P. Tarasenkos piliakalnio 1952 m. aprašymo archyvų, seniau ant kalno gyvenęs plėšikas Sivolapas, kuris savo turtus piliakalnyje užkasęs ir todėl jis dar Sivolapo kalnu yra vadinamas. Iš tiesų mūsų liaudis apie savo kaimų laukuose esamus piliakalnius, jų praeitį yra sukūrusi daug padavimų, kuriuose pasakojama apie įvairius tuose piliakalniuose įvykusius nepaprastus įvykius. Nėra abejonių, jog ir fantastiškiausiems padavimams apie piliakalnius susidaryti įtakos turėjo kokie nors istoriniai įvykiai. Iš pradžių padavimai buvo labiau realistinio turinio, bet ilgainiui, naujo gyvenimo sąlygoms paveikus žodinę liaudies kūrybą ir įnešus į ją daugiau poetiškumo, ne be prasmės į realistinius faktus įsipynė daug fantastikos. Šit dar pasakojama, jog Lokėnėlių piliakalnį savo kepurėmis švedai supylę. O iš tikrųjų nei švedai, nei prancūzai mums piliakalnių nėra supylę. Jei jie ir įrengdavo karines stovyklas su įstiprinimais, tai jos būdavo visai kitokio pobūdžio. Tačiau toks tvirtinimas, kad piliakalnius supylė kareiviai, turi istorinės tiesos. Piliakalnius supildavo ir žemvaldžiams buveines įrengdavo pirmosios žemvaldžių kariaunos, tarnavusios jų interesams ginti. Teisingiau – ne žemvaldžių kariaunos įrengė tuos piliakalnius, o jiems priklausiusių sričių gyventojai – žemdirbiai, kuriuos kariauna suvarydavo į darbą, bausdavo pasipriešinusius tai prievolei.
Lokio upė, srauniai tekėjusi per žalias lankas ir klonius, vėliau buvo užtvenkta trijose vietose: Markutiškių, Beržų – Jadvygavos kaimuose ir apie 1980 m. šalia Lokėnėlių piliakalnio. Čia, kaip ir Markutiškiuose, seniau stovėjo vandens malūnas. Vėliau greta Lokio tvenkinio pastatytas restoranas „Lokys“, itin garsėjęs savo užimtumu ir išskirtinumu, tačiau nuslūgus populiarumo bangai taip ir nebepakilo iš griuvėsių.
Lokėnėlių piliakalnis taip pat turi savo legendą, kurią, kad gražiau skambėtų, nuostabiai sueiliavo mūsų rajono poetė Nijolė Smolina. Paskaitykime ir pasimėgaukime:
Lokės legenda
Barzdotų miškų ūksmėje
Lapoja gauruoti paparčiai.
Vešlius bruknienojų kerus
Žalių viržių kasos pakeičia.
Tokia iškilminga tyla –
Prašliaužia varinė gyvatė,
Driežiuko vikri uodega
Per samanų viksteli taką.
Į gilią bedugnę tylos
Lašus giesmės lašina paukštė,
Kaip vaistus į ryto akis,
Kurios prasimerkė paraudę.
Rūkų baltų driekanų rankos
Tarp medžių iš lėto rangos,
Nenoromis kyla į tylą
Pro properšas, saulės strėlių suvarpytas.
Bet kas gi čia samanas mina,
Kas brazda tamsiam tankumyne,
Kieno skaudaus riksmo aidas
Po pamiškes išsisklaido?
Žvėreliai iš baimės suklūsta
Pamiršta kiškučiai kopūstą,
Nuliuoksi šakom voverytė,
Vilkų krūmuos akys sublyksi.
Į miško aikštelę atokią
Įeina didžiulė lokė.
Mažu lokiuku vedina,
Raudoja rudoji mama.
Ji pametė savo sūnelį –
Tokį nepaklusnų vaikelį.
Po mišką jis lakstė, paikiojo,
Nepaisė nei lokės, nei brolio.
Ilgai braidė lokė po krūmus,
Ilgai šaukė sūnų klajūną.
Tik miškas kartojo jos aidą,
Tik skausmas po samanas braidė.
Jai liko tik vienas sūnelis,
O skausmas peiliu širdį veria.
Taip graudžiai, taip gūdžiai pravirko,
Jos ašaros ritosi smilgom,
Tekėjo per smėlio takelį,
Pavirto į sraunų upelį.
Jį Lokės vardu pavadino
Tie žmonės, kurie sakmę žino.
Lokiuką tvirtai apkabinus,
Prisėdo lokė ant kelmo.
Iš sielvarto abu sustingo
Ir virto Lokės kalnu.
Praeivi, prie kalno sustoki,
Klausyk, kaip čiurlena Lokė.
Išgirsi ošime bangų
Aidą tolimų mums laikų.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ