Jonavoje gyvena daug meno mėgėjų, dalyvaujančių įvairiose veiklose. Nemažai jų dainuoja choruose, sukasi šokių kolektyvuose, įsilieja į teatralų gretas, pasirenka kitą meno sritį. Kiekvienas žmogus – tartum atskiras pasaulis, turintis savų pomėgių, be kurių neįsivaizduoja savo gyvenimo. Pastarųjų grupei priklauso ir Jonavoje gyvenanti Regina Beržinskienė, visą save atiduodanti dainai, lydinčiai ją nuo mokyklos laikų.
Grįžimas į Jonavą
Į šios moters sielą daina pasibeldė dar tada, kai ji mokėsi Jonavos 3 vidurinėje mokykloje (dabar – Lietavos pagrindinė). Į gražų ir skambų mergaitės balsą dėmesį atkreipė muzikos mokytoja Bronė Railaitė. Moksleivės pasaulį praturtinusi daina vedė toliau – repeticijos, koncertinės išvykos traukė vis giliau ir giliau. Mergina nusprendė siekti pedagogės profesijos, tad pasirinko Šiaulius. Tačiau kankino vidinės abejonės, stigo pasitikėjimo savimi. Nuvykusi į didmiestį, apsigalvojo ir pasuko į prekybos technikumą…
Gyvenimas – sudėtingas dalykas, sako, kad žmogus negali pakeisti jam skirto likimo. Tad ir Regina, išgyvenusi skausmingų asmeninių patirčių, sugrįžo į gimtąjį miestą – Jonavą, įsidarbino „Pakalnutės“ vaikų lopšelyje-darželyje, kur susipažino su meno vadove dirbusia Janina Lukoševičiene. „Esu dėkinga jai už visas man suteiktas dainavimo pamokas, patarimus, galimybę dainuoti ir taip lavinti balsą. Ji buvo tas žmogus, neleidęs nutolti nuo muzikos, bet, priešingai, neatsiejamai sujungęs mane su daina“, – prisimena R. Beržinskienė.
Naujos patirtys
„Kartą draugė pakvietė apsilankyti Socialinių paslaugų centre susibūrusio ansamblio „Versmė“ repeticijoje. Atėjau. Kolektyvo vadovas Edvardas Ratautas, įvertino mano balsą ir galimybes būti ansamblio nare. Taip ir pasilikau. Tai buvo 2017 metais. Iki šiol dainuoju“, – dalijasi mintimis pašnekovė.
Veprių kultūros centre maestro E. Ratautas turi subūręs grupę „Intermezzo“, su kuria koncertuoja visoje Lietuvoje. Klausydamasis R. Beržinskienės balso, jis suprato, kad ši dainininkė gali puikiai atlikti solines dainas, o su jo dukra Jurgita, taip pat grupės dalyve, dainuoti duetu. Išgirdusi pasiūlymą papildyti „Intermezzo“ kolektyvą, Regina neabejodama sutiko.
„Žinoma, iš pradžių buvo nedrąsu, nes nesu baigusi muzikos mokslų, o grupės muzikantai žinomi visoje šalyje. Bet vadovas mane išmokė suprasti dainą, o Jurgita atskleidė daugybę paslapčių, kaip balsą reguliuoti – suspausti, kaip aukštas natas išdainuoti. Visus patarimus ir pamokymus priėmiau ir įsisavinau. Dabar jaučiuosi drąsiai, stengiuosi nenuvilti nei vadovo, nei klausytojų, kurie ateina į „Intermezzo“ koncertus“, – tęsia pasakojimą jonavietė.
Ir solistė, ir vedėja
Vokalinė-instrumentinė grupė sulaukia labai daug kvietimų koncertuoti įvairių rajonų bendruomenėse, jos muzika skamba ne tik kultūros centrų salėse, bet ir po bažnyčių skliautais. Juolab kad dainų repertuarą sudaro klasikinė muzika, ganėtinai sudėtingi kūriniai. Programoje galima išgirsti Virgilijaus Noreikos dainuotą dainą „Švelnumas“, jaudinančią melodiją „Santa Marija“, „Medžio bėgimas“, daugelį kitų, kurias puikiai išvinguriuoja Regina.
Solistės patirtis sako, kad dainuodama bažnyčioje ir salėje jaučia didelį skirtumą. Pasak R. Beržinskienės, maldos namuose yra daug erdvės, lubų beveik nematyti. „Bažnyčioje dainuojant, atrodo, balsas savaime plaukia, kitoks skambesys, kitoks lengvumas, sielą apgaubia keistas jausmas, pajunti, kad tavęs ne tik klauso, bet ir kažkas nematomas stebi. O kultūros namų salėse sudėtingiau dainuoti, nes patalpa nėra tokia plati ir erdvi, regis, spaudžia sienos ir lubos, jautiesi prislėgtas. Suprantama, visada malonu koncertuoti erdvėje, kur gera akustika, kur mažiau aksominių audeklų, sugeriančių garsą“, – sako dainininkė.
Nepaisant minėtų subtilybių, moteris džiaugiasi koncertais Vepriuose, Ukmergėje, Kavarske, Pakruojo rajono Rozalimo miestelyje, Skaruliuose, kitose vietovėse. Pastaraisiais metais ji tapo ir koncertų vedėja – pati rašo scenarijus, prieš kiekvieną dainą pateikdama temą atitinkančias eiles. „Artėjant koncertui, gerai žinodama visą repertuarą, ieškau tekstų, kad galėčiau „įvesti“ klausytojus į būsimą dainą. Dažniausiai tai būna poezija, bet pasitaiko ir gražių prozos sakinių. Tokios įžangos priklauso nuo dainos turinio ir nuotaikos, nes lyriškai melodijai labiau tinka ramus tonas, o prieš pakilią, smagią muziką galima pateikti ir šmaikštesnių minčių. Man patinka pasirengimas ir konferansjė pareigos“, – nusišypso pašnekovė.
Išskirtinis gyvenimo etapas
Šios moters gyvenime buvo toks etapas, kai ji giedodavo šermenyse. Giesmė – tai ne daina, laidotuvės – ne koks renginys, o liūdnos apeigos, atsisveikinimas su Išėjusiuoju, kur viešpatauja rimtis, liūdesys ir ašaros.
Jonaviečiai, išgirdę nuostabų Reginos balsą, skausmo valandą, mirus artimajam, kreipėsi į ją, prašydami pagiedoti šermenyse. „Gavusi pirmą prašymą pagiedoti šermenyse, sutrikau – nežinojau, kaip gali atsitikti su jauduliu ne tik dėl balso, bet ir vidinių jausmų. Negali juk giedodamas šluostytis ašarų, negali virpinti balso. Tačiau pabandžiau. Tiesą sakant, pirmas žingsnis ir buvo sudėtingiausias. Ilgainiui pripratau ir nelaimėje žmonėms visada padėdavau“, – prisipažįsta moteris.
Jos teigimu, giedojimas yra menas, nes svarbu, kad gedintieji išgirstų giesmę, įsiklausytų į ją, susimąstytų apie gyvenimą ir jo trapumą. Ilgainiui Regina sumanė tarp giesmių įterpti atitinkamą tekstą. Jos nuomone, taip žmogus įsijaučia giliau į tariamus žodžius ir nuteikiamas būsimai giesmei. Siekdama dar jaukesnės atmosferos, giesmes pradėjo derinti su muzikos intarpais, kurie sudarydavo tokią seką: muzika, tekstas ir giesmė. Reginos iniciatyva jautriai suskambėdavo atsisveikinimo melodija, kai, prieš uždengiant karstą, atsisveikinti sustodavo visa mirusiojo giminė. Ir tada atplaukdavo R. Beržinskienės giedama giesmė „Sudie, sudie…“
„Eidavau giedoti norėdama ne pravirkdyti, o paguosti žmogų, kad toji gedėjimo akimirka būtų lengvesnė. Man pačiai skaudėdavo sielą tada, kai matydavau mirusį vaiką ar jauną žmogų. Kitąsyk pati nesulaikydavau ašarų. Tokios laidotuvės buvo ir liko sunkiausios. Patirtis rodo, kad giedojimas atima emocines jėgas, nesvarbu, koks dvasiškai stiprus žmogus esi, laidotuvės vis tiek slegia ir gniuždo nuotaiką. Pastaraisiais metais nebepuoselėju giedojimo meno, viskam ateina savas laikas – atiduodu save dainai „Versmėje“ ir „Intermezzo“, – mintija pašnekovė.
Muzika – bendravimo priemonė
Dainininkės nuomone, muzika nėra tik meno forma, tuo pačiu ji yra ir bendravimo priemonė, vedanti į pažintis, draugystę, stiprinanti tarpusavio ryšius. Anot Reginos, muzika padeda suprasti kitų tautų kultūrą bei tradicijas, suvienija žmones įvairiose gyvenimo situacijose.
„Labai svarbus žiūrovų palaikymas. Tarkime, neretai mes, „Versmės“ dainininkės, išgirstame pritariančius aplodismentus, o kartais net į dainą įsiliejančius atėjusiųjų balsus. Vadinasi, dainos veikia žmones ir sujungia juos į vieną – dainuojančiųjų – grupę. Taip užsimezga tarpusavio ryšys, o daina tampa vienijančia jėga. Toli ieškoti nereikia – žinome daug faktų, kai daina tapo vienybės simboliu mūsų tautos istorijoje. Todėl, galvoju, kiekvienas solistas ar muzikantas pajunta didelį džiaugsmą, išgirdęs kartu dainuojančią salę ar garsius plojimus, reiškiančius susižavėjimą. Man tai yra ne tik pagarba ar padėka už dainą, bet ir paskatinimas ruoštis kitiems koncertams, repertuarą papildyti naujais kūriniais. Klausytojų aplodismentai, žodinė padėka ar įteiktas gėlės žiedas teikia didelį džiaugsmą. Tada supranti, kad ne veltui repetuota, ne veltui dirbta ir ruoštasi, ne veltui kelionėje „sukarti“ šimtai kilometrų. Todėl ir sakau, kad muzika – jungtis, jungianti meilę, džiaugsmą, vedanti į prisiminimus ir naujas pažintis. Jeigu kas nors atimtų iš manęs dainą, nežinau, kas aš būčiau, galbūt prarasčiau dalį savęs… ”, – samprotauja jonavietė R. Beržinskienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
Autorės nuotraukos.
Galerija iš K2: {gallery}9675{/gallery}
