Jonavos viešosios bibliotekos senjorų klubas „Polėkis“ sugūžėjo į popietę, budinančią šv. Kalėdų dvasią. Kasdienio šurmulio neperpildytoje erdvėje pasidžiaugta savo bendraminčių rankdarbiais, nuklysta į tolimus vaikystės metus, kada seklyčiose tarp dvylikos patiekalų puikavosi mažiausiai dviejų rūšių virtiniai, naminis pyragas, trijų rūšių kisieliai, iš kurių vienas bene gardžiausias buvo avižinis.

Tačiau daugiausia laiko popietėje užėmė kalbos apie eglučių puošimo tradicijas, Kalėdų Senelio, vadinto tiesiog Seniu Šalčiu, išmonę, Bažnyčios tarnų kalėdavimo prasmę. Ne vienam pypliui, žiūrėk, reikėdavę pasikartoti maldelę, trokštant kunigo atsivežtų saldainių ar „abrozdėlio“ su šventųjų veidais. Beje, dovanėlės po eglaitėmis anais laikais nebuvo tokios puošnios ir brangios, kaip dabar, daugelis džiaugdavosi suradę saldainių maišelį, lėlytę ar kišenėn telpančią mašinėlę. Šiandien senus laikus priminė Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėjos bei jos kolegių sunešti stiklo žaisliukai- kankorėžiai, voverytės, „kosmonautai“.

Kas prie stalo prisiminė eilėraščių apie žiemą, kas pasidalijo jaunystės bei pirmos meilės įspūdžiais, o Donatas Kvedaras stebėjosi dar vienu savo atradimu: jis perskaitė neseniai į Amžinybę išėjusios tremtinės jonavietės Onos Buržaitės – Novikienės kūrinėlių, kuriuos jonavietė rašė Sibiro platybėse. „Tai geriau nei Cvirka“,- savaip apibendrino senolis.

Įdomiausia vakaronės dalis, ko gero, buvo taip pat vaikystės įspūdžius menantis „laimės šulinys“. Prisikrovę į iš namų lyg iš muziejaus atsineštą „kuparą“  įvairių dovanėlių, senoliai traukė juos po vieną, išbandė savo laimę, pasivertusią kam žėruojančia girlianda, kam saldainių dėžute, kam dar neskaityta miela knygele. Padeklamuoti eilėraščių, padainuoti dainelę šį kartą nereikėjo...

Marius Glinskas