Aira visą naktį nesumerkė akių. Įsisukusi į vilnonį pledą, prasėdėjo jachtos gale, nematomu žvilgsniu stebėdama dangų. Ji sušalo, kamavo liūdesys ir nežinia... Netikėtai tylomis prisiartinęs Bleiras paklausė:
– Kodėl tu vis dar lauke?
– Aš laukiu ryto.
Toks atsakymas jį prajuokino...
Ketvirtą ryto Dubrovniko didelėms jūrų jachtoms skirto Luka Gruž uosto darbuotojas parodė Bleirui jo laivo švartavimosi vietą.
– Turime dvi valandas numigti, kol prasidės dienos maratonas per institucijas, – tai taręs Bleiras nusivedė ją miegoti ir pats griuvo kaip negyvas. Gulėdama šalia miegančio vyro – jis tolygiai kvėpavo – mergina mąstė apie tai, kaip gyvenimas taps visai kitoks, nei ji kada nors įsivaizdavo. Bleiras, kompiuteriu tvarkydamas jachtos išplaukimo iš Kroatijos dokumentus, gebėjo parodyti, kokia ji jam svarbi, geidžiama ir mylima. Atminty iškilo naktis, kai jie išplaukė. Pirmiausia jis įmetė kuprinę, į kurią ji susigrūdo ir visus savo uždirbtus pinigus, paskui merginą įsivedė į laivą, tvirtai laikydamas už rankos. Kiek daug visko Bleiras padarė dėl jos be triukšmo ir pompastikos! Su Svajūnu buvo visai kitaip, pasaulis sukosi tik apie jį. Tas gyvenimo etapas baigtas! Tikrai taip, baigtas.
Nuskambėjo Bleiro žadintuvas ir jis skubiai atsikėlė.
– Mieloji, paskubėk! Turime griežtai laikytis mano sudaryto plano. Susiruošti turi lygiai penkiolika minučių!
Aira iš kuprinės išsitraukė gėlėtą Linos suknelę, greitai ją išsilygino ir apsivilko. Bleiras susiruošė greičiau, bet vis dar atsakingai rinko dokumentus. Kai kuriuos aplankus žymėjo spaustukais, jų abiejų pasus įkišo į storą segtuvą, kurį kartu su nešiojamuoju kompiuteriu įdėjo į sandariai uždaromą plastikinį lagaminėlį su jachtos pavadinimu. Užrakindamas laivą, Bleiras nužvelgė savo vienintelę įgulos narę ir liko patenkintas kuklia merginos apranga.
– Prašau, niekur nuo manęs nesitrauk. Eisime kartu atlikti visų privalomų pasienio tarnybos patikrinimų ir muitinės formalumų, sumokėsime mokesčius. Pamatysi, bus ką veikti, be reikalo naktį nemiegojai.
Jiems belipant iš laivo, dangus vis labiau temo, vėjas šiaušė ir lankstė figmedžius, plėšė senus lauramedžių lapus, o bangos vis smarkiau trankėsi į uosto akmenis. Artėjo audra.
Išvakarėse Bleiras labai gerai atliko namų darbus, sumokėjo mokesčius internetu, tad jiedu be trukdžių keliavo iš vienos institucijos į kitą. Kada buvo atlikta abiejų pasų kontrolė, ji taip ir nesuprato. Pareigūnė Bleiro paklausė, ar jis sumokėjo turistinį mokestį už jachtą, kapitoną ir vienintelę įgulos narę. Kokiame viešbutyje rezervavo kambarius ir kelioms paroms? Viskas, eikite. Uosto kapitonijoje merginai sukosi galva nuo dokumentų pavadinimų ir visų mokesčių, kurių pareigūnai reikalavo iš Bleiro. Pateikite laivo registracijos dokumentus... Kur navigacijos saugumo mokestis už metus? Ar turite VHF radijo stoties operatoriaus licenciją? Parodykite laivo draudimo liudijimą... Bleiras jį parodė, patvirtintą net kelių draudimo fondų. Tada buvo tikrinami draudimo fondai. Parodykite kapitono kvalifikacijos pažymėjimą. Ar sumokėtas navigacijos saugumo mokestis už metus? Tada jiedu ilgai sėdėjo koridoriuje priešais uosto kapitono duris, laukdami, kol gaus vinjetę – leidimą išplaukti. Belaukiant atvyko pašto kurjeris ir padavė voką Bleirui, jis įsikišo jį į marškinių kišenę. Gavę vinjetę jie grįžo prie laivo laukti atvykstant pasienio tarnybos ir muitinės pareigūnų dėl patikros. Narų, kurie turėjo apžiūrėti jachtos dugną. Bleiras pamiršo Iros kuprinę, kuri ir užkliuvo muitinės darbuotojams. Perskaičiavus pinigus, paaiškėjo, kad tai leistina suma, kurią įgula gali turėti laive.
Kai jau visi išplaukti reikiami leidimai buvo gauti ir jie liko laive dviese, Bleiras paėmė merginą už rankos ir tyliai pasakė:
– Audra jau įsišėlo. Mes negalime palikti jachtos ir vykti į viešbutį. Ateik pažiūrėti, kaip mėto pareigūnų valtį, plaukiančią į krantą...
– Aš irgi taip manau. Geriau likti čia.
– Tuomet paimk vėmimo maišelius, eik į laivo priekį ir prigulk. Teks pakentėti, audra čia trunka neilgai – dvi, kartais keturias valandas.
– Ačiū tau už viską, ką šiandien dėl manęs padarei, – mergina stipriai suspaudė Bleiro ranką. – Niekur nuo tavęs nesitrauksiu, man taip ramiau.
– Aš žinau, kiek tau Ukko davė pinigų už pasirodymus. Reikėtų jam parašyti, įdomu, kokia būtų jo reakcija?
– Gal geriau nereikia. Ten yra ir mano, animatorės su delfinuko Bernio kauke, arbatpinigiai.
Lietus buvo smarkus ir pylė tokia galinga jėga, kad atrodė, jog dangus griūva ir laivą tuoj įspaus į dugną... Uosto prieplauka skendo bangų ir miesto gatvėmis atitekančių lietaus upių mūšyje. Tai buvo jų pirmoji audra laive. Kai lietus, o kartu ir vėjo gūsiai aprimo, radijo ryšiu Bleiras gavo uosto agento pranešimą: „Informuoju kapitoną, kad per dvi valandas privalote savo laivu išplaukti iš uosto.“ Jiedu stipriai vienas kitą apkabino.
– Mes išplaukiam. Mes išplaukiam! – tarė vienas kitam.
Vėlai vakare atkeliavo ir žadėta staigmena...
Vairuodamas jachtą Bleiras lyg tarp kitko atsiprašė, kad negrąžino jos paso. Išsitraukė iš marškinių kišenės ir padavė jai į rankas. Mergina atsivertė pasą, o ten – asmens tapatybės kortelės kopija. AIRA RIGĖ. Jos nuotrauka, tikrasis jos veidas, kai ji dirbo parodijuotoja. Pase dar buvo sulankstytas popierius. Airos Rigės ir Svajūno Rigės skyrybų dokumento kopija. Ji buvo priblokšta.
– Kaip?! Iš kur tu juos gavai?
– Matau, staigmena pavyko. Man patinka atskleisti paslaptis. Pasakyk, koks tavo tikrasis vardas? Ira ar Aira?
– Aira.
– Malonu susipažinti dar kartą. Bleiras.
– Papasakok, kaip gavai tas kopijas?
– Atsimeni mūsų pirmąjį pažinties vakarą? Tu atrakinai mano namo pakalnėje duris, žinojai, kas kur yra padėta. Padengei stalą, paklojai lovą ir išėjai. Mane papiktino tai, kad palikai mane vieną. Sekiau iki Ukko jachtos. Supratau, kad noriu viską žinoti apie tave. Man padėjo atsitiktinumas. Kitos dienos rytą paskambino mano advokatas, norėdamas man pranešti, kad tas mano namą perkantis režisieriaus iš JAV turi atsiųsti dokumentus iš anksto tam, kad namo pardavimo sandoris įvyktų. Tik tuomet notaras Zagrebe mus priimtų nustatytu laiku. Mūsų advokatai apsikeitė duomenimis. Jo advokatė atsiuntė mano advokatui Svajūno Rigės paso, buvusios jo žmonos Airos Rigės paso ir judviejų skyrybų dokumento kopijas. Vakar, pildydamas laivo įgulos dokumentus, tavo paso kopiją nusiunčiau advokatui. Jis man ir atsiuntė šių dokumentų kopijas, dar parašydamas, kad klaidos negali būti, nes asmens kodas tas pats. Patarė pildyti išplaukimo dokumentus pagal tavo asmens tapatybės kortelės kopiją. Aš nurodžiau, kad tu ją pametei, o aš už tave garantuoju. Mano advokatas į Lietuvos ambasadą Londone išsiuntė visus reikiamus dokumentus: tavo nuotrauką, kurią radau telefone, parašą, kurį pati suraitei mano planšetėje. Vigase stosime kelioms dienoms, ten ir sulauksime atsakymo iš Lietuvos ambasados Madride.
– Ar mane Vigase suims? Ką dar turiu žinoti? Ir kur aš dar padėjau parašą pasitikėdama tavimi?
– Ne, nesuims. Ir kodėl turėtų? Taip nebus, net negalvok taip, neleisiu.
Aira jau verkė taip, kad Bleirui, matant šias ašaras ir didžiulį jos skausmą bei nusivylimą, pasidarė neramu... Kad tik ji neiššoktų iš laivo...
– Vadinasi, aš plaukiu su tavimi tik iki Vigaso ?
– Taip. Kai gausi naują asmens tapatybės kortelę, tada ir nuspręsime, ar galėsi plaukti toliau su manimi į Angliją. Gal norėsi grįžti į Lietuvą... Ir dar dėl tavo parašų... Aš registravau internetu mūsų sužadėtuves. Tu parašu sutikai. Anglijoje ir visoje Jungtinėje Karalystėje tokios sužadėtuvės nėra teisiškai pripažintos. Sužadėtuvės yra socialinis, o ne teisinis aktas. Norint susituokti, privaloma atlikti teisinę procedūrą, vadinamą santuokos registravimu. Mes abu turime dalyvauti asmeniškai ir pasirašyti deklaraciją registracijos skyriuje. Tam reikalingi galiojantys dokumentai: tavo pasas arba asmens tapatybės kortelė. Jei keitei pavardę, turi pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Jei buvai susituokusi ar susituokęs, čia yra reikalų ir man tuo klausimu, privalu pateikti originalius skyrybų dokumentus...
– Kas čia dabar ką tik buvo? Ar aš ką tik išgirdau, kaip tu peršiesi? – visai suglumusi paklausė Aira.
– Ne, konstatuoju faktus. Vakar tu dar pasirašei priešvedybinę sutartį, – Bleiras taip stipriai prisitraukė Airą prie savęs, kad ji negalėjo net įkvėpti, juo labiau ką nors pasakyti. Jis bučiavo ir bučiavo jos ašarotas akis, kaktą, plaukus. – Ar būsi Aira Bleir?
– Taip.
– Tuomet Bristolyje registruosiu naują jachtos pavadinimą „Aira ir Bleiras“.
*
Vigase kai kas nutiko...
Aira iš jachtos išlipo svyrinėdama į visas puses, taip smarkiai ją pykino. Kaip dar būnant Kroatijoje juokavo Bleiras, ji jau buvo bebaigianti išvemti visus savo vidurius. Mergina taip sulyso, kad atrodė, jog liko tik kaulai ir oda. Bleiras registravo ją į vizitą pas gydytoją vienoje privačioje gydymo įstaigoje, į kurią prireikus kreipiasi visi buriuotojai. Gydytojas apžiūrėjo Airą, paėmė kraujo tyrimams ir paskyrė dar vieną vizitą kitos dienos rytą.
Bleiras visą dieną buvo užsiėmęs laivo reikalais, tad tik vakare jie galėjo pabūti kartu vakarieniaudami jaukioje senamiesčio kavinėje.
– Kol vyksta jachtos patikra, tu mano privačiu lėktuvu rytoj vidudienį skrisi į Lietuvos ambasadą Madride. Ten paimsi savo naują asmens tapatybės kortelę...
– O tu ar gali skristi su manimi?
– Ne, mieloji, turiu daug reikalų.
Kai grįžę į viešbutį jie jau ruošėsi miegoti, Bleirui kažkas paskambino. Jis staiga pašoko iš lovos ir išėjo kalbėtis į balkoną. Aira išbėgo paskui jį. Iš jo telefono sklido švelnus moters balsas, retsykiais jį pertraukdavo verksmas... Bleiras ranka parodė, kad Aira pasitrauktų. Užsidariusi vonios kambaryje atstumta mergina pravirko. Ji suprato, kad Bleirui skambina jo buvusi žmona, kuri griebiasi lyg šiaudo skęstantysis. Aira žvelgė į savo ašarotą veidą veidrodyje, jausdama, kaip ją ima graužti sąžinė. Kroatijoje ji buvo patekusi į beviltišką situaciją ir nematė kitos išeities, kaip įgyvendinti savo sukurtą planą. Ji griebėsi net pačių menkiausių darbų, kad išgyventų. Iškuopė Ukko jachtą, žaidė su kroatų ir kitų poilsiautojų vaikais vaidindama delfinuką Bernį. Piešė plakatus Ukko pasirodymams, nutapė Bleiro paveikslą, kad tik jis atkreiptų dėmesį į ją. Šoko į Bleiro jachtą, kad tik išsigelbėtų nuo atvykstančio Svajūno... Jo nauja draugė atvirai ignoravo Airos pasakojimą, tiesiog palaikė ją pamišėle... O dabar Bleiras nulems dviejų moterų likimus... Ar atgims ankstesni gilūs jausmai ir jis susitaikys su žmona? Ar pasirinks nežinomybę, rūpesčius ir atvirauti apie savo praeitį nelinkusią merginą? Aira duše palindo po šalto vandens srove. Jai atrodė, kad tuoj nugrius, tokia sutrikus ji buvo tą akimirką.
Baigęs kalbėti telefonu, Bleiras išėjo iš viešbučio ir grįžo tik vėlai naktį.
*
– Ponia Aira, jūs nėščia, – pasakė gydytojas.
Bleiras pašoko, jo reakcija buvo visai nesuprantama. Gydytojas taip pat atsistojo, ištiesė jam ranką:
– Sveikinu. Būtų gerai, kad ji toliau neplauktų, nes yra rizika prarasti kūdikį. Išrašiau nėščiosioms skirtų vitaminų. Ramybės, daugiau ilsėtis ir sulauksite vaikelio. Bus sūnus!
Bleiras neištarė nė žodžio, o Airos viduje vėrėsi tuštuma. Kas bus? Ar buvęs gyvenimas ją pasivys ir naujasis žus?
*
Nuomotu automobiliu jie atvažiavo į Gibraltaro oro uostą, iš kurio Aira turėjo išskristi į Madridą. Visą kelią Bleiras nepratarė nė žodžio. Tylomis palydėjo ją iki savo privataus lėktuvo, ten juos pasitiko pilotas. Bleiras kažko jo paklausė, tada pasirašė pateiktą dokumentą. Ji aiškiai išgirdo tik paskutinį nurodymą: „Sodink merginą į lėktuvą ir skrisk į Madridą. Atgal skraidink ten, kur ji pasakys.“
Jis mandagiai palydėjo Airą iki lėktuvo laiptelių, pasilenkė ir pabučiavo jos ranką:
– Aira, aš negaliu turėti vaikų...
Eitvydė Pranevičienė
