Kopia saulė dangaus skliautu, ilgindama ar trumpindama dieną, kasnakt keičiasi mėnulio fazė. Šių dangaus šviesulių keliones seka gamtos reiškiniai: augmenijos lapų ir žiedų sklaida, vaisių branda,žiemos įmigis. Kartu su metų ratu sukasi ir žmogaus darbai bei rūpesčiai, pabaigtuvės ir šventės. Visa tai sudėstyta į tradicinį papročių kalendorių.
Mūsų etninės kultūros šaknys siekia tolimą praeitį. Per daugelį šimtmečių sėslūs žemdirbiai,baltai, labai susigyveno su tėviškės gamta, sukaupė daug žinių apie dangaus skliauto šviesulių judėjimo dėsningumų ryšį su fenologiniais reiškiniais. Keičiantis ūkininkavimo būdui, istorinėms aplinkybėms, kito ir kalendorinė sistema.
Mėnulio trejos devynerios
Labai tolimais laikais, akmens amžiuje laiką skaičiuoti pakakdavo pagal Mėnulį – labai sekti jo fazės nuolatinę kaitą. Per siderinį mėnesį (27,3 paros) prabėga trys atmainos: priešpilnis, pilnatis ir delčia. Trejos devynerios – Mėnulio kalendoriaus algoritmas. Tradicinės kultūros reiškiniuose dar nemaža šio archajiškojo skaičiavimo aidų: skaičių 3, 6, 9 seka dažnai skamba dainose arba minima mįslėse, sakmėse, pasakose, papročiuose. Etnologas, etnokosmologijos pradininkas Libertas Klimka sako, jog skaičius „devyni” dar yra labai svarbus, nes nusako Mėnulio mėnesiais moters nėštumo trukmę. Mėnulio skaičiai „trys, devyni” nuo senų senovės laikyti magiškais. Punsko ir Seinų krašte tai atsispindi tokiuose papročiuose: lalautojams šeimininkė duodavo po tris kiaušinius, ant Kūčių stalo patiekdavo devynis valgius (vėliau jų būdavo dvylika); pjautuvais nupjautų rugių pėdus statydavo į gubas po devynis, linų pėdelius taip pat, dešimtąjį užmaunant ant viršaus; saugant nuo blogos akies tik gimusį kumeliuką, jam ant kaklo rišdavo raudoną juostelę ir neleisdavo niekam žiūrėti devynias dienas.
Atsiradus žemdirbystei (Baltijos šalyse tai įvyko antrąjį tūkstantmetį prieš Kristaus gimimą), laikas pradėtas skirstyti į metų ketvirčius pagal saulėgrįžas ir lygiadienius. Žemdirbystės datas galima nustatyti stebint saulės tekos ar laidos vietas horizonte. Tačiau Mėnulio kalendorius nebuvo užmirštas: Saulės ir Mėnulio skirtingos padėtys vienas kito atžvilgiu lemia milžiniškas potvynio bangas vandenynuose ir jūrose. Taip pat periodiškai kinta ir kosminių dalelių srautas į Žemės paviršių. Mėnulio permainas jaučia kiekvienas augalėlis – nuo jų priklauso syvų tekėjimas augalo skaidulomis. Kiekviena kaimo močiutė žino, jog augalus, kurie stiebiasi į viršų, reikia sėti esant jaunačiai, o šakniavaisius, kurių derlius bręsta po žeme – Mėnuliui dylant. Naujoje stuboje gyvenimas bus sotus, jeigu įsikelsi Mėnulio pilnatyje. Ir orų pasikeitimui mėnulio fazė turi įtakos: „jei senas jaunam Mėnuliui perduoda palietę, lis ilgai”, t.y. per jaunatį oras žymiai nepasikeičia.
Įdomu tai, kad, jeigu fazė pasikeisdavo dar nepasibaigus kalendoriniam mėnesiui, ją vadindavo ateinančio mėnesio vardu. Sakoma: „jau matyt spalio jaunas Mėnulis”. Tai ypač ryškus Mėnulio kalendorinis reliktas. Didelės pagarbos dievybei, o gal ir baimės ženklą matome tokiame paprotyje. Pastebėjus jauną Mėnulį, pirmiausia reikėdavę sukalbėti triskart „Sveika Marija”, tik po to galima kalbinti namiškį ar kaimyną. Nuo mėnulio šviesos saugodavo miegantį vaiką – dar tikėta, kad Mėnulis galįs „užgauti jį, susargdinti pilvuką”.
Tradicinės prognozavimo kalendorinės dienos
Pasak gamtos mokslų daktaro L. Klimkos, Saulės metai senovėje būdavo pradedami skaičiuoti nuo pavasario, sulig augmenijos vegetacijos, naujo gamtos gyvybinio ciklo pradžia. Tikslios datos žmonių atmintis jau neišsaugojo, nors kartais abejojant nurodoma kovo 4-oji – kovų arba špokų diena. Kitos pavasario švenčių dienos Punsko ir Seinų krašte įvardijamos labai gražiai: vieversio (vasario 24 d., šv. Motiejaus), knyvės – pempės (kovo 19 d., šv. Juozapo), gandro (kovo 12 d., šv. Grigaliaus), bičių (kovo 25 d., šv. p. Marijos apreiškimas), gegužės (balandžio 23 d., Jurginės). Jeigu vieversys parskrisdavo anksčiau savo dienos, tai reikšdavę, kad dar atšals. Sakoma: „Dar būna sniegas, jis neturi kur nutūpc, tai jis dar atguli”. Svarbu, kaip pamatysi parskridusį pavasario šauklį. Jeigu tupintį gandrą – metų darbai vangiai eisią, jeigu skrendantį – spėriai viskas dirbsis. Dar gerai, sniegui nutirpus, pirmąją skruzdėlytę pamatyti – būsi greitas, darbštus. O jeigu pirmąja pasitaikys varlė – su darbais „tūsysies kaip ta varlė”. Jurginės – ganiavos pradžia: ir nesvarbu, koks oras, bet galvijus būtina nors trumpam išginti. „Ant Jurginių išvaro visus gyvlius su verbu, gali būc sniego ir dikčiai, ale išvaro, pavarinėja, pavarinėja ir vėl parvaro”.
Išvardytos dienos bene svarbiausios visų žemdirbio metų cikle, atidžiausiai sekamos, nes su jomis susijusios oro permainos lemdavo rudens derlių. Tiesa, būsimų metų orų spėjimai prasidėdavo jau žiemą: dvylika dienų prieš šv. Kalėdas, nuo šv. Liucijos – šviesos globėjos, stebėdavo orus – kokia pasitaikys iš eilės kiekviena diena, tokie bus ir ateinančių metų mėnesiai. Kitos tradicinės prognozavimo kalendorinės dienos tai Perkūnas – vasario 2 d., ir pusiaužiemis, vasario 24 d. Pagal pirmąją buvo galima numatyti, koks bus oras rugiapjūtės pradžioje, apie Šv. Oną. Dar sakydavo, kad dienos vakarą vilkai „ūžauja” – staugia; matyt, tai prisiminimas apie kitados buvusį vilkų mėnesį. Pusiaužiemį gi prabunda barsukas ir išlenda apsidairyti. Jeigu šviečia saulė, jis nusigąsta savo šešėlio ir sprunka atbulas į savo olą slėptis, gulasi ant to paties šono, tad sniegas jau greit prasmegs. Jeigu apsiniaukę, barsukas pavaikšto ir sugrįžęs giliai įminga ant kito šono – pavasaris dar negreit ateis. Meška per pusiaužiemį irgi verčiasi ant kito šono ir pradeda žįst kitą leteną, tad ir gaspadoriui reikia pažiūrėti, ar sušėrė gyvuliams pusę „šėrungės”, ar daugiau. Dar orus spėdavo, kaip ir visoje Lietuvoje, per 40 kankinių (mučelnykų) dieną – kovo 10-ąją, ir per „septynis brolius miegančius” – liepos 10-ąją. Gegužės mėnesio vidurio orų atšalimą siedavo su vadinamosiomis Trijų sodininkų dienomis – gegužės 13 d.
Rudenį žemės ūkio darbų tvarką vėl nurodo paukščiai: „gervės išlekia, reikia rugius sėti, žąsys – bulves kasti”. Gandrai išlekia per šv. Baltramiejų (rugpjūčio 24 d.) –jau baigiasi didieji vasaros darbai, belieka svogūnus nurauti. Nuo šios dienos ir pavakarių šeimynai nebereikia duoti. „Vaikšto kaip gandras po Baltramiejuj” – sakydavo apie kokį vienišių…
Metų vidurys – tai vidurvasaris, jį Saulė palydi šokiu. Tekėdama per Petrines, ji šokteli aukštyn tris kartus ir grįžta atgal. Taip Saulė patrumpina dieną. Dar žmonės sako, kad tą rytą Saulė „mainos, atšoka atgal, iš Saulės mėlynos puokštės krinta”. Svarbios yra ir vidurvasario išvakarės – Rasos. Ypač daug rūpesčių jos atneša moterims. Pirmiausia reikia saugoti, kad „čėraunykės” karvėms pieno neatimtų. Jos „tysia skarų per rasų ir sako: „Mano pienas, mano pienas, mano smetona, mano smetona”. Trumpiausią metų naktį reikia ir kai kuriuos darbus atlikti, pavyzdžiui, kopūstus apkapliuoti, o svarbiausias to meto rūpestis – šienapjūtė. Labai įdomūs vienos šio darbo dainos žodžiai, ją gražiai padainavo M. Pajaujienė iš Agurkių kaimo:
Mes penki broleliai
Lankoj šieną grėbėm,
O viena seselė
Visą sugrabojo.
Sugraboj seselė
Penkias kupetėles,
Parvežė broleliai
Šimtą vežimėlių.
Parvežė broleliai
Šimtą vežimėlių,
Nušėrė tėvelis
Du šimtus žirgelių.
Darbų ir poilsio dienos
Viena iš ankstyvųjų naujojo (žemdirbystės) kalendoriaus formų, atitinkanti pereinamąjį laikotarpį nuo archajiškojo Mėnulio kalendoriaus prie žemdirbiškojo – Saulės, turėjo tik dešimt mėnesių, atmetant žiemos metą. Taigi, metai buvo iš trijų šimtų dienų, kurios ir nusakomos dainoje. Tai darbų dienos. Po to sekdavo žiemos poilsis. Metų pradžia galėjo būti vidurvasaris, nustatomas pagal Šienpjovių (Oriono) žvaigždyno patekėjimą ryto žaros metu. Šiame žvaigždyne žmonės išties nurodo šešias ryškiausias žvaigždes – pjovėjus ir grėbėją. Beje, Šienpjoviai – vienas iš nedaugelio žvaigždynų, kuriuos žino visi šio krašto žmonės. Jo pavadinimą su šienapjūte sieja tolimi laikai: žvaigždynas patekėdavo ryto žaros metu dėl žemės ašies precesijos ne anksčiau kaip pirmojo tūkstantmečio viduryje.
Tobulinant kalendorių, į Saulės metus prireikė įterpti Mėnulio mėnesius. Tuo tikslu galėjo būti stebima Mėnulio pilnatis arti pusiaužiemio. Kad ir toks įtvirtintas pastebėjimas: „Tep žiemų Saulė aina, kap vasarų Mėnulis. O vasarų Saulė aina, kap žiemų Mėnulis”. Galimas dalykas, kad dangaus šviesulių ciklų tarpusavio derinimui pasitarnaudavo Aušrinės (Veneros) judėjimo dėsningumai. Beje, Punsko ir Seinų krašte, Vaitakiemio kaime, kažkada senoviškai ją vadinoŽvėrinuke.
Kalendoriaus struktūros atstatymui svarbios ir tokios smulkmenos, kaip savaitės dienų skirstymas į laimingas ir nelaimingas. Sakydavo, kad penktadienį gimęs žmogus bus varguolis, sekmadienį – tinginys, šeštadienį – darbų vis negalės baigti, antradienį – sėkmingai prekiaus, ketvirtadienį – ras gerą dalią. Pastarosios dienos dosnios, tad tinka daržovėms sodinti, kiaulę skersti. Tik mėsai sūdyti negeros, nes savo pavadinime turi raidę „r”, todėl mėsą trauksiančios rūdys… Šeštadienį negalima išsirengti į kelionę, persikelti į kitą gyvenamąją vietą. Jaunimas pasilinksminti rinkdavosi tik porinėmis dienomis. Didelius darbus geriausia pradėti savaitės pradžioje.
Ir mėnesiai nevienodi: kovo mėnesį gimęs berniukas bus geras gaspadorius, gruodžio mėnesį gimusiam viskas puikiausiai seksis, o moteriška bus pamaldi. Sausio mėnesio – baisiai nelaiko žodžio, o liepos – „darbštūs ir drūti kap levai”. Vasario mergaitės – turi laimę ant bernų, balandžio gražios. Gegužė – blogas mėnuo ir gimti, ir vestuves kelti.
Kalendorinės Rygos riaušės
Lietuvių kultūros pavelde, kalendoriniuose papročiuose aptinkami ir archajiškojo mėnulio kalendoriaus reliktai, ir vėlesni žemdirbių saulės kalendoriaus sezonų ciklai. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose baltų genčių kalendorinės sistemos nebuvo nusakytos, todėl galima tik spėlioti, kaip mūsų protėviai derindavo tarpusavy nedalius saulės ir mėnulio periodus, kokius dar dangaus šviesulius stebėdavo, kad palengvintų keliamųjų metų atskaitą. Po Lietuvos krikšto pas mus atėjo kalendorius, atitinkantis kitokį klimatą, nepritaikytas mūsų krašto žemdirbystei. Tačiau kaime naudojamo kalendoriaus rėmai palaipsniui buvo pripildyti gamtos reiškinių ir žemės ūkio darbų terminų turinio – mokslo kalba tai vadinama papročių sinkretizmu.
Iki XVI a. pab. visas krikščioniškasis pasaulis naudojosi iš romėnų paveldėtu sauliniu Julijaus Cezario kalendoriumi. Jame per 400 metų susikaupdavo trijų dienų paklaida, vis tolinanti datas nuo gamtos reiškinių. Bažnytinės šventės ėmė nebeatitikti joms priklausančių metų sezonų. Italų gydytojas ir matematikas Luidžis Lilijo pasiūlė tobulesnę keliamųjų metų taisyklę: per 400 metų jų turi būti tik 97, tada vienos paros paklaida susidarys tik per 3300 metų. Naujoji taisyklė buvo įteisinta popiežiaus Grigaliaus XIII 1582 m. spalio 4 d. bule. Pasaulis reformą sutiko labai skirtingai. Lietuva kartu su Lenkija, Ispanija, Portugalija ją priėmė iš karto. Tačiau protestantiškoje Livonijoje, kuri tuomet buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasalė, kilo net ginkluotas pasipriešinimas. Tie įvykiai istorijoje vadinami kalendorinėmis Rygos riaušėmis. Stačiatikių bažnyčia iki šiol tebenaudoja Julijaus kalendorių, griežtai atmetusi reformą tuo pretekstu, kad naujojo stiliaus skaičiavimu Velykų šventė kartais būna vėliau už žydų Paschą. Lietuvai pakliuvus į Rusijos imperijos sudėtį, teko vėl grįžti prie juliškojo. Išimtis – Užnemunė, kur galiojo dar Napoleono įvesta tvarka. Tokia istorinė lemtis labai supainiojo tradicinius kalendorinius papročius – išbarstė juos po skirtingas datas.
Kodėl mums turi rūpėti senolių kalendorius, kodėl maga pakartoti jo šventes? Kalendorius – ne tik botagas, genantis žmogų nuo vieno darbo prie kito. Lietuvis, gilios praeities tautos atstovas, gyvena tarsi dviejuose laikuose: istoriniame, įsukančiame kasdien į naujausių įvykių sūkurį, ir archajiniame, kuris tarsi sustingęs ties tautos šaknimis, įsismelkęs į mūsų vidų per motinos lopšinę, močiutės pasakas, tėviškės gamtą ir visą kultūros paveldą. Tinkamai tuos abu laikus derinant, pasijuntame tautos istorinio kelio žygeiviais.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
