Su nektaru varvančiais blindžių žiedais, su žibučių mėliu skubame į mišką. Saulėta kovo pavakarė maloniai nuteikė ramiam pasibuvimui atokiau nuo miesto šurmulio. Pilnutėlis Jonavos Krašto muziejaus autobusiukas ir dar keli automobiliai iš paskos, pro Šveicariją dardame sausais miško keliais link žymiosios Dumsių kopos.
„Savo šiandieniniu buvimu miške paminėsime kovo 20 ir 21-ąją – Tarptautines Žemės ir Miškų dienas. Kadangi Žemė mus kasdien pakenčia, nešioja ir nesiskundžia, šią dieną privalome jai padėti apsivalyti nuo šiukšlių, užtikrinti gyvūnams ir paukščiams švarius, gražius namus. Mes, kurie lankomės miškuose, turime nepamiršti juos saugoti ir puoselėti. Matome, jog miškai švarėja, nes žmonės sąmoningėja. Šiandienos iškyloje mes irgi pabūsime sąmoningi ir paliksime mišką gražesnį nei rasime“, – pakiliais žodžiais susirinkusius sveikino ir šiukšlių maišus dalino Jonavos turizmo informacijos centro gidė Jūratė Valeišienė.
Dzūkijos šilai Jonavoje
Prie Dumsių kopos jau lūkuriavo miškininkas Žilvinas Koncevičius. Vakarinei saulei siekiant beržų viršūnes jis trumpai nupasakojo būsimo žygio eigą. „Esame Gaižiūnų g-joje į kurios sudėtį įeina ir karinis poligonas. Tikriausiai visiems įdomu, koks mūsų, miškininkų, darbas ir ką mes veikiame? Tikrai – ne vien kertame miškus, kaip kad visuomenę bandoma nuteikti. Mūsų darbas itin specifinis – aktyvus, dinaminis, nuolat kintantis, nėra monotonijos, todėl nuobodulio tikrai nepatiriame. Nors kasdien planuojame savo darbus, bet net valandos bėgyje tie planai gali pasikeisti: įvairūs ūkiniai reikalai, lankytojai, sodinimai, pasodinto miško priežiūra, saugomų augalų, paukščių lizdų paieškos. Vasaromis – prevencijos nuo kenkėjų, gaisrų. Raštinėje irgi nesėdim dykai – laukia brėžiniai, skaičiavimai, ataskaitos. Viską privalome laiku sužiūrėti, fiksuoti, reikalui esant pašalinti ligų židinius… Šiandien jums parodysiu miškininkavimo ypatumus sausuose pušynuose, kurie mūsų girininkijoje užima didžiausią plotą. Pamatysime būdus, kaip miškas atsikuria savaime, o kaip su žmogaus pagalba. Na, o pušies medynai Lietuvoje užima apie 34 proc., ir tai yra universali rūšis auganti tiek nederlinguose pustomuose smėlynuose, tiek pelkėse. Todėl pušis ypatingai gelbsti miškininkus tokiose augavietėse kaip pas mus ir kuo ją reiktų pakeisti – net sunku įsivaizduoti. Mums pušis naudinga oro gryninimui, išskiria daug fitoncidų, tad jonaviečiams nebūtina važiuoti į Dzūkijos miškus – savo krašte mes turime daug sveikų pušynų“, – pašmaikštavo miškininkas Koncevičius.
Žygio dalyviams pasiteiravus, girios vedlys papasakojo, kaip reikia sodinti miško medelius. Tuo labiau – artėja Nacionalinis miško sodinimas, kurio metu susirinkusiems savanoriams miškininkai vietoje pademonstruoja kaip taisyklingai įkurdinti žemėje medžio daigą. „Dabar sodmenys sodinami konteinerizuoti – išauginti mažame konteineryje, todėl į miško dirvą perkeliami su uždara šaknų sistema – žemės gumuliuku, tad prigijimas būna itin geras – 9,9 proc. Sodmenų kokybė irgi aukšta, nes šiuo metu Lietuvos medelynai yra vieni moderniausių Europoje“.
Patys atsikurti sugeba tik sausi pušynai
Priėjome atvejinio kirtimo pagal B. Labanauską (miškų mokslininkas, atradęs būdą, kaip iškirsti mišką keliais etapais, leidžiant jam savaime atsikurti pačiam ir nepadarant didelės žalos augančiam jaunuolynui) pirmąjį etapą. Jo metu, viename hektare paliekama ne daugiau 80 vnt medžių, stengiantis juos tolygiai išdėstyti visame plote, kad krisdamos sėklos tolygiai išsibertų visame hektare ir užsisėtų. Po pirminio iškirtimo miško technika paruošia dirvą – lėkštinėmis akėčiomis padaromos vagos ir laukiama sėklų apsisėjimo. Apie sudygusias pušeles keletą metų iš eilės būtina šienauti žolę, kad nestelbtų sėjinukams šviesos. Tokiu būdu auginant naują mišką, sutaupomos lėšos sodinukams išauginti ir sodinimui skirtiems žmonėms samdyti. Darbo ir lėšų mažiau, o miškas jau auga.
„Sekančiame etape (kuris vyks maždaug po ketverių metų) iš tų 80 pušų hektare paliksime biologinei įvairovei 10 žalių medžių ir visą negyvąją medieną – sausuolius, uoksinius stagarus. Tas dešimties suaugusių pušų išėmimas reikalingas, kad neužstotų šviesos augančiam jaunuolynui ir galėtų formuotis tikras miškas. Tokio atvejinio kirtimo privalumas, kaip traktuoja senieji miškų mokslininkai, yra tas, kad savaiminis miškas visada stipresnis, tvaresnis, greičiau atsiranda mikorizė (medžių ir grybienos simbiozė) – jaunas medelis sparčiau kabinasi į gyvenimą. Būtent šioje vietoje – priesmėlyje, kito medžio, apart pušies nepasodinsi: eglė augs labai prastai, nes jai reikia drėgmės – čia ji merdės. Iš dalies dar augtų beržas, tačiau pušiai – tai tinkamiausia augavietė“, – miško auginimo subtilumus atskleidžia Žilvinas Koncevičius.
Žygeiviams pasiteiravus, ar beliks mūsų krašte sengirių, jei medžiai kertami nesulaukus senatvės, miškininkas patikino, jog valstybiniuose miškuose yra nemažai kertinių buveinių, reprezentatyvių plotų, kitokių saugomų teritorijų, kuriose gamta palikta gyvuoti savaime ir žmogaus ranka ten nesikiša. Kažkada, po daugelio metų tokie plotai virs savaime besitvarkančiomis sengirėmis. O ūkiniuose miškuose, kurie suteikia žmogui patogų gyvenimą, nuo seno ūkininkaujama pagal teisės aktus.
Gaisrai, baltos pušų viršūnėlės ir miškininkų derlius
„Gaisrai? Jų miškai praktiškai neišvengia, ypatingai tokiuose sausuose pušynuose. Pas mus gaisrams kilti dar didesnė tikimybė, nes į mūsų girininkiją įeina kariniai poligonai. Treniruočių metu kariams reikia susikurti laužus ir jei ugnis stropiai neužgesinama, ji greit plinta. Tačiau mes padedame jų plotuose, o kariai mums padeda gesinti ugnį neatsakingų grybautojų ar uogautojų lankymosi metu. Vieni su kitais draugiškai sutariame ir bendradarbiaujame. Žinoma, gaisrus gesiname ne tik valstybiniuose miškuose, bet ir privačių savininkų teritorijose. Tai yra žmogiškas faktorius – nepaliksi juk miško nelaimėje, jei savininkas kur išvykęs ir nepastebi kylančios ugnies“, – teigia mūsų vakaro gidas.
Besišnekučiuodami, smėlėtu keleliu prieiname baltomis viršūnėmis žaliuojantį pušynėlį. „Trečiame etape (kai sėjinukai sulaukia maždaug septynerių metų) išimami visi likę brandūs žali medžiai. Tuomet mažosios pušelės dar būna pakankamai elastingos ir kertant suaugusius medžius, jos pažeidžiamos labai minimaliai. Jei kirtimas vyktų dar po kelerių metų, savaiminukai nukentėtų itin stipriai. O darbus atlikus laiku, augantis jaunuolynas išlieka stabilioje pozicijoje, – užtikrina miškininkas. – Šis žaliuojantis būsimo miško plotas nebūtų toks gražus be miškininkų įsikišimo. Pirmaisiais keleriais metais čia nieko nesimatė per gajų avietyną. Todėl buvo samdomi rangovai, kurie nuolat šalino avietes ir atverdavo pušies sėjinukams šviesą. Atsivėrusios pušelių viršūnės – nepamainomas delikatesas ir maisto medžiagų šaltinis kanopinams žvėrims. Vėlgi, rangovai kasmet tepa viršutinius pumpurus ir spyglius repelentų ir smėlio mišiniu. Tik todėl šis atžalynas gali gražiai augti ir stiebtis į viršų.“
O šit ir akiai mielas pušynėlis, kurį Ž. Koncevičius įvardino, kaip daug darbo ir triūso įdėtą rezultatą – vadinamąjį miškininkų derlių. Šitas žaliuojantis plotas – mūsų jau matytų atvejinių kirtimų ankstesnis variantas. Dabar tankiame pušyne kelis metus nieko nebus daroma, o kiek vėliau jis bus retinamas, kad medžiai turėtų vietos augti ne tik aukštyn, bet ir storyn, ir pakankamai apsirūpinę maisto medžiagomis nenuskurstų. Pušyne palikti biologinei įvairovei medžiai jau duoda savo vaisių – uoksuose peri kalasi geniai, meletos, turi ką veikti vabzdžiai, voragyviai ir kita miško smulkmė.
Be mokslo gerų vaisių nesulauksi
„Tačiau, – suklusti priverčia skubrus girių šeimininko balsas, – pasitaiko ir tokių atvejų, kai net pušynuose pačiam miškui atsikurti nepavyksta. Turėjome nedidelį plotą, kuriame taip pat vykdėme aukščiau aprašyto atvejinio kirtimo ir atsikūrimo būdą, tačiau nukritusios pušų sėklos metai iš metų vis nesudygdavo. Tai nutiko dėl to, kad žemę dengė ypatingai stora viržių paklotė. Teko iškirsti paliktus medžius, išskyrus, žinoma, skirtus bioįvairovei, ir pasodinti pušų daigus žmogaus rankomis. Tačiau rezultate visvien turime labai gražiai augantį pušyną.“
„Miškininkas ne tik atiduoda visą savo laiką ir jėgas miško priežiūrai, bet ypatingai reikalingos ir žinios, – mums trepsint vakarinės saulės nušviestu taku patikino Ž. Koncevičius. – Tam yra specifiniai mokslai ir juos būtina gerai perprasti, nes ateity reikės sugebėti orientuotis, pačiam priimti atsakingus sprendimus, kadangi viena padaryta klaida ar neteisingas sprendimas bus matomas dešimtmečiais. Pvz., sodinant mišką, būtina atsižvelgti, kokias medžių rūšis sodinsime. Jei į pušyno augavietę pasodinsime eglę – ji skurs, puls tipografas žievėgraužis ir džiovins ištisus plotus. Kodėl mes dabar matome džiūstančius eglynus? Todėl, kad posovietiniu laikotarpiu mūsų šalies medelynai buvo itin skurdūs ir augino tik tris medžių rūšis – eglę, beržą ir pušį. Daugiausia eglę. Pušys būdavo skiriamos, praktiškai, vien Dzūkijai, o mes į štai tokius nederlingus priesmėlius sodinom egles, gal dar kiek beržo gaudavome. Eglių šaknų sistema yra paviršinė, todėl smėlyje ji nepasiekia maisto medžiagų kaip giliašaknė pušis. Negaudamos pilnavertės mitybos eglės riboja savo augimą, apsamanoja, skursta, o tokias greit suranda ir puola žievėgraužis tipografas. Tad, jei anuo metu čia būtų auginami eglynai, mes miškų čia neturėtume – masyvūs kenkėjų nudžiovinti plotai būtų jau iškirsti, vien plynės dominuotų. Taigi, be žinių miško neužauginsi, tik bereikalingas pastangas ir lėšas išeikvosi“, – mokslo svarbą pabrėžė specialistas.
Moterims buvo smalsu, ar auga nors kokia miško gėrybė tokiuose pušų jaunuolynuose? „Ir voveraitės, ir šilbaravykiai viršūnes kelia, o mėlynojai su bruknienojais tiesiog kilimais dera. Rudeniop automobilių šiose teritorijose lyg autostradoje“, – juokėsi miškininkas. Ir žvėrių, ir paukščių netrūksta – miškų masyvai čia dideli, tad faunos įvairovė gan plati. Ir iš tiesų, Gaižiūnų – Pravieniškių miškai – viena didžiausių Lietuvos didžiagirių. Galime didžiuotis savo stropiai prižiūrėtais miškais, žaliuojančiais medynais, kuriuose vietos užtenka ir gyvūnijai klestėti, ir žmogui pailsėti.
Jūratė VITKAUSKAITĖ
Galerija iš K2: {gallery}9690{/gallery}
