Vis labiau įsibėgėjant pavasariui, asociacija „Jonavos bočiai“, vadovaujama Vytauto Bareikos, balandžio 9-ąją surengė šventę „Per gyvenimą su daina“, kurioje dalyvavo bendraminčiai iš Kauno, Kėdainių ir Raseinių. Koncertas parodė, kad amžius negali užgesinti noro bendrauti, dainuoti, šokti ir papildyti kultūrinių renginių spektrą. Pasidžiaugti kolektyvų dainomis, pasigėrėti dainininkų energija ir gyvybingumu į Jonavos kultūros centro Mažąją salę susirinko daug jonaviečių.
Dainų vėrinys
Šventės vedėja, „Jonavos bočių“ narė Jadvyga Grušeckienė padėkojo svečiams už bičiulystę su jonaviečiais, dalyvavimą jaukioje dainų popietėje, linkėjo smagių melodijų ir gerų emocijų. Anot jos, daina žmogų ir nuramina, ir negandas į užmarštį nugena, ir džiaugsmo suteikia.
Į sceną pirmieji pakilo jonaviečiai, kuriuos dainuoti moko muzikos vadovas, armonikos ir akordeono virtuozas Bronius Kaminskas. Dainininkams padeda visas pulkas akompaniatorių: klavišiniais grojantys Alvydas Kurkuzinskas, Stasys Antanavičius ir pats Bronius bei mušamuosius valdantis Pranas Šaltys.
Jonavos senjorai parodė įdomią programą, papildydami ją soliniais numeriais. Štai neseniai į kolektyvą įsiliejęs nuostabų balsą turintis Albertas Lukšas sužavėjo publiką daina „Kvepia žiedai“, o Janina Altaravičienė padainavo melodiją iš kino filmo „Muzikos garsai“, su kuria dalyvavo tarptautiniame festivalyje „Paribio daina“.
Karštais aplodismentais palydėta kolektyve dalyvaujančių moterų melodija „Mano Lietuva“, sukurta pagal kauniečio Juozo Ardzijausko eiles. Akordeonu dainininkėms pritarė asociacijos narė, šventės vedėjos žodžiais tariant, „mūsų Danutė, mūsų fotografė“ – D. Kasparavičienė.
Jonaviečių pasirodymui abejingų nepaliko – žavėjo ne tik skambios dainos, bet ir bočių laikysena, kultūra, šypsenos, gražiomis suknelėmis apsirengusios moterys
ir kostiumais pasipuošę vyrai.
Kaimynai iš Kėdainių atvežė ne tik dainų pynę, bet ir šokėjų pulką. Dainininkai iš Kauno kvietė auditoriją pritarti jų atliekamoms melodijoms, o raseiniškių programą palydėjo karšti susirinkusiųjų aplodismentai.
Po visų kolektyvų pasirodymo V. Bareika padėkojo bendraamžiams už gražias dainas, palinkėjo sveikatos ir gražaus pavasario: „Dėkoju visiems, kad esame kartu, kad susitinkame, pasimatome, pasidalijame savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Mus jungia muzika, tad kviečiu visus dainininkus drauge padainuoti dainą „Giminės“ – tegul tai bus mūsų draugystės patvirtinimas.“
Aktyvi senjorų veikla
„Jonavos bočių“ asociaciją 2006-aisiais įkūrė iš Rokiškio krašto atvykęs aktyvus visuomenininkas ir kultūros puoselėtojas Petras Beniulis. Po jo mirties organizacijos vadovavimą perėmė senjoras Romualdas Akelaitis. Šiam išėjus į Anapilį, 2013 m. pirmininko pareigos patikėtos V. Bareikai.
Per šį trylikos metų laikotarpį pasikeitė nemažai asociacijos narių – vieni mirė, kitiems kelią užkirto pablogėjusi sveikata. Užtat tie, kurie turi jėgų, aktyviai dalyvauja visuomeninės organizacijos veikloje.
„Visur važinėjame, šokame, dainuojame, stengiamės būti ten, kur mus pakviečia. Prieš trejus metus dainų konkurse užėmėme pirmą vietą. Tai mums, garbaus amžiaus žmonėms, didelis džiaugsmas. Ir mes patys nemažai organizuojame, sulaukiame svečių iš kitų rajonų. Mūsų iniciatyva gegužės mėnesį Jonavoje organizuojamos tradicinės gegužinės, suviliojančios daug miestiečių. Ir dabar artėja gegužė, tad keturis sekmadienius gyventojus kviesime į Jonavos krašto muziejaus kiemelį pasišokti ir pasiklausyti muzikos. Kiekvieną sekmadienį koncertuos po du kolektyvus“, – pasakoja V. Bareika.
Asociacijos pirmininkas jau žino, kur ir kada dalyvaus jo vadovaujamas kolektyvas. Gegužės pabaigoje suplanuota viešnagė Ukmergėje, birželį pakvietė Utena, o liepos mėnesį laukia „Jonavos bočių“ dvidešimtmečio šventė, kuriai jau pamažu ruošiamasi.
Kaip ir kitos visuomeninės organizacijos, taip ir bočiai susiduria su finansiniais sunkumais. Būdami Lietuvoje veikiančios europinės asociacijos „Eurog“ nariai, jonaviečiai teikia jai projektus ir gauna atitinkamą paramą. Šiai Lietuvos bočių asociacijai priklauso tik keli rajonai – Ukmergė, Utena, Panevėžys, Pasvalys, Elektrėnai ir Jonava.
„Švenčių proga Eurog remia mus nedidelėmis dovanėlėmis, duoda nemokamus savaitės poilsio kelialapius keliems nariams – keturiems ar šešiems – į Druskininkų sanatoriją. Esame dėkingi už tokį senjorų palaikymą. Tad ir ūpas atsiranda dainuoti, dalyvauti aktyvioje veikloje. Esame tokio amžiaus, kai nežinome, ar rytas išauš. Todėl, kol dar galime, stengiamės džiaugtis patys ir džiuginti kitus“, – sako „Jonavos bočiams“ vadovaujantis V. Bareika.
Planams trukdo finansai
Kultūros puoselėtojas ir aktyvus visų renginių dalyvis A. Kurkuzinskas džiaugiasi bočių energija ir noru neužsidaryti savo kamarėlėje. Anot jo, dainininkų būryje ne vienas yra sulaukęs 70 ar net 80 metų, tačiau jų veidai švyti, akys šypsosi.
„Visi esame pagyvenę, bendraujame tarsi būtume šeimos nariai. Susieiname, pasikalbame įvairiomis temomis: apie kasdienybę, šeimas, žinoma, apie sveikatą, kas mūsų amžiuje yra neišvengiama. Labai smagu, kad mūsų bočių būrį papildė nuostabus žmogus, atliekantis solines partijas, Albertas Lukšas. Norėtųsi sulaukti ir daugiau jaunesnio amžiaus dainininkų. Kolektyvas iš tikrųjų labai draugiškas, atviras. Ir muzikantai, akompanuojantys balsams, „nešpėtni“. Ateikite, kas dar abejojate, būkime drauge, tikrai nenusivilsite“, – kviečia Alvydas.
Jis pasidžiaugia pirmininko veikla ir jo vadovavimo stiliumi. Anot A. Kurkuzinsko, tai žmogus, nusipelnęs pagarbos. „Kitąsyk net stebina jo gebėjimas organizuoti – eina, derina, ieško. Superinis vadovas. Tad ir norisi dalyvauti, padėti ir palaikyti jo idėjas bei planus. Ir pirmininko sveikata ne geležinė, bet nepasiduoda, pasigydo – ir vėl į priekį. Gera būti jo komandoje“, – prisipažįsta A. Kurkuzinskas.
Muzikantas neslepia – asociacija turi finansinių sunkumų. Tarkime, jonaviečiai sulaukia nemažai kvietimų į įvairias Lietuvos vietoves, tačiau būna priversti atsisakyti dėl pinigų stygiaus. Pasak A. Kurkuzinsko, samdyti autobusą reikia kelių šimtų eurų, o senjorai nėra turtingi, kad galėtų tokią sumą surinkti. Nario mokesčio nepakanka. Rėmėjų mažai – nenori ar neturi galimybių, nežinia, tačiau jų indėlis, pašnekovo manymu, į „Jonavos bočių“ veiklą galėtų būti didesnis.
Daina – gyvybingumo pagrindas
„Daina – tai visas mūsų gyvenimas. Apsiruošiame namuose, susitvarkome – ir į repeticiją. Organizuojame renginius į kitus rajonus, kviečiame draugus į Jonavą. Tai mūsų gyvybingumo pagrindas. Sulaukus tokio amžiaus, mums daina yra viskas – ir džiaugsmas, ir užsiėmimas, ir bendrystė. Neįsivaizduoju, kas atsitiktų, jeigu uždarytų mane namuose ir lieptų žiūrėti televizorių? Tai būtų tragedija“, – samprotauja asociacijos pirmininko pavaduotoja Jadvyga Janulienė, randanti laiko ir dainai, ir sodo priežiūrai.
Pasak dainininkės, vadovauti tokiai senjorų organizacijai reikia sugebėti. V. Bareika turi pirmininkui reikiamas savybes, organizacinį darbą atlieka sklandžiai.
„Mes priklausome Euragui, europinei bočių organizacijai, kuri palaiko projektus ir paremia mūsų veiklą. Šiemet norime paminėti „Jonavos bočių“ 20-mečio sukaktį. Esame pateikę projektą rajono Savivaldybei, gal skirs kažkiek lėšų, – patirtimi dalijasi moteris. – Apmaudu, kai gavę kvietimą į renginius Vilniuje, negalime sostinės pasiekti. Juk yra žmonių, kurie baigia devintą dešimtį, tad silpnesnės sveikatos nariams būtų sudėtinga kelionė į Vilnių. O šiaip esu patenkinta kolektyvo žmonėmis – visi šaunūs, visi stengiasi. Matote, kokie pasipuošę ir pasitempę visi senjorai šiandien. Juk tai šventė. Vadinasi, net ir tokia, regis, smulkmena – pasirodymas viešumoje – kiekvienam suteikia šventinę nuotaiką.“
Turtinga kasdienybė
Panašias mintis išsako ir Kristina Žiauberienė, asociacijos veikloje dalyvaujanti nuo jos įsikūrimo pradžios. Anot jos, daina yra svarbiausias prasmingo laiko praleidimas.
„Traukia bendravimas, išėjimas iš namų, pabuvimas kartu su bendraminčiais. Kitam gal norisi pasiguosti, gal pasidžiaugti, gal pasidalyti sveikatos reikalais ar kitais klausimais pasikalbėti. Visi draugiškai pasitariame, padedame vieni kitiems. Mus vienija daina. Kur tik nesame buvę!.. Pagal galimybes atsiliepiame į kvietimus, todėl ir draugų daug turime. Kiek rajonų aplankyta per 20 metų, tikrai šiandien neišvardysiu. Toks gyvenimas labai praturtina senjorų kasdienybę“, – teigia ji.
Kristina žino, kad atvykus bičiuliams iš kito krašto, reikės išvirti kavos, pavaišinti arbatos puodeliu, skoningai padengti stalus. Neišleisi juk svečių be šilto priėmimo. „Man patinka šeimininkauti, todėl su malonumu atlieku šias „pareigas“, – nusišypso ji.
„Jonavos bočių“ kolektyvo moterys ateina pasipuošusios vienos spalvos suknelėmis, kurias perka internetu. „Kitąsyk nereikia nė taisyti, bet pigiau nei siūti ar ieškoti parduotuvėse. Turime po kelias uniformas – ne tik sukneles, bet ir sijonus su palaidinėmis. Stengiamės atrodyti patraukliai ir gražiai. Ir mes pačios jaučiamės smagiau, ir daina geriau skamba“, – šypsosi K. Žiauberienė.
Tik sveikatos reikia
Muzikos vadovas B. Kaminskas pastebi, kad nedera galvoti apie amžių – kiekvienas turi tiek metų, kiek yra.
„Už lango – pavasaris, žmonės nori dainuoti, tai yra smagiausia. Žinoma, esame senyvi, nebereikia reikalauti, kada įkvėpti ar iškvėpti. Svarbiausia – gražiai sudainuoti. Metai daug ką pakeičia, ir čia mes negalime labai įtakoti. Nebent tik tiek, kad nepasiduodame – veikiame, kuriame, puošiamės. Ir ateityje tikimės dainuoti, eiti į viešumą, parodyti, ką mokame ir galime. Turime per 100 dainų, kiekvienai progai galime pritaikyti temą atitinkančias dainas. Moterys pageidauja turėti savo programą, vyrai savo. Tai ir tegul taip būna. Visko pakanka. Džiaugiuosi visais dainininkais. Neseniai prisijungė Almutė, Albertas – nuostabu! Tik sveikatos reikia”, – samprotauja muzikos vadovas Bronius.
Žvelgiant į besišypsančius veidus, norisi kiekvienam dainininkui padėkoti ne tik už skambią dainą, bet ir už viską, ką jie kūrė anuomet, kai daugelio jaunų žmonių dar nė šiame pasaulyje nebuvo. Jie, šiandien dainuojantys bočiai, išgyvendami daug sudėtingų laikotarpių, klojo būsimo gėrio pamatus ateinančioms kartoms. Jie nusipelnė pagarbos, dėmesio ir įvertinimo.
Prieš kolektyvų pasirodymą susirinkusieji dalyvavo pokalbyje „Tobulėti niekada ne per vėlu“, kurį vedė Trečiojo amžiaus universiteto vadovė, lektorė Dalia Vilkelienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
D. Kasparavičienės nuotraukos.
Galerija iš K2: {gallery}9702{/gallery}
