Kovo 16-ąją Lietuvoje minime Knygnešio dieną. Ji primena mums lietuvių tautos kovą už teisę reikšti mintis gimtąja kalba. Kitos pasaulio tautos nežino tokių dvasinio genocido atvejų, todėl mums, lietuviams ši diena yra ypatingai svarbi. Keturiasdešimties metų laikotarpis nuo 1864 m. – spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metai, tai – juodžiausias tarpsnis tautos atgimimo kelyje.

Knygose – tik rusiškas raidynas

Rusijos valdžios represijos vis pakylančiai į laisvės kovą tautai buvo labai tiksliai nutaikytos – pirmiausia siekta sunaikinti švietimą ir mokslą. Po 1831 m. sukilimo caro įsakymu uždarytas Vilniaus universitetas, po 1863 m. sukilimo – uždrausta lietuviškoji spauda.

Nuslopinus 1863–1864 m. sukilimą buvo imtasi griežtesnių priemonių siekiant toliau vykdyti Lietuvos kolonizaciją. 1865 m. rugsėjo 23 d. Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, tęsdamas represijas, išleido aplinkraštį Nr. 141, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Taip buvo įformintas spaudos draudimas. Visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta valdžios tarnyboms. Buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus.

Pasipriešinimą spaudos draudimui iš pradžių organizavo katalikų bažnyčios atstovai. Vyskupas Motiejus Valančius įkūrė pirmąją žinomą lietuviškų knygų platinimo, knygnešių organizaciją.

Pasak, etnologo Liberto Klimkos, nepaprastoji knygnešystės epopėja prisimenama legendinio „knygnešių karaliaus” Jurgio Bielinio gimimo dieną. Nuo 1989 m. žurnalistų brolijos iniciatyva ši diena tapo minėtina mūsų kalendorinių metų rate. Turime didžiuotis didelėmis tautos aukomis įrodyta meile gimtajai kalbai, knygai, šviesai, mokslui…

Žodis

Jie kirviu sukapojo žodį,

Užrakino vario raktu,

O jis mūro akmenį skrodė

Nemirtingo žingsnio taktu.

Prieš jį puolė javai ant kelių

Ir nutilo paukščiai, kada

Jis aidėjo aklų trobelių

Sidabrinės dainos gaida.

Jį už ančio nešėsi vaikas

Vakarų aušros ramume,

Jį augino didelis Laikas

Šaknimis po gruodžio žeme.

Saulė pramušė plutą švino,

Sultys ėmė ūžt kaip kadais,

Šakomis padangę užtvino

Ir užpylė žemę žiedais.

/Henrikas Radauskas/

Už draudžiamų knygų gabenimą, platinimą, net laikymą namuose žiauriais kalėjimais ir Sibiro tremtimi buvo nubausta daugiau kaip 2000 lietuvių. Tautos pasipriešinimas tokiam politiniam absurdui kartu buvo ir nacionalinės savimonės formavimosi metai, kultūrinis atbudimas.

Knygnešių sąjūdis buvo visuotinis, susikūrė veiklios spaudos platinimo organizacijos: „Artojas”, „Sietynas”, „Atgaja”, „Garšvių draugija” ir kitos. Daugiausia slapta per valstybės sieną buvo gabenamos Mažojoje Lietuvoje bei Amerikoje spausdintos lietuviškos knygos, maldynai, kalendoriai, o nuo 1883 m. – ir laikraščiai. Kai kada spaustuvininkai pagudraudavo, ant knygos viršelio pažymėdami išleidimo datą iki 1864 m., nes anksčiau draudimo datos išleistų knygų caro žandarai neturėdavo teisės iš žmonių atimti ar bausti knygnešius. Šitaip suklastoti leidiniai vadinami kontrafakciniais, o dabar tai bibliografinės retenybės. Iš knygnešių atgabentų knygelių buvo mokomi skaityti kaimo vaikai, dėl to paties galėjo steigtis ir slaptosios daraktorinės mokyklėlės.

„Baltojo Erelio” žygiai

Jurgio Bielinio tėviškė – Purviškių vienkiemis netoli Suosto kaimo, Pabiržės valsčiuje. Šis, ypatingai nusipelnęs Lietuvos tautiniam atbudimui ir švietimui šviesuolis, gimė 1846 m. ir tebaigė vokiečių pradinę mokyklą Rygoje. Nuo 1873-ųjų J. Bielinis įsijungė į lietuviškosios spaudos platinimą, šiame darbe aktyviai talkino vyskupui Motiejui Valančiui. Žandarų buvo pramintas „Bieliaku” ir pagarsėjo kaip nesugaunamas. Tiesa, knygnešys buvo suimtas net penkis kartus, bet vis sugebėdavo šaltakraujiškai išsisukti ir pabėgti. Kartą net basomis per sniegą. O kitą kartą žandarui liepęs pasirinkti: kulka ar pluoštas banknotų...

Savo energinga veikla J. Bielinis sukūrė visą knygų platinimo tinklą Aukštaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje. Be to, pats rašinėdavo į lietuviškuosius laikraščius  „Aušrą” ir „Varpą”. Išleido net laikraštėlį „Baltasis Erelis”, tiesa, tik tris numerius. Ypač J. Bieliniui rūpėjo valstiečių reikalai – jis naiviai tikėjo, kad lietuviai gali būti vieningi, o juos valdyti turėtų kaimo žmonėms prielankus karalius.

Mirė Jurgis Bielinis 1918 m. sausio 18 d., eidamas pėsčiomis į Lietuvių konferenciją Vilniuje. Lyg amžinas keleivis – prisėdo po pakelės kryžiumi pailsėti ir nebepakilo…

Garsusis knygnešys palaidotas Suostų kaimo kapinaitėse, netoli gimtinės, kurioje jam taip ir neteko ramiai ūkininkauti. Knygnešio sodyba Purviškiuose pažymėta tautodailininko Leono Juzonio koplytstulpiu. Ten auga ir šimtametis Bielinio ąžuolas, kurio drevėje būdavo slepiama draudžiamoji spauda.

„Garšvių draugija”

Kaune Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje stovinti Juozo Zikaro skulptūra „Knygnešys” primena legendinio „Baltojo Erelio” žygius. Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus Ustronės vienkiemio klėtyje, Krekenavos apylinkėse, Kėdainių rajone, mena kunigo klebonavimą Vadaktėliuose ir „Garšvių draugijos” knygnešius. Muziejininkas  Audrius Daukša lankytojus pasitinka su armonikos garsais ir negaili įdomių istorinių pasakojimų. Muziejus vienintelis toks Lietuvoje, jame daug medžiagos ir apie J. Bielinį.

Dzūkijoje apie realios reikšmės turėjusią knygnešystę galima kalbėti tik nuo antrosios draudžiamojo laikotarpio pusės. Kai šis reiškinys įsibėgėjo visoje Lietuvoje, Dzūkijoje tai buvo pati pradžia. Pietų Lietuva priskiriama prie pasyviausiųjų knygnešystės teritorijų, kadangi šis regionas buvo pakankamai nutolęs nuo tuometinių Mažosios Lietuvos knygų spausdinimo centrų – Tilžės, Ragainės. Be to, beveik visos lietuviškos spaudos kelias į Dzūkiją ėjo per Suvalkiją; nebuvo knygnešių organizacijų; knygų gavimo ir platinimo tinklą savo rajonuose kūrė atskiri žmonės. Varėnos rajone knygnešystės centru tapo Valkininkai, kuriuose kunigavo Silvestras Gimžauskas. Jis buvo sukūręs stambiausią spaudos platinimo centrą visoje Vilniaus gubernijoje. Merkinėje tokį darbą dirbo kunigas Konstantinas Jagminas, Liškiavoje – Kazimieras Sederevičius. Marcinkonyse draudžiamą lietuvišką spaudą pradėta platinti nuo 1896 m, atkėlus kunigą Joną Šoblicką.

2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ