Lietuvių kalbos mokytoja, lėtai eidama tarp suolų, rinko mokinių rašinius, bet visą laiką akies krašteliu stebėjo naujokę. Šiandien ji liūdna. Bet į Čekonę atkreiptum dėmesį ir bet kurią kitą dieną: ji labai graži, stengiasi gerai mokytis, mandagi, laisvai kalba šešiomis kalbomis.

Kokia graži šalis Lietuva. Čia nesprogsta bombos ir nesiaučia karas. Soduose obelys užmezgė obuoliukus, parke trumpai nušienauta žolė, prie namų išdailintuose darželiuosei skleidžiasi raudoni rožių žiedai. Kaip gera eiti pasivaikščioti prie upės ir nebijoti, kad užpuls aligatorius, į plaukus įsivels šikšnosparniai arba saugotis tykančių gyvačių.

Mano mintys sukasi tik apie sprogstančias bombas Ukrainoje ir ką aš veiksiu per atostogas?

Per televizorių politikai pradeda drumsti gyventojų ramybę keldami į viešumą nereikšmingas smulkmenas, kaip asmens apsaugos įstatymas ir  t.t.

Man atrodo, kad aplinkiniai žmonės teisingi ir padorūs. Nors kartais pastebiu, kad daugelis jų, net tie, kurie mus su mama priglaudė, – pavydūs, neramūs, akyse atsispindi nesaugumas ir baimė. Karas daugeliui

sujaukė protus, o iš Ukrainos bėgantys žmonės liudija, kaip per akimirką pasaulis apsiverstė aukštyn kojomis.  

Čekonė

Ši mergaitė turi ne tik lietuviškas šaknis, bet ir magijos. Vos peržengusi mokyklos slenkstį, ji  greit susirado draugų klasiokų tarpe, net peštukai tapo geresni ir, tiesą sakant, supratingesni. Čekonė labai greitai įsijungė į mokyklos bendruomenės gyvenimą. Ji suorganizavo pirmąjį susipažinimo vakarą su klase, pakvietė stebėti žvaigždes mokyklos kieme kartu su astronomijos mokytoja.  Klasiokai gėrė mėtų arbatą ir valgė jos iškeptus sausainius. Tą naktį Čekonei, stebint žvaigždes, išsprūdo garsiai  padrikos mintys:

– Koks gražus dangus... O tyla net spengia ausyse... Koks džiaugsmas, kai virš galvos nesuka ratais naikintuvai ir nereikia bėgti į slėptuvę.

Ryte astronomijos mokytoja lydėjo mergaitę namo. Naujokė mokytojai pasakojo apie šalis, kuriose teko lankytis, apie tų kraštų religijas ir kultūras. Čekonė buvo įdomi pašnekovė – tokia maža ir tiek daug patyrusi.

 Ji – plataus pasaulio vaikas, kuri moka drąsiai reikšti savo nuomonę ir ją apginti.

– Vilniuje žmonių veidai vienodi, o Londono gatvėse visai kitaip – tokia didžiulė iš viso pasaulio atvykusių ten gyvenanti žmonių įvairovė!  Europoje moterys gali laisvai vaikščioti gatvėse, susikibusios su vyru už rankų, arabės seka jiems iš paskos. Jos negali eiti, kur nori, kada nori ir su kuo nori. Esu dėkinga už prieglobstį Lietuvoje, už ramų miegą, –  jos skruostu nurieda ašara prisiminus gimtojo miesto bombordavimą, žmonių sužalojimus po sprogimų ir mirusiuosius.

Iš Čekonės širdies veržėsi grožis, kuris atsispindėjo jos darbuose. Ji nutapė didžiulę mandalą ant vienos iš sporto salės sienų. Dažnai per pertraukas ji muzikos kabinete skambindavo pianinu, kartais į mokyklą atsinešdavo gitarą ir grojo per pertraukas kiemelyje. Bet kas kartą mokykloje pasirodant jos trapiai figūrai, apsigaubusiai raštuota skara, vistiek galėdavai pajusti kažką giliai viduje sugeliant.

Vieną dieną direktorius pasikvietė Čekonės mamą į kabinetą.

– Mergaitės arabiškas paprotys man pasirodė netinkamas šios mokyklos bendruomenėje.

Jos mama atsakė:

– Atsiprašau, bet nesuprantu jūsų pretenzijų man dėl dukters auklėjimo. Čekonės

prosenelė buvo lietuvė iš Jonavos krašto, močiutė gimė Paryžiuje 1941 m., o aš –

Izraelyje. Mano vyras yra ukrainietis, aukšto laipsnio karininkas. Nesu linkusi

nurodinėti Čekonei, kaip ji turi elgtis, rengtis ir ką kalbėti. Savo mergaitę mokiau

kalbų, rašto, papročių, Lietuvos istorijos. Noras nešioti skarą – jos reikalas.

– Ačiū, už atvirumą. Beje, ką žadate daryti, kai baigsis karas Ukrainoje?

– Dar nežinau... Gal grįšime į Ukrainą, jei vyras liks gyvas... Gal įsikursime Lietuvoje

visam laikui, o gal keliausime į dar vieną nežinomą šalį.

– O kodėl dukrą pavadinote Čekone?

– Šventojoje žemėje su vyru susituokiau labai jauna, buvo sunku pritapti.

Sapnuodavau močiutės pasakotus atsiminimus apie sraunų upelį su kriokliais ir

daugybe riedulių vagoje. Tai Čekonė, dešinysis Neries intakas.

– Matau, kad netinkamai jus įvertinau. Štai ką padaro susidaryti stereotipai ir

prisiklausytos legendos... – susinepatoginęs pasakė mokyklos direktorius.

– Skamba kaip komplimentas, – nusijuokė Čekonės mama.

Direktorius paprašė ją prieiti prie Lietuvos žemėlapio ir tušinuku bakstelėjo į žalią lopinėlį, kuris yra moters ir jos dukters,  lietuviškų šaknų gimimo vieta.

Kažkas nedrąsiai pasibeldė į kabineto duris, o gavus leidimą užeiti, tarpduryje pasirodė Čekonė be skaros.

– Laba diena. Atsiprašau, kad trukdau. Mama, ar mes šiandien dar suspėsime nuvažiuoti į Zarasus?

– Labas, Čekone. Manau, mes su tavo mama jau viską aptarėme. Aš jus palydėsiu iki automobilio, – pasakė diretorius.

 – Šiuo metu mes su dukra daug keliaujame po Lietuvą, renkame lipdukus iš įvairių šalies rajonų centrų ir juos klijuojame ant žemėlapio. Mažai tuščių vietų liko, –  paaiškino Čekonės mama.

– Čekone, ką tau duoda šios pažintinės kelionės? Pramogą?  Naujus įspūdžius ar keliavimas tave ugdo, kaip asmenybę? –  paklausė direktorius.

 – Man tai – ne pramoga, tikras kultūrinis lobis. Anksčiau tėtis rūpindavosi šeimos kelionėmis. Jis sakydavo, kad keliavimas kiekvieną iš mūsų ugdo kaip asmenybę, atveria naujas perspektyvas, plečia pasaulėžiūrą bei kuria bendrą pasaulio suvokimą. Kelionės po Lietuvą sukuria mums su mama galimybę atsipaliduoti ir nusiraminti. Kelionėje kiekvieną kartą save atrandu iš naujo ir dėl to tampu universalesnė. Kada grįžtu namo su lipduku rankose, jaučiu kylantį džiaugsmą, prisimenu kiekvieną išvyką,  svaiginantį gamtos grožį ir erdves. Tik man sunku suprasti, ar tai man patinka, ar ne.

Eitvydė Pranevičienė