Pirmas įspūdis pažvelgus į Stefą Šukutienę – negali būti! Na, negali būti, kad jai – jau visas šimtas metų! „Oho mūsų babytė!“ – ne be pasididžiavimo sako jos vaikaitis klebonas Audrius Mikitiukas ir prisimena, kai jie – visi šešiolika – laiką leisdavo prie Dubysos, pas babytę: privalgys skrylių, kiulkių – ir bėgte kaip bebrai maudytis. S. Šukutienė antrina: „Sakydavau: priskinsit po litrą serbentų, blynų iškepsiu!“

Močiutė surimtėja: „Žiūriu pro langą – žmonės mikliai laksto, o aš jau nebepaeinu.“ Tačiau viskas pasikeičia, kai Jonavos rajono savivaldybės direktoriaus pavaduotoja Vijolė Šadauskienė taria nuoširdžius sveikinimo žodžius, teikia dovaną, kai Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Ūselienė ištiesia puokštę rožių. Iš pradžių babytė liepia paduoti jai lazdą, kad būtų į ką pasiremti, vėliau jos net nebereikia. Paprašius papasakoti apie save, uždainuoja sodriu balsu: „Noriu papasakot tau vienai, kas manoj širdy!“ Jau greitai jai pritariame visi...

Gyvenimas S. Šukutienės nelepino: tarnavo pas buožes, ganė karves, dirbo, sunkiai dirbo... Užaugino 5 vaikus, sulaukė 16-os vaikaičių, 32 provaikaičių ir 3 proprovaikaičių. Vis dėlto geri laikai buvo: sodyba prie Dubysos, karvės, daržai, bičių aviliai ir aplink lakstantis tuntas amžinai alkanų vaikaičių. Tik spėk abriedukus virti ar blynus kepti... O dar pamegzti norisi... Beje, močiutė mezga iki šiol.

Maistui Stefa niekada nebuvo išranki ir jei kas pagamindavo ką nors skanaus, vis primindavo: „Nepratus aš, ko yra, tas ir gerai.“ O smarkiau susirgo vieną vienintelį sykį, kai pardavė namą ir išvažiavo pas dukrą gyventi. Gal savų namų ilgesys ramybės nedavė?

Ilgaamžiškumo paslaptis? Humoro nestokojanti babytė ir vėl juokiasi: „Kai tik balius, – pirmoji pradedu dainuoti! Ir taurelę pakeldavau – iki dugno!“ Vėliau surimtėja: „Ale kai dirbdavom, tai dirbdavom.“ Laukininkystė, karvių melžimas, o dar vežimus tekdavo traukti, keturiasdešimt dienų – rugius, miežius, viską reikėdavo iki mašinos vežimais nutempti...

Atmintis babytės – Dieve, padėk! Beria kaip iš rašto pavardėmis, vardais ir už gerą darbą gautus apdovanojimus vardija. Audrius rodo 1992 m. babytei išduotą pasą: visi vienbalsiai nusprendžiam, kad dabar močiutė kur kas jaunesnė.

„Kai babytė pažiūrėjo į save nufilmuotą, nusprendė, kad labai gražiai atrodo, sakė, bus smagu į save pažiūrėti, kai du šimtai sukaks“, – šypsosi vaikaitis. O močiutė tuo metu ragina pasivaišinti: skani mišrainė, o vaikaitės Laimos keptas karpis – tiesiog nepaprastas!

Dosnumas. Dievas babytei dosnus metų turbūt todėl, kad Stefa visą laiką buvo sąžininga, mylėjo žmones, kiek galėdama jiems padėjo. „Man malonu žmonėms padėti, kiek galiu, ne po daug, po biškį“, – sakė močiutė, jai antrino Audrius: „Duona, pyragai, kugelis, keptas krosnyje, – visiems užtekdavo: ir saviems, ir kaimynams; visiems šešiolikai anūkų padėdavo“...

Atsisveikinant babytė mus „nuramina“: žmogus, žinokit, tik nuo septyniasdešimties pradeda senti! O mes linkime poniai Stefai pačių gražiausių metų mylinčių ir rūpestingų artimųjų apsuptyje...

Monika KRISTINAITYTĖ