Jonavos kultūros centre neseniai demonstruotas dokumentinis pasakojimas apie Sirijos pabėgėlių likimus dar kartą priminė jų šalyje neslopstančio karo siaubą ir kiekvienam iš mūsų suteikė galimybę iš naujo permąstyti savo požiūrį į kitų tautų, kitų religinių konfesijų atstovus. Filmo pavadinimas „Salam, kaimyne“ tarsi primena, kad pasaulis globalus ir net toliausios Europos šalys, Amerika gali tapti skriaudžiamųjų kaimynėmis.
Sumanymo autoriai – du jauni amerikiečių kino režisieriai Chrisas Temple ir Zachas Ingrasci, kurie gauna Jungtinių Tautų leidimą apsigyventi Zaatari pabėgėlių stovykloje, esančioje Jordanijoje, ir pasauliui parodyti karo negandos ištiktųjų dalią. Filmo kūrėjai gauna palapinę, jie visą mėnesį valgo tą patį maistą, žaidžia tuos pačius kortų žaidimus, kartu girdi per dešimt kilometrų nutolusius, bet šiurpą keliančius patrankų šūvius. Tiesa, pelnyti išgąsdintų pabėgėlių pasitikėjimą – nelengva. Iš pradžių visi į atvykėlius žiūri kaip į sensacijų ieškančius žiniasklaidos atstovus, kurie ketina pasauliui sukurpti kažkokį „burbulą“. Bendruomenės vadas pataria vaikinams net nenakvoti savo palapinėje, nes kas nors gali juos apvogti. Vis dėlto žingsnis po žingsnio išsivysto dialogas, sirai įsitikina, kad amerikiečiai – nieko blogo jiems nelinkintys kaimynai.
Filmo centre – du ašaras spaudžiantys siužetai. Vienas – apie vienuolikmetį berniuką Raoufą, kurio artimųjų netektis slepia troškimą bendrauti, pažinti šypseną, kitas – apie vyro ir brolių netekusią jauną moterį Um Ali, tampančia šeimos galva ir bandančia išlaikyti dar į sijoną įsikibusias tris atžalas. Raoufas neina į mokyklą, nes bijo. „Klasės pilnos ir nežinau, kur mano klasė“, – atskleidžia „priežastis“. Amerikiečiai geranoriškai berniuką įtikina, kad iki mokyklos – dešimt minučių kelio, pagaliau ir į trečią klasę jį tikrai priims. Tada berniukas prasitaria, kad jo mokykla tėviškėje subombarduota, tad baimė kausto kiekvieną jo žingsnį. „Na, kaip tu tapsi gydytoju ir kaip padėsi sužeistiesiems, jei nesimokysi“, – svarsto visi trys susėdę, kol vaikinukas pasiryžta – reikia praverti jordaniečių mokyklos duris.
Um Ali – ne stovyklos gyventoja. Pasiryžusi išlaikyti save ir mažuosius, moteris gyvena pasienio miestelyje Mafroke. Čia ji gali megzti dailias kepuraites ir legaliai jas pardavinėti. Ji mananti, kad verta palaukti karo pabaigos, nes svetimose šalyse gali neištverti, juolab kad Europoje verstis amatais reikia nelengvai gaunamo leidimo. Be to, stovyklose tik pusė pabėgėlių vaikų gauna išlaikymą, kuriuo rūpinasi visuomeninės pelno nesiekiančios organizacijos. Būtų gerai, kad nelaimės ištiktuosius guostų ir privatus verslas, įmonių savininkai, deja, turtuoliai sunkiai suvokia nelaimėlių statusą. „Lengviausias būdas padėti – pirmiausia save įsivaizduoti jų vietoje ir tada iš naujo pažvelgti į savo gyvenimo galimybes“, – sakė susitikime su jonaviečiais filmo kūrėjai.
Įdomūs ir graudūs kadrai, pasakojantys apie vėjyje plazdančių aitvarų leidimą, taip pat apie pažintį su vėliavomis. „Laisvoji Sirijos armija, tesaugo tave Dievas!“ – skanduoja pabėgėliai, iškėlę kovotojų prieš Assado režimą vėliavą. Tai savotiška psichoterapija, atsidūrus nevilties, skurdo ir įvairių grėsmių gniaužtuose. Ta neviltis – ne iš piršto laužta, juk Europa kol kas įsileidusi tik 5 proc. prie jos sienų besikankinančių nelaimėlių. Stringa ir mūsų šalyje pabėgėlių integracijos programa: iš planuojamų įsileisti ir apgyvendinti 1005 žmonių kol kas čia prieglobstį rado tik pustrečio šimto. Dalis jų jau neužsilaikė, toliau nuklydo laimės ieškoti. Humanitarinės pagalbos maža, tad pabėgėlių veiksmus sąlygoja kitos priežastys. Kaip aiškino Raudonojo Kryžiaus atstovė, pas mus sunku susirasti darbo šeimoms, bent jau šeimos galvai (anot musulmonų, vyras privalo išlaikyti šeimą), kita vertus, sunku išsinuomoti būstą, sulaukti psichologinės pagalbos, gerų vertėjų. O reikalavimas per pusmetį pramokti lietuvių kalbą ir susirasti darbo – beveik drakoniškas.
„Ar norėtumėte dar grįžti į Zaatari stovyklą?“ – klausė filmo kūrėjų jonaviečiai. „Tikriausiai. Nors didžioji dalis pabėgėlių turbūt bus perkelta į Švediją, rasime ten naujų kaimynų. O su draugais palaikome ryšį, susirašinėjame“, – atviravo amerikiečiai.
Filmo peržiūrą Lietuvoje organizuoja JAV ambasada Vilniuje, jis rodomas penkiuose miestuose. Žmonės, pasiryžusieji pabėgėliams padėti, savanoriauti jų bendruomenėse, gali kreiptis į Lietuvos Raudonąjį Kryžių.
Tomas BAGDONAS
