Ketverius metus kaimyninėje Ukrainoje vykstantis karas alina šalį, dėl Rusijos agresoriaus išpuolių žmonės priversti gyventi be elektros, vandens, aidint oro pavojaus sirenoms, bėgti į slėptuves. Fronte kovojantiems kariams reikia ne tik ginklų, bet ir technikos, maisto, buities reikmenų, drabužių ir t. t. Lietuva neabejinga kaimynams – nemažai krašto savanorių renka ir gabena humanitarinę pagalbą į karo niokojamą šalį. Tarp geradarių yra ir jonaviečių. Vienas jų – senjoras Vladas Pranevičius. Jį ir paprašėme pasidalyti patirtimi, įgyta per ketverius savanorystės metus.
Nemalonūs įspūdžiai
Pašnekovas atkreipia dėmesį į labai didelę Ukrainos teritoriją, o karas apima tam tikras vietoves, tad nereikia susidaryti nuomonės, kad kiekviename metre laukia pavojai. Tarkime, atstumas, kurį Lietuvos savanoriai įveikia nuo Kauno per Lenkiją iki Lvivo, yra trumpesnis negu kelias nuo Lvivo iki Charkivo. Kijevo plotį galima palyginti su atstumu nuo Jonavos iki Elektrėnų. Atskriejus raketai į kurią nors miesto dalį, kitur būna ramu.
„Pats būdamas Ukrainoje įsitikinau, kad ne visur taip baisu, kaip rodoma televizijos ekranuose. TV pateikiami atrinkti patys žiauriausi epizodai – kur kas sudegė, susprogo ar buvo sugriauta. Keletą kartų ir aš pats esu matęs skrendančius šachedus. Pirmą sykį tai buvo, kai pervažiavome sieną ir apsistojome viešbutyje netoli Lvivo. Nuėjau miegoti, kiti komandos draugai griebė filmuoti reginį. Kitąkart tai buvo apie trečią valandą nakties. Išgirdome zvimbesį ir supratome, kad skrenda šachedai. Paskui girdėjome, kaip kažkas į juos šaudo, kelis, matyt, numušė, nes pasirodė liepsnos. Jie buvo paleisti į Lvivą, kuris nuo viešbučio buvo už kokių dešimties kilometrų. Sprogimai girdėjosi – nežinia, ar numušti, ar jie pasiekė savo taikinius. Kokie gali būti jausmai? Juk supranti, kad jie skrenda į Lvivą, ne tu gi esi jų taikinys. Nemaloniausia buvo tada, kai į tuos šachedus pradėjo šaudyti kulkosvaidis, buvęs netoli viešbučio, kuriame sustojome pernakvoti“, – patirtimi dalijasi savanoris V. Pranevičius.
Negera matyti sugriautus pastatus, į širdį skverbiasi šaltukas. „Važiuojant į Iziumą, dėmesį patraukė didžiulis daugiaaukštisgyvenamasis namas, perskrostas į dvi dalis, tarsi stovėtų du pastatai. Nemalonu. O kiemo aikštelėje žaidžia vaikai, vaikšto žmonės... Ir supranti – tokie kontrastai rodo kitokį gyvenimą Ukrainoje. Mes juk nematėme tikro karo, apie jį žinome tik iš ekranuose matytų filmų. O šiandienė televizija neretai iškreipia žmonių suvokimą apie realųjį pasaulį“, – tęsia pašnekovas.
Pirmoji kelionė
2022-ųjų vasario 24-osios rytą Rusijos agresoriui užpuolus Ukrainą, nerimas apėmė ir mūsų šalį. Kūrėsi įvairūs labdaros ir paramos fondai, siekiantys padėti į bėdą patekusiems kaimynams. V. Pranevičius, faceboock paskyroje „Saulės smiltys“ aptikęs žinią, kad ieškomas vairuotojas, galintis į užpultą šalį nuvairuoti šaldymo įrangą turintį autobusą, kurio gali prireikti žuvusiųjų kūnams pervežti, nedelsdamas atsiliepė į skelbimą. Telefonu atsiliepęs ukrainietis pasakė, kad galima išvažiuoti tuojau pat, bet jam reikia surasti dar vieną vairuotoją, galintį atvaryti Lenkijoje, prie Ukrainos sienos, paliktą „džipą“.
„Pagalvojau, kad žmona, vairuojanti automobilį, gali būti mano kompanionė. Gavome sutikimą ir išvykome abu. Pamatęs tą iš Prancūzijos nupirktą ilgą ir aukštą autobusą, sunerimau: niekada gyvenime tokios transporto priemonės nebuvau vairavęs. Per Lenkiją važiavau kaip pašventintas – atsakingai laikiausi visų Kelių eismo taisyklių, – pasakoja jonavietis. – Lenkijoje, apsistoję viešbutyje, girdėjome, kaip apšaudomas Lvivas. Tačiau, kol įveikę visus biurokratinius sienos kirtimo barjerus jį pasiekėme, liepsnojusi naftos bazė jau buvo užgesinta, o mieste vyko įprastas gyvenimas: pilnos gatvės žmonių ir mašinų.“
Įvairios fondo veiklos
Jonavietis yra aktyvus labdaros ir paramos fondo „Visi išvien“ (toliau – Fondas) bendradarbis. Fondui vadovaujanti Tatjana Narkevičienė subūrė kelias dešimtis savanorių iš visos Lietuvos. Organizacija įsikūrusi Kaune, Prisikėlimo bažnyčioje, renka labdarą, paramą (arba nebrangiai nuperka) ir užsiima jos transportavimu.
Pasak V. Pranevičiaus, į Fondą atkeliauja įvairūs daiktai. „Pavyzdžiui, renkama duona, kurios galiojimas baigiasi. Savanorės ją supjausto ir pagamina džiūvėsius – fronte kariams greitas užkandis labai praverčia. Iš gamyklų atkeliauja nurašytų, bet gerų ir tinkamų naudoti įvairių siūlų, kurie supakuojami į dėžes ir išgabenami kartu su kitais daiktais į Ukrainą – vietinės moterys pačios numezga kojines, liemenes, šalikus. Labai reikalinga naudota oranžinė pakavimo plėvelė, seni sunkvežimių tentai, ukrainiečių naudojami kaip perdengimo medžiaga, kad į blindažus neprasisunktų vanduo. Fondo savanoriai gamina apkasų žvakes, joms pagaminti būtina turėti kuo daugiau skardinių, kartono, parafino. Žvakių „paruoštukų“ užpylimas parafinu vyksta Kauno tvirtovės ketvirtajame forte, aš ten kūrenu pečius ir katiluose lydau parafiną. Šios apkasų žvakės ne tik šviečia, bet ir sušildo aplinką, jų pagalba galima išsivirti arbatos ar sriubos. Fondo patalpose pinami maskuojamieji tinklai, kurių atspalviai imituoja gamtos spalvas. Sakykime, žiemą reikia įpinti daugiau šviesios, rudenį – margos, vasarą – žalios spalvos, nes tinklai apsaugo nuo dronų, vadinasi, išgelbėja gyvybę. Tokiais tinklais dengiamos kovinės mašinos, apsigaubia kariai. Iš Šiaulių siuvimo įmonės atsivežėme apie dvi tonas įvairių medžiagų likučių, ukrainietės iš jų siuva pagalvėles ar kitokius buityje reikalingus daiktus“, – aiškina pašnekovas, pridurdamas, kad visas Fondo veiklas būtų sunku ir išvardyti.
Savanoriai peržiūri gautą patalynę, drabužius, pasitaiko ir nebetinkamų naudoti daiktų, kitus reikia perskalbti ar susiūti prairusią siūlę. Toji labdara surūšiuojama į paruoštas dėžes, užklijuojamos etiketės ir laukia savo eilės kelionei į Ukrainą.
Transporto priemonių paieška
Į kariaujančią šalį V. Pranevičius vyksta kartą ar dažniau per mėnesį. Fondas turi savo autobusą, kuriuo nuveža labdarą ukrainiečiams. Tačiau, Vlado teigimu, kitąsyk surinkti daiktai kaimynus pasiekia ir kitų organizacijų automobiliais, važiuojančiais iš ten parvežti vairuotojų ar vykstančių kitu tikslu.
„Mes žinome, kad Ukrainoje aukso vertę turi transporto priemonės. Tai dairomės po visą Lietuvą ir ieškome mašinų, kurias galėtume pigiau nupirkti. Mums pavyko rasti Šiauliuose didelį, anglišką sunkvežimį, su dešinėje pusėje įrengtu vairu – mūsų šalyje juo juk nevažinės. Kažkiek lėšų atseikėjo rėmėjai, dalį savų sumokėjome. Vasarį šią mašiną ir dar tris nuvairavome ukrainiečiams. Dabar ketiname pirkti dvi aukcione parduodamas mašinas iš Jonavos savivaldybės, gal pavyks Fondui įsigyti parduodamą mokyklinį autobusą, Akmenėje turime nusižiūrėję autobusą“, – supažindina V. Pranevičius, pernai Ukrainai padovanojęs savo asmeninį automobilį.
Transporto priemones ukrainiečiams veža ir kitos organizacijos ar veikiantys labdaros fondai. Pasak pašnekovo, kad Ukrainai dovanojamas autobusas nedardėtų tuščias, jis užsuka į Prisikėlimo bažnyčioje įsikūrusį Fondą „Visi išvien“, iš kur paima labdaringą krovinį ir nugabena į Lvivą ar Kijivą.
Aukso vertės daiktai
Jonavietis pasidžiaugia, kad įmonės, įstaigos nebereikalingų ir nurašytų daiktų neišmeta, bet atiduoda labdaros Fondui. Pavyzdžiui, uždarytų Mažylio gimdymo namų inventorius – stalai, spintelės, 60 metalinių lovų per Fondą pasiekė Ukrainą. Viena ministerija, persikeldama į naujas patalpas, atidavė kompiuterius, baldus. Į Ukrainą tonomis iškeliauja Tauragės jūrinių žvejybinių tinklų gamyklos sunaikinti skirti seni žvejybiniai tinklai, kuriais Ukrainoje uždengiami pafrontės keliai. Kaimyninę šalį pasiekia iš mūsų krašto uždarosios akcinės bendrovės „Lonas“ perkamas porolonas.
Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje vieną korpusą uždarius kapitaliniam remontui, visą turėtą turtą įstaiga paaukojo Ukrainai.
„Lovas suspėjo kažkas iki mūsų išsivežti, o mes atsigabenome arbatinukus, lovatieses, patalynę, daugybę kitų daiktų. Respektabilioje sanatorijoje patalynė su kiek pablukusiu raštu jau kaip ir nedera, o Ukrainoje įgauna aukso vertę. Trūkstant medicinos reikmenų, karo siaubiamoje Ukrainoje patalynė suplėšoma ir panaudojama tvarsčiams. Jau minėjau, kad karo zonoje esantiems ukrainiečiams reikia visko. Sakykime, vaikų darželis atidavė vaikiškus čiužinukus. Ir jie praverčia, nes bent po nugara galima kažką pasitiesti, vis patogiau, nei gulėti ant lentos. Tad toji parama, kurią tiekia tiek „Visi išvien“, tiek kiti fondai, yra labai reikšminga ir svari ukrainiečiams“, – įvertina savanoris Vladas.
Gyvenimas be elektros
Daug kartų labdarą į Ukrainą vežęs V. Pranevičius pastebėjo, kad toje šalyje nebėra kam iškrauti ir sunešti į patalpas krovinius.
„Tos dėžės su daiktais tikrai nelengvos. Lietuvoje pakraudami prisitąsėme su tomis dėžėmis, o Ukrainoje, galvojome, tai vyrai griebs ir greit ištuštins sunkvežimį. O kai Charkive pasiekėme paskirties vietą, radome kelias pensinio amžiaus moteriškes ir pora senukų. Jaunų žmonių nebėra, matyt, kariauja. Daiktus priėmė devynių aukštų name, liftas neveikia, nes elektros nėra. Nežinau, kokiu būdu išvirė arbatos, į šeštą aukštą kilome savo kojomis. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad liftu nesinaudoja net esant elektrai, nes nežinia kada užges ir turėsi sėdėti kabinoje uždarytas. Nebent reikia tempti sunkius nešulius. Lifte yra kėdė, kibiras, vandens atsigerti – taip sudarytos minimalios sąlygos sustojus įrenginiui. Priešais matėsi 16 aukštų gyvenamasis namas, sunku įsivaizduoti, kaip ten žmonės gyvena, kai elektra taip dažnai prapuola“, – svarsto V. Pranevičius.
Karo aidai siekia ir atokesnes nuo fronto linijos vietas. Pavakary Poltavoje sprogus sunkvežimio padangai, nė viena iš šešių montavimo įmonių nedirbo – nėra elektros, trūksta darbuotojų. Galiausiai atradus veikiančią montavimo įmonę ratas buvo permontuotas. Ne kartą viešbučiuose teko naudotis telefono šviesa. Bet, pasak pašnekovo, žmonės kažkaip prisitaiko, daugelis turi generatorius, veiklos nenutraukia degalinės, kur net kavos galima atsigerti. Tiesa, ne vienas ukrainietis prisipažino esąs pavargęs nuo karo keliamos įtampos.
Tik tiek tereikia
V. Pranevičius pastebi, kad kiekviena kelionė į Ukrainą pareikalauja ir asmeninių lėšų – reikia ir pavalgyti, ir už viešbučius sumokėti, ir kuro įsipilti. Savanorystės keliu jonavietį veda veiklos prasmės jausmas ir noras padėti siekiančiai apsiginti nuo agresijos tautai. Jo žodžiais tariant: „Padedu tiek, kiek galiu padėti“.
Gražių iniciatyvų Ukrainos paramos srityje rodo kraštiečiai Olesia Černiauskienė, Valentinas Blagodarenko, Arvydas Sabutis, Petras Ragauskas, Elmantas Mickevičius, kiti Jonavos krašto bendruomenės žmonės.
Atsisveikindama su pašnekovu, mąstau: jeigu kiekvienas Jonavos gyventojas nuneštų į Fondą po metalinę skardinę ar bent po eurą skirtų nupirkti parafino apkasų žvakių gamybai, Ukrainoje sužibtų tūkstančiai liepsnelių, skleidžiančių jonaviečių širdies šilumą.
Pagalvokime apie tai. Tik tiek nedaug tereikia. Nė vienas nežinome, kas mūsų laukia rytoj.
Irena BŪTĖNAITĖ
R.Grigo ir "Visi išvien" nuotr.
