Lietuvoje po paskutinio ledynmečio vietomis tebėra labai daug riedulių. Vienus iškėlė į paviršių žemdirbiai, kiti patys išlenda. Sakydavo – akmenys auga... Bet yra tokių vietų, kur nežinia kaip ir kada – stūkso paslaptingas , kartais apsamanojęs didelis akmuo, daugiausiai miškuose. Jie – tarsi laiko įspaustos legendos, slepiančios pagoniškų apeigų pėdsakus ir dvasinių kovų aidus. Kadaise laikyti dievų buveinėmis, vėliau prakeikti kaip „velnio ženklai“, šie akmenys iki šiol kelia pagarbą, baimę ir smalsumą. Kas iš tiesų įspausta jų paviršiuje – šimtmečių senumo mitai ar praeities tiesos?

Nuo dievų iki velnių

„Pėduoti akmenys” –  tai akmenys, kuriuose yra ne­gilių, pailgų, panašių į žmogaus pėdą įdubimų. Jų Lietu­voje aptinkame dviejų rūšių. Vieni iš jų vadinami ,,dievo”, kiti „velnio” pėdomis. Seniau, priklausomai nuo to, kieno būdavo „pėda“, skirtingos jie ir pagarbos su­laukdavo. Akmenys su „dievo“ pėdomis laikomi pagarboje ir stebu­klingais, o su „velnio“ pėdomis būdavę apleisti, paniekinti, dažnai net tyčiomis ter­šiami, o kai kur geri krikščionys jų net lankyti ven­gdavo. Tačiau toks pėduotų akmenų surūšiavimas ir „velnio” pėdomis pažymėtų akmenų paniekinimas labai  neteisingas. Visi tie pėduoti akmenys, būdami labai įdomūs ir brangūs senoviški paminklai, vienodai turi būti branginami ir gerbiami.

Šiais laikais, kad ir pa­niekinti, „velnio” pėdomis pažymėti, akmenys jau kitaip vertinami. Gerai pažinę „dievo“ pėdomis pažymėtų akmenų praeitį, galime pažinti  ir priešingų jiems „velnio” pėdomis pažy­mėtų akmenų praeitį.

Žmonės, skirstydami akmenų įdubimus — „pėdas“ į „Dievo“ (krikščionių) bei „dievų” (pagonių) ir „velnio“ pėdas apie pastarąsias šitaip kalba.

Panevėžio r., Krekenavos apylinkėse, Bakainių km. yra kalnas „velnio kalnu“ (Skaistkalnio alkakalnis) vadinamas. Mat, prie to kalno yra akmuo, kuriame velnio koja įminta. Pravažiuojant žmonėms pro tą akmenį, visuomet labai baidydavosi arkliai. Tada sumanę žmonės tą akmenį sudaužyti. Bet kaip jį bedaužę, nieko pa­daryti negalėję – velnias to neleidęs.

Panevėžio r., Ramygalos apyl., Žvirblių kaimo lau­kuose guli nemažas akmuo. To akmens paviršiuje yra daug apvalių, negilių įdubimų, „velnio kulnimis“ va­dinamų. Pasakojama, kad ties tuo akmenimi dažnai vaidenasi. Visuomet čia velnias krikščionį žmogų kuriuo nors būdu užklumpa. Štai, pasakojama: „Vienas žmogus pro tą akmenį į namus ėjo. Priėjus tą akmenį, pavijo žmogų kažin koks ponas, pora gerų arklių bevažiuojantis. Sulaikė ponas žmogų ir pasiūlė jį pavežti. Atsisėdo žmogus į pono vežimą. Kaip šoks arkliai, sudundėjo ratai, tik vėjas ausyse švilpia, nebuvo matyti nei dangaus, nei že­mės. Kiek laiko tokiu velnišku greitumu važiavo žmogus, neatmena, tik atsipeikėjo, kai ponas jam sako:

— Dabar jau lipk, atvažiavome!

Iššoko iš vežimo žmogus ir žiūri, kad jis ne pono vežime o ant „velnio kulnų” akmens sėdėjo ir nuo jo nušoko.”

Velnias gundo tik krikščionį

Į Ėriškių parką buvo atgabentas riedulys iš melioruojamų  Žvirblių kaimo laukų. Akmenyje buvo matyti keli natūralūs įdubimai, vadinami „velnio kulnimis“. Atvelkant į Ėriškius, jis buvo apverstas apačia, gulėjusia žemėje, į viršų ir tokioje padėtyje pastatytas būsimo parko vietoje, todėl jokių duobučių ar pėdų nebesimatė. Pasakojama, kad senovėje piemenys apdaužę akmens paviršių ir pėdų žymių nebelikę. Atsidūręs Ėriškių kultūros namų kieme, riedulys prarado senąjį pavidalą ir jo vardui būdingus požymius bei savo kultūrinę vertę, todėl virto paprastu dekoratyviniu akmeniu.

Biržų r., Pušaloto apyl., Dikonių km. yra akmuo su „velnio” pėda. Apie jį kalbama, kad po tuo akmeniu velnias yra paslėpęs pinigus ir jų vie­tai pažymėti įmynęs akmenyje savo koją. Žmonės daug kartų matę tuos pinigus degant, bandė juos iš­imti, bet atrasti jų negalėjo.

Yra ir daugiau panašių akmenų, „velnio” pėdo­mis pažymėtų, bet apie visus juos beveik visur vienodai pasakojama: šalia jų vaidenasi, po jais velniai yra pinigus užkasę, ant jų velniai sto­vėję ar šokę ir todėl tas „pėdas” įmynę. Labai įdo­mus padavimas apie „velnio“ pėda pažymėtą akmenį, esantį dabar jau Baltarusijos teritorijoje.

Ašmenos r., Trobų apyl. audrų metu žmonės ne kartą matę, kad velnias iš po akmens šokdavęs ir savo raudoną liežuvį, galvą iškėlęs, rodydavo. Kai tik velnias liežuvį pa­rodo, tai Perkūnas tuojau į jį trenkia, bet į velnią pataikyti negali, o akmenį į kelius gabalus su­skaldė.

Taip pasakoja apie „velnio” pėdas ant akme­nų senieji žmonės. Bet tie pasakojimai kad ir pažymi charakteringą jų savitumą — kad ties jais velnias įvairiais būdais stengiasi sugundyti krikščionį žmogų, bet tikros jų paslapties dar neparodo.

 Tiesa siekia akmens amžių

Lietuvių archeologas, istorikas, prozininkas Petras Tarasenka tyrinėjęs pėduotus akmenis, pasakoja, jog ne visuomet „velnio” pėdomis pažymėti akme­nys buvo taip apleisti ir niekinami, kaip kad su jais vėliau buvo daroma. Pažino jie ir geresnių die­nų. Ir „velnio“ ir „dievo“ pėdomis praminti įdubimai ant akmenų vienodai atsirado, kada ant tų akmenų dar žiloje senovėje, akmens gadynės laikais, žmonės netobulus savo įrankius – kirvukus, kaltus, plaktukus ilgai trindami vienoje vietoje lygindavo. Vėlesniais laikais daugelis jų buvo užmiršti ir tik žem­dirbystei paplitus vėl aptikti. Pamiršę tikrą šitų įdubimų akmenyse atsiradimo priežastį, žmonės didžiai stebėdamiesi ir pradėjo juos laikyti stebuklin­gais, pačių dievų įmintais. Todėl visur jie buvo dievybei pašvęsti ir dažniausiai laikomi aukurais.

Pė­duoti akmenys ilgą laiką buvo gerbiami vienodai. Visi jie buvo pašvęsti laukus globojantiems dievams ir ant jų buvo dedamos kuklios ūki­ninkų aukos, dievų maldaujant gero derliaus. Tik XIV a. žmoniją sukrė­tęs smūgis – krikštas – padalino mūsų pėduotus akmenis į geruosius ir bloguosius – „dievo” ir „velnio”.

Įvykdytas lietuvių krikštas —tai naujos, krikščioniškos pasaulėžiūros plėtimas. Kad ir naujais vardais pavadinti ir naujas religines apeigas pri­versti atlikti, lietuviai ne iš karto pakeitė savo senoviškus, gamtinius papročius. Jie ilgai laikėsi savo tradicijų  ir daugelyje atvejų jas su nauja religija siejo. Parinkdami savo laukams naujus globėjus, lie­tuviai jiems pašventė savo senoviškus aukurus — pėduotus akmenis, ir daug kur dar ilgai senųjų laukų globėjų užtarimo maldavo.

Sunkią kovą teko pakelti krikščionių dvasinin­kams su tokiu atkakliu senoviškų tradicijų laikymųsi. Dvasininkai vartojo įvairiausias priemones naujai religijai išplėsti. Daugelis senoviškų lie­kanų, su kuriomis buvo siejamos įvairios pagoniškos liaudies tradicijos, buvo sunaikintos arba naujų dvasininkų savo globon paimtos ir nau­jai Dievybei pašvęstos, o kitos ap­leistos bei ilgainiui visai pamirštos. Drausdami žmonėms lankytis senoviškose kulto vietose ir atlikinėti savas  apeigas, naujieji dvasininkai skelbė, kad tos vietos ir viskas, kas yra senoviška, yra krikš­čionybės priešininko, piktos ir tamsios būtybės — velnio.

Tokioje dvasininkų naujos krikščioniškosios pasaulėžiūros platinimo įtakoje ir įvyko visų mūsų pėduotų akmenų padalinimas į „Dievo” ir „velnio”. Naujai Dievybei pašvęsti ir dvasininkų globojami pėduoti akmenys su „Dievo” pėdomis buvo laikomi pagarbo­je, o pėduoti akmenys su „velnio” pėdomis visaip buvo nie­kinami, ir juos buvo draudžiama lankyti.

Krikščionių kova su senuoju tikėjimu

Religinių  pasaulėžiūrų kovų įtakoje ir su­sidarė mūsų pėduotų akmenų pa­davimai. Galingas buvo naujas dvasinis pasaulis, bet senasis irgi stip­rus. Pats dievas Perkūnas, kuris padavime sulyginamas su krikščioniškuoju Die­vu, nes kovoja su senojo dvasinio pasaulio galiū­nu — velniu, negali jo nugalėti. Daug įvairių prie­monių turi velniai, kad sugundytų žmones. Jie valdo didelius turtus ir jais vilioja krikščionis, jiems įvairiu būdu kenkia.

XVI — XVII a. yra daug išlikusių dvasininkų nusiskundimų, kad lietuviai dar senoviškų religinių pažiūrų laikosi, velnius garbina. 1557 m. „Catechizmus Prasty Szadei” autorius prašo lietu­vius, kad jie „visas velnuwas, deivis“ apleistų, „aithwarus” pamestų, o geriau  „Dewap didžiap” pristotų.

Evangelikų liuteronų kunigas Mykolas Sapūnas 1573 m. pa­stebi, kad lietuviai pas ,,welinio – velnio” akmenis ir kitas senosios religijos liekanas ieškojo išsigelbėji­mo nuo „kokiogios lygos, akių, dantų, ieib kuragi sanara kūno”.

Kunigas M. Daukša „Postilėje” 1575 m. irgi skun­džiasi, kad lietuviai akmenis, medžius, gojus, kalnus garbindavo, nors jie ,,welinio — velnio“ yra.

Yra panašių ir vėlesniais laikais užrašytų pasta­bų, kad lietuviai laikosi senoviškų religinių pa­žiūrų ir tradicijų. Ir tik dar vėlesniais laikais lietu­viai atprato garbinti senoviškus aukurus, akmenis ir, laikydami jų įdubimus „velnio” pėdomis, pradėjo juos niekinti.

Nors ilgai buvę pamiršti, tačiau nūdien vėl atgimimo ir pripažinimo meto sulaukę pėduoti akmenys su „velnio” pėdomis primena mums senuosius pamirštus laikus ir yra verti ne niekinimo, o globos ir prideramos pagarbos.

Jūratė VITKAUSKAITĖ