Kitais metais minėsime 80 metų, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Šis karas neaplenkė ir mūsų Jonavos pakeisdamas visiems laikams jos tautinę sudėtį. Kelis šimtus metų niekas miesto neįsivaizdavo be amatininkų, prekybininkų žydų. Prasidėjus šiam karui jų nebeliko per keletą mėnesių ir iki šių dienų daugiau ši bendruomenė neapsigyveno mūsų mieste. Dar prieš 80 metų galėjome suskaičiuoti nuo 2500 iki 3000 žydų. Dalis jų spėjo pasitraukti į Rusijos gilumą ar kiek anksčiau išvažiuoti į užsienį. 2100 įrašyti Girelėje ant atminimo akmens, kurį likę gyvi tautiečiai 1955 m. pastatė savo artimiesiems. Nuvykę prie paminklo randame tik skaičius, už kurių slypi buvę mūsų miesto gyventojai. Jei aprašytume kiekvieno likimą, gautume 2100 straipsnių, deja, daugelio vardų net nežinome. Ieškant žuvusiųjų duomenų tenka susidurti su menka informaciją, kurią kaupiant tikimasi, kad ji kažkada bus papildyta ir praplėsta.
Garberių (kitose šaltiniuose Graber) šeimos vardas šiandieniniam jonaviečiui turbūt visai nepažįstamas. Tai paprasta žydų šeima, gyvenusi Jonavoje. Jerakhmelis Garberis prisimena:
„1941m. birželio 23 d. aš, kaip įprasta, nuėjau į savo darbą Jonavos degtukų fabrike. Nors karas buvo prasidėjęs, bet net nebuvo minties nenueiti į darbą. Tada manėme, jog fronto linija kažkur toli, o Jonava labai saugus miestas. Darbo diena nebuvo įprasta. Davė visiems kastuvus ir liepė kasti apsauginius griovius šalia gamyklos teritorijos. Daugelis juokavo, jog sovietų armija neleis Hitleriui prisiartinti prie Jonavos. Staiga kelio pusėje išgirdome mašinų kolonų garsą. Tuo metu daug mašinų vienoje vietoje buvo retas reginys. Visi suskubome pažiūrėti, kas ten dedasi. Pamatėme koloną kariškų mašinų, apdengtų šakomis tarsi papuoštų žydiškai Sukot šventei. Arčiau priėję, išvydome murzinus sovietinius kareivius. Supratome, kad šie traukiasi iš Gaižiūnų ar kitų poligonų ir nepasilieka ginti mūsų Jonavos. Nuo miesto pusės pasigirdo tarsi perkūno griausmsas, nors dangus buvo giedras, be debesėlio. Suvokę, jog šalia namų sproginėja bombos, metėme kastuvus ir nuskubėjome pas savo šeimas. Miestas buvo tas pats, bet smarkiai pasikeitęs. Gatvėse zujo pabėgėliai iš Kauno, kitų miestų. Visų veidai buvo rimti ir lyg pasimetę. Didžiulė svetimų žmonių grupė susimaišė su miestiečiais ir blaškėsi, nežinodami prie kurios besitraukiančių kolonos prisijungti. Vieni traukė link Ukmergės, kiti manė, kad Vilniaus kryptis būtų saugiausia, juk ten sostinė ir gynyba bus stipriausia. Pakeliui sutikau draugų, kurie su dviračiais ruošėsi palikti miestą. Užbėgęs pas tėvus, pranešiau, kad trumpam pasitraukiu Ukmergės link, kad greit grįšiu, nes raudonoji armija tuoj pat sugrįš, vokiečiai net nespės užimti miesto. Deja, tuo metu nežinojau, kad miestą ir artimuosius matau paskutinį kartą. Būdami naivus jaunuoliai bandėme aplenkti pabėgėlių koloną, nuvažiavome prie geležinkelio stoties. Supratę, kad traukiniu niekur nenuvyksime prisijungėme prie kitų pabėgėlių.
Pakeliui buvome apšaudomi iš lėktuvų, bet gretos neretėjo. Žuvusius kaip mat pakeisdavo minia kitų žmonių iš aplinkinių vietovių. Pasiekęs Ukmergę, sutikau jonavietį Goldšmitą. Jam padėjau suremontuoti prakiurusią dviračio padangą ir kelionę tęsėme Latvijos sienos link. Kita žmonių grupė atsiskyrė ir pasirinko Vilniaus kryptį. Vėliau sužinojau, jog mūsų kryptis buvo teisinga. Kas patraukė Vilniaus link, žuvo arba buvo priversti grįžti atgal. Keliavome naktimis, nes dieną stipriai apšaudydavo. Naktį lekiančios kulkos iš vokiškų lėktuvų atrodė tarsi nesiliaujantis meteoritų lietus. Vieną rytą mus pasivijo sunkvežimis. Sužinoję, jog jis nuo Jonavos, pasiteiravome, kaip ten reikalai. Deja, žinios buvo blogos, į miestą įžengė vokiečiai. Sunkiai nusigavome iki fronto linijos užnugario ir čia pasijutome aplenkę karą. Tas truko neilgai, pabėgėlių punktuose buvo visi suregistruoti, vyrai atskirti nuo savo šeimų mobilizuojant juos į sovietinę kariuomenę. Vėl vos įkvėpus oro be parako, teko grįžti į fronto liniją, tik ne kaip civiliui, o kaip kariui. Daugelis kraštiečių draugų tame kare padėjo galvas ir tapo nežinomais kariais arba tik statistika ant broliškų kapų.“
Pasibaigus karui, Garberis negrįžo į Jonavą, nes žinojo, kad visi likusieji žydai buvo nužudyti. Pasitaikius pirmai progai, jis išvyko į Izraelį, ten vedė ir dirbo fabrikuose. 1977m. žiūrėdamas per televizorių dokumentinę karo kroniką, neteko žado. Ekrane išvydo senąją Jonavą ir kaip vokiečių kareivis jos gatvėmis varosi jo tėvą ir dėdę. Daugiau, kas buvo rodoma filme, nebematė. Prieš akis stovėjo tik tas reginys. Apie matytą vaizdą iš pradžių bijojo pasakyti net žmonai. Nenorėjo jos jaudinti, o gal apsiriko, juk vaizdas šmėkštelėjo tik akimirką. Po 36 metų pamatyti gyvą tėvą, kuris galbūt buvo vedamas į paskutinę kelionę, atrodė neįmanoma. Tarp tūkstančių nužudytųjų jis papuolė į to filmo kadrą. Teko kreiptis į televiziją, kad padėtų surasti tą vaizdą, bet filmo kroniką jau buvo gražinta į Anglijos imperatoriškąjį karo muziejų. Po keleto mėnesių susirašinėjimo pavyko gauti būtent ta kadrą, kuriame užfiksuota, kaip vokiečių kareivis miesto gatve varosi Itzhaką ir Dovydą Garberius. Taip pas Jerakhmelį Garberį atsidūrė reta ir vienintelė artimųjų nuotrauką. Juk bėgdamas iš Jonavos galvojo, kad trumpam palieka namus, ir net nespėjo su visais atsisveikinti. Dabar Itzhakas ir Dovydas yra tarp 2100 nužudytų jonaviečių.
Apmaudu, jog atnaujinant paminklą Girelėje, valdininkai suklydo ir informacinėje lentelėje vietoj 1955 metų, ženklinančių paminklo pastatymą, įrašė skaičių 1991 - restauracijos ir perstatymo metus. Istorija labai trapi, bet ja reikėtų gerbti...
Artūras Narkevičius
