Sunku pasakyti, kur prasideda ir kur baigias poezija. . Ši nenauja mintis vėl peršasi sklaidant ir skaitant naują jonaviečio Ramūno Čičelio eilėraščių knygą „Rečitatyvai“. Pirmoji, „Siena“, pasirodžiusi 2022 metais, ilgai nebuvo literatūros kritikų akiratyje, bet plunksnos bičiulių, kolegų maloniai sutikta.
„Tai ne eilėraščiai, tai poezija“,- mąsto redaktorius ir leidėjas kaunietis Viktoras Rudžianskas. Galbūt jam geriau matoma toji skirtis, dalijanti tekstus į poeziją ir nepoeziją. Galbūt. O ir knygos dabar vertinamos ne pagal eilučių skambesį ar dizaino blizgučius. Kur kas svarbiau koncepcija, jėga, kuri surenka pabirusias šukes į daugiaspalvį vitražą, ar eilučių penklinėse skambantys rečitatyvai, susijungiantys partitūros gale į daugiažadę polifoniją.
Ko reiklus skaitytojas pirmiausia ieško poezijoje? Be abejo, metaforų, netikėtų palyginimų. R. Čičelio tekstuose jų nėra. Čia vyrauja asociacija, aliuzija, užuomina, kurį nuveda kiekvieną skaitytoją tik jam težinomais ar tenežinomais keliais. Žodžių nedaug, sakiniai trumpi, tik paskutinis sakinukas, pasiritęs po strofomis, leidžia suvokti konstruojamos asociacijos metafizinę prasmę. „Apanku nuo žaibo“, „Einu klaidžiu taku“, „Esu pagautas amžiams“- skamba tarsi apibendrinimai, pariedėję su šauktukais po kiekvieno kūrinėlio pamatu. Nėra čia ir taip dažnai poetų eilutėse apnuoginto skausmo, deklaruojamos nevilties, verkšlenimo dėl pasaulio netobulumo. Ritmą tarsi diktuoja miniatiūriniai Šv. Rašto paveikslėliai, sakralinės būsenos, kurios tai priartėja, tai vėl nukeliauja į dviejų tūkstantmečių užribius. Tai ir Petras uola, tai ir Judas Iskarijotas, ir Emanuelis, kuris, išverstas iš hebrajų kalbos, skamba kaip „Dievas su mumis“. Ne veltui V. Rudžianskas jonaviečio tekstus pavadino savotiškomis litanijomis – pasikartojančiais ir prisnūdusias sielas žadinančiais žodžių junginiais, kurie knygos ištarmėje išsišakoja į biblinį atradimų medį.
Anot autoriaus, tai rami knyga. Tik ten, kur eilutė baigiasi šauktuku, ten didybės paieškos, nuoroda į Aukščiausiąjį, , kreipinys, atsiradęs iš tylaus atsidūsėjimo ir, ko gero, susitaikymo. Galima čia įžvelgti ir daugiau. Siužeto eiga priartina prie šių neramių laikų, spėjamos pasaulio apokalipsės, nors apie tai nerasi nė vieno žodžio.
Sudėtinga „Rečitatyvų“ vidinė kompozicija. Kaip aiškina jonavietis, knygoje galima rasti dvylikos apaštalų, kurie autoriui padiktavo po tris eilėraščius, būtį, esama ir kitokių vizualinių bei prasminių kodų, kurie buvo jau pastebėti neseniai sostinėje nubildėjusioje knygų mugėje.
„Rečitatyvų“ autorius – ne iš nublizginto lakštingalų narvelio. Iš gyvenimo patirties, filosofinės išminties. Nemažai įkvėpimo, anot jo, atneša fotografijos menas. Surinkęs namie trisdešimt albumų, neretai atsiverčia vieną kitą, paieško atspirties taško savo poetiniam tekstui. Tas ieškojimas – savotiška alchemija, vaizdo ir žodžio puota, suteikianti teisę gimti nešabloniškai eilutei. Antai Viešojoje bibliotekoje dabar eksponuojama Ramūno fotografijų paroda „Metai“, kuri dar kartą, ypač jaunimui, primena mūsų klasiko kūrinį. „Laimingi tie, kurie atveda save į šią puotą“,- galima perfrazuoti.
Marius GLINSKAS
