Bartonių kaimo (Šveicarijos sen.) bei čia įsikūrusių kelių sodų bendrijų gyventojai, kadaise turėję gerą galimybę naudotis viešuoju transportu, šiandien jaučia pažeminimą ir nesiskaitymą su jais. Taip atsitiko nuo tada, kai atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pradžioje veiklą pradėjusi uždaroji akcinė bendrovė „Zatyšių karjeras“ perkasė ir sunaikino istorinį Senąjį Kauno kelią, kuriuo autobusai atvažiuodavo į Bartonius. Bartoniečiai rinko parašus, kelis kartus kreipėsi į įvairias institucijas, prašydami atkreipti dėmesį į susisiekimo problemą, tačiau teigiamų rezultatų nepasiekė. Tad kovo 22-ąją seniūnaitis Vilius Plytnikas pakvietė gyventojus susitikti ir dar kartą aptarti įsisenėjusius skaudulius.

Autobusas – anapus karjero

Senasis Kauno kelias žinomas kaip buvusio svarbaus ir garsaus pirmojo pašto trakto Sankt Peterburgas–Varšuva dalis, vingiavusi per Bartonių kaimą. Tai istorinė mūsų krašto atmintis, kuria didžiuojasi Jonavos rajonas. 

Prieš gerą trisdešimtmetį verslo įmonei pradėjus vykdyti žvyro kasybos veiklą ir perkasus minėtą kelią, jo vietoje buvo pastatytas pontoninis tiltelis, kurį perėjus galima pasiekti Salupiuose esančią autobusų stotelę „Inkaras“, kur atvažiuoja Kauno miesto maršrutinis autobusas, čia apsisuka ir per Karmėlavą grįžta atgal.

O dabar įvertinkime realią situaciją. Bartoniuose gyvena per 200 žmonių, o čia įsikūrusiose keturiose sodų bendrijose – jų keliskart daugiau. Kadaise kaimo viduryje buvo įrengta autobusų sustojimo stotelė, kurią dabar primena tik medinė, aplūžusi „pašiūrėlė“ ir milžiniškas akmuo su užrašu „Bartoniai“ (autorius V. Plytnikas).  Viešasis transportas čia nebeatvažiuoja, Jonavos ar Šveicarijos ugdymo įstaigas lankančius moksleivius veža mokykliniai autobusai. O tie, kurie pasirinkę Karmėlavos ar Kauno mokyklas, turi pasiekti Salupių autobusų stotelę, vadinasi, pereiti per pavojingą pontoninį tiltą, nepaisant jo slidžios dangos ar stipraus vėjo.

Į sudėtingą situaciją pateko ir garbaus amžiaus sulaukę žmonės, norintys nukakti pas gydytojus, parduotuvę ar atlikti kitokius reikalus. Norėdami pasiekti viešojo transporto stotelę Salupiuose, jie turi įveikti apie trijų kilometrų kelią bei taip pat  pereiti per siūbuojantį tiltelį. Dar įdomiau tai, kad važiuojantieji į Jonavą tikslą pasieks tik atvykę į Karmėlavą ir persėdę į autobusą rajono centro kryptimi.

Daug gyventojų turi nuosavus automobilius, tad, suprantama, jais važinėja į darbą, kitąsyk paveža ir kaimyną. Tačiau jų savininkai skundžiasi prasta kelio kokybe. Prieš devynerius metus Bartonių kaimo kelio dalis nuo magistralinio kelio A6 Kaunas–Jonava iki sodų bendrijos „Bartonys“ buvo išasfaltuota, o apie 1,3 km ruožas iki gyvenvietės pabaigos Stašėnų kryptimi liko su žvyro danga. Būtent prie šio kelio yra sodininkų bendrijos „Bartonys“, „Inkaras“, „Giraitė“ ir „Žvirgždė“.

Gyventojai sako, kad 2009–2010 metais ir ši atkarpa buvo pradėta ruošti asfaltavimui – atlikti niveliavimo, lyginimo darbai, sukalti aukščių kuoliukai, tačiau tuo reikalai ir baigėsi, asfaltas nebuvo paklotas. Šis žvyrkelis – taip pat Senojo Kauno kelio tęsinys.

Verslo reakcija

Aptarti turimas problemas ir veiksmus, kaip jas išspręsti, kovo 22-ąją prie karjero susirinko nemažas būrys žmonių. Daugelis nustebo vietoje pontoninio tiltelio pamatę naują per vandens telkinį nutiestą tiltą. Imtis tokių pokyčių „Zatyšių karjero“ dukterinę įmonę „Kauno gelžbetonis“, kurios valdose yra įrengtas perėjimas į Salupių stotelę, matyt paskatino Bartonių tinklapyje patalpintas skelbimas apie bendruomenės susirinkimą. Galbūt karjero administracijai, vengiančiai nemalonumų, būsima gyventojų sueiga tapo perspėjimu apie būtinybę imtis pokyčių. Buvusio tilto „griaučiai“ gulėjo čia pat, ant sausumos.

Kaip teigė seniūnaitis V. Plytnikas, vystyti veiklą „Zatyšių karjeras“ karjeras turi leidimą iki 2041-ųjų. Šiuo metu čia veikia kita įmonė – UAB „Kauno gelžbetonis“. Pasak seniūnaičio, žemsiurbė, vamzdis, kuriuo keliaudavo produkcija, buvęs pontoninis tiltelis veikiausiai bus paversti metalo laužu. „Dabar mėginsime reikalauti, kad būtų atstatytas kelias. Nebeketiname laukti, kas žino, o gal bendrovė bankrutuos? Tada taip viskas ir paliks. Mes ginsime viešąjį interesą“, – kalbėjo V. Plytnikas, pridurdamas, kad kelio atstatymo būtinybę skatina ir neaiški geopolitinė situacija.

Gyventojų patirtis

Savo nuomones išsakė ir susirinkusieji. „Prisimenu, prieš kokius 30 metų autobusas atvažiuodavo į Bartonius, vėliau kurį laiką jį pakeitė „mikriukas“, bet maršrutas buvo nutrauktas, nesant reikiamam keleivių srautui. Močiutės, neturinčios kitos galimybės, eina per tą pontoninį tiltelį į Salupius. Aš gyvenu pačiame kaimo gale, tai susidaro apie trijų kilometrų atstumas. Skauda sąnariai, bet prireikia ir daktarų, ir į parduotuves, atsiranda kitokių reikalų. Tenka eiti. Naujas tiltelis atrodo gražiai. Bet jeigu karjero valdžia sureagavo į mūsų susirinkimą, tai galėjo ne šį lieptą įrengti, bet supilti pylimą, kad ir transporto priemonės pravažiuotų“, – nuomone dalijosi Irena.

„Kaip gyventi neįgaliam žmogui, sėdinčiam ratukuose? Jei iškovotume kelio atstatymą, kaimas atsigautų. Bartoniuose tebėra autobusų stotelė, likusi nuo senų laikų. Visuose kampuose šaukiama apie žalią kursą, o pamirštas daugiau nei kilometro žvyrkelis yra duobėtas, vairuotojai, važiuodami per duobes, laužo ir gadina savo mašinas. Įsivaizduokite, kiek dulkių sukelia transporto priemonės, o po lietaus atsiranda vandens balos... Tiesiog baisu! Labai gaila, kad žalias kursas ir pagarba bei dėmesys garbaus amžiaus žmonėms ir neįgaliesiems yra tik deklaracijose. Tikroji realybė yra visai kitokia“, – kalbėjo kita gyventoja.

„Kai tik tinklapyje atsirado skelbimas apie susirinkimą, karjero vadovai staiga aplūžusį tiltelį pakeitė nauju. Vadinasi, sureagavo. Mes kovosime už teigiamus pokyčius. Jei mano kieme subyrės takelis, kuriuo vaikšto ir kaimynai, tai juo rūpinsiuosi aš, o ne kas kitas. Tai ir čia tas pats. Jeigu įmonei, užsiimančiai verslu, nerūpi, kas dedasi aplink, kokių nepatogumų patiria gyventojai, tai ir turime tokią situaciją. Karjero administracijos požiūris – rūpintis tik savais reikalais, nepaisant gyvenimo sąlygų žmonėms“, – situaciją įvertino bartonietis.

„Yra mokinių, kurie mokosi Dobkevičiaus, Dariaus ir Girėno ugdymo įstaigose Kaune. Vaikai turi pasiekti ilgą ir nesaugią kelio atkarpą. Kai būna šviesu, tai ne taip pavojinga. O įsivaizduokite, kaip jaučiasi tėvai, išleidę savo vaikus į autobusą tamsoje, per pūgą ar lietų, žemę apdengus ledu? – nuomone dalijosi sodietė. – Ar tikrai nėra galimybių atstatyti buvusio kelio ir pagerinti žmonėms susisiekimo sąlygų? Šį sykį nebetylėsime, kovosime, kad būtų atkreiptas dėmesys į mūsų reikalavimus. Tikimės, pasiekti teigiamų pokyčių, antraip nestovėtume šiandien čia.“

Viešumo idėja

Sodų bendrijos „Žvirgždė“ pirmininkė Neringa kelią įvardijo didžiausia problema. „Problemų turime ir daugiau, bet svarbiausioji – susisiekimas. Pati matau, kad didžioji pusė žmonių pėstute keliauja į autobusų stotelę Salupiuose. Tie, kurie turi savo automobilius, važinėja jais. Tačiau, manau, jiems tai nemažai kainuoja – kelias duobėtas, mašinos kelia dulkes, pavojinga visiems eismo dalyviams, ypač vaikams, keliaujantiems į autobusų stotelę. Negana nesaugios kelionės, reikia pereiti per tiltelį, kurio apačioje tyvuliuoja vanduo. O jeigu lieptelis apšalęs ir slidus? Taigi nelaimė visai čia pat. Apie saugumą nėra nė ką kalbėti. Tėvams neramu išleisti savo atžalas, bet jie neturi kito pasirinkimo. Jei pavyktų nutiesti, tiksliau – atnaujinti kelią per karjerą iki Bartonių, tikrai atsirastų daugiau žmonių, itin vyresnio amžiaus, kurie naudotųsi viešuoju transportu. Apie tai kalbėti ir spręsti susisiekimo problemą iš esmės mus verčia sudėtingos ir, sakyčiau, grėsmę sveikatai ir gyvybei keliančios gyvenimo sąlygos. Neabejoju, kad su įvairių institucijų, valdininkų pagalba jas tikrai galima išspręsti“, – pabrėžė sodų bendrijos „Žvirgždė“ pirmininkė.

Bartoniečiai atkreipė dėmesį, kad jie nėra nusiteikę prieš verslą – tegul jį lydi sėkmė. Bet negalima žeminti kaime ir soduose savo valdas turinčių žmonių. Juolab kad ten, kur dabar įrengtas pontoninis tiltas, jokie darbai nebevyksta – žvyro kasyba pasislinko toli į kitą pusę. Tai kas trukdo kelio atstatymui?

Pasigirdo balsų, siūlančių kreiptis į Lietuvos radijo laidą „Lietuva girdi“ – atvažiuotų reporteriai, susipažintų su situacija, gal išjudintų ledus? „Gyvename XXI amžiuje, kuriame Gerovės valstybę, bet kažkodėl ženklų jos link nematyti. Gal net priešingai – einame atgal. Kas mus išgirs? Šitiek raštų prirašyta, kiek atsakingų valdžios atstovų vaikščiojo, dairėsi po karjero prieigas, žadėjo... O viso to rezultatas – niekinis! Tai gal radijas padės?”, – viešumo idėją kėlė susirinkusieji.

Be kelio atstatymo klausimo, bendruomenė viliasi, kad bus išasfaltuota užmiršta 1,3 km atkarpa Bartonių kaimo pabaigoje, o ties pavojingu posūkiu iškils „Stop“ ženklas arba bus įrengtas gulintis policininkas. „Vien ženklo, įspėjančio apie posūkį, nepakanka. Tris kartus automobiliai įvažiavo į mano kiemo vartus ir juos išvertė. Tikimės, kad Saugaus eismo komisija atsakingai įvertins situaciją“, – patirtimi dalijosi keliskart suniokotų vartų šeimininkas.

Susirinkusieji sutarė surinkti žmonių parašus ir prašymus pateikti institucijoms, kurių galioje yra šių problemų sprendimas. Jie tikisi realios ir konkrečios Jonavos rajono savivaldybės valdžios iniciatyvos, karjero vadovų supratimo ir deramo įvertinimo, sprendžiant visai Bartonių krašto bendruomenei aktualius klausimus. Apie tai, kaip seksis bartoniečiams ginti viešąjį interesą bei gerinti savo gyvenimo kokybę, papasakosime ateityje.

Irena BŪTĖNAITĖ

Autorės ir V. Plytniko nuotraukos.