Skulptorius, Jonavos rajono garbės pilietis prof. Konstantinas Bogdanas (1926–2011), gimęs ir tik kelerius vaikystės metus praleidęs Žeimiuose, mūsų kraštui skyrė itin didelį dėmesį. Menininkas buvo dažnas svečias Jonavoje, dalyvaudavo įvairiose šventėse, lankydavosi Jonavos krašto muziejuje, maloniai bendraudavo su jonaviečiais. Šių metų vasarį, minint skulptoriaus 100-ąjį gimtadienį, prisiminimais apie kraštietį dalijasi tie, kurie geriausiai pažinojo išeivį iš Žeimių – Krašto muziejaus įkūrėja, buvusi ilgametė šios įstaigos direktorė Regina Karaliūnienė ir tautodailininkas, žeimietis Artūras Narkevičius. Abu pašnekovai pateikė įdomių pasakojimų, atskleidžiančių menininko vidinį grožį. Pasak jų, garbė kiekvienam, prisilietusiam prie šio kraštiečio asmenybės.
Pirmoji pažintis
Kraštotyrininkė, buvusi ilgametė muziejaus direktorė R. Karaliūnienė prof. dr. K. Bogdaną apibūdina kaip paprastą ir nuoširdų žmogų, gebantį palaikyti jaukią ir šiltą atmosferą. „Jokios arogancijos, jokio „pasipūtimo“, jokios didybės – tik bendravimas su kiekvienu kaip su sau lygiu. Tai išskirtinė asmenybė. Stebino jo erudicija, išsilavinimas, žinios apie muziką, teatrą, ne tik skulptūros, bet ir kitų menų – dailės, tapybos – išmanymas. Tai be galo mielas ir nuoširdus žmogus, kiekvieno susitikimo metu savo šmaikščiais pasisakymais ar prisiminimais mokėjęs pakelti nuotaiką”, – tokį kraštietį K. Bogdaną prisimena R. Karaliūnienė.
Pažintis užsimezgė tada, kai 1989-aisiais rajono Savivaldybė pradėjo svarstyti A. Kulviečio, kilusio iš Kulvos, atminimo įamžinimą. Tada į pokalbį su rajono valdžia atvyko ir skulptorius K. Bogdanas. Galutinis sprendimas dėl paminklo nebuvo priimtas, tačiau Krašto muziejaus direktorei teko pabendrauti su juo keletą valandų, kaip sakoma, prie kavos puodelio. „Pirmas susitikimas paliko gerus įspūdžius – išnyko nerimas, nes supratau, kad su šiuo žmogumi galima kalbėtis atvirai ir drąsiai”, – sako ji.
Žavintys bruožai
Atstovauti rajonui ir Krašto muziejui Reginai teko daug kartų. Būtent ji derino paminklo žuvusiems laisvės kovotojams Žeimių krašte atsiradimą, miesto įkūrėjų Kosakovskių įamžinimą prie muziejaus, daugelį kitų su krašto istorija bei iškiliais žmonėmis susijusių klausimų.
„Prisimenu, savo namuose Vilniuje mus supažindino su savo žmona, parodė gausią Rytų dievų kolekciją, bet apie pypkes tuomet nė neužsiminė. Sutarėme dėl stelos sukūrimo Žeimiuose. Tiesą sakant, nustebino jo konkretumas ir punktualumas. Pasakė datą, kada bus padarytas projektas ir kada galėsime jį aptarti. Pažadėjo pats atvažiuoti į Jonavą, nors automobilio nebevairavo – atvykdavo su traukiniu ir informuodavo, kad jis jau Jonavoje. Po oficialių susitikimų sėsdavome pabendrauti įvairiomis temomis. Skulptorius buvo labai komunikabilus, mėgdavo pokštauti, šmaikštauti, pasakodavo linksmus anekdotus, kuriuose nebuvo nei vulgarybių, nei kokio šokiruojančio žodžio. Mielas ir malonus, jautrus, gerbiantis pašnekovus, o ne siekiantis pagarbos sau žmogus, atveriantis net savo asmenines patirtis. Pavyzdžiui, pažintį su savo būsima žmona, kai pirmą kartą pamatęs merginą pajuto, jog tai bus jo moteris…”, – menininką prisimena R. Karaliūnienė.
Jonava – savas kraštas
Artėjant 2000-iesiems, Jonava ruošėsi Jonavos 250-mečio šventei. „Būtinai reikėjo įamžinti miesto įkūrėjų Kosakovskių atminimą. Prasidėjo itin intensyvus bendravimas su profesoriumi – arba mes pas jį, arba jis pas mus. Sutarėme, kad pagamins marmurinę lentą, kurioje aukso smiltimis bus išryškinta miesto įkūrėjų pavardė ir heraldika, – tęsia prisiminimus pašnekovė. – Atvežus šį istorinį darbą į Krašto muziejų, neradome, kas jį pritvirtintų prie mūsų įstaigos sienos. Tuomet kaip tiktai vyko respublikinė baltų ekspozicija – tikra sumaištis. Ką daryti? Ir įvyksta stebuklas – K. Bogdanas išeina į gatvę, užkalbina kelis pro šalį einančius vyrus (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo achemiečiai, grįžtantys iš pamaininio darbo), prisistato esąs skulptorius ir paprašo padėti pakabinti lentą. Taip pats profesorius, padedamas jonaviečių, pritvirtino savo kūrinį. Šito pamiršti neįmanoma.”
Daug gražių prisiminimų išliko iš muziejuje organizuotų vakarų su garsiais krašto žmonėmis. Vieno tokio susitikimo su K. Bogdanu metu atmintyje įstrigo jo šmaikščios įžvalgos apie meilę, pavyzdžiui: vyras veda iš meilės tik vienintelį kartą; moteris yra gležna, silpna, bet dygi kaip rožė – su ja reikia elgtis atsargiai, nes galima susibadyti.
Žavi tokios asmenybės dėmesys tėviškei, tam gimtajam lopšiui, kuriame praleido tik apie septynerius metus. „Jis prisimindavo net namą, kur gyveno, takelius, kuriais bėgiojo. Galima sakyti, kad mintimis, o kiek leido sveikata, ir fiziškai, jis gyveno Jonavos krašte, tai patvirtina jo darbai Žeimiuose. Kai Konstantinas Bogdanas pradėjo sirgti, mes važiuodavome į namus, sveikindavome gimtadienių proga. Ir jis nepamiršdavo Krašto muziejaus ir manęs, kaip vadovės, – įvairiomis progomis atsiųsdavo atvirukus. Labai šiltai bendravome. Apie dėmesį ir pagarbą Jonavos kraštui liudija K. Bogdano pypkių kolekcija, kurią jis padovanojo Krašto muziejui, – mena pašnekovė. – Esu laiminga, kad šioje žemėje teko pabūti su tokiu žmogumi, iš kurio daugelis turėtų pasimokyti ištvermės, energijos, prasmingų minčių, žodžių be grimo, be apgaulės. Jis tikras bronzinės, o gal net geležinės kartos atstovas. Šiandienė karta, deja, yra porcelianinė… Dėkui likimui, suvedusiam mane su skulptoriumi, profesoriumi dr. Konstantinu Bogdanu”, – atsisveikindama akcentuoja R. Karaliūnienė.
Kvietimas dirbti kartu
Žeimiuose gyvenantis kryždirbys, medžio drožėjas, tautodailininkas A. Narkevičius, kaupdamas medžiagą apie kraštiečius, sako, negalėjęs nepakalbinti K. Bogdano.
„Paskambinau profesoriui, sutiko mane priimti, kada tik būsiu Vilniuje. Ilgai nelaukdamas, vasario 5 dieną, kaip paskui sužinojau, kaip tik po vakar švęsto jo gimtadienio, pasibeldžiau į jo namus, paskui nuvažiavome į dirbtuves Arklių gatvėje. Susipažinome, susibendravome, savo draugams mane pristatydavo kaip savo kraštietį, kaip „kolegą skulptorių“. Mėgindavau aiškinti, kad nesu vertas tokių titulų, nes esu medžio drožėjas, jis trumpai tardavo: „Tylėk, aš – profesorius, geriau žinau, kas tu esi“. Tai man keldavo ir šypseną, ir nejaukumą“, – prisimena A. Narkevičius.
Bičiulystė ir bendri tikslai suartino abudu meniškos sielos žeimiečius. Jausdamas sentimentus Žeimių kraštui, K. Bogdanas sumanė padaryti architekto V. Michnevičiaus biustą.
„Aš menininkas ir jis menininkas – reikia sielos broliui biustą pastatyti“, tokios nuostatos laikėsi profesorius. Jis pabrėžė, kad neimsiąs honoraro, pakanka, kad bus parūpinta medžiagų. O gavęs valdžios pritarimą, paskambino man ir paprašė padėti nulipdyti biustą architektui. Prisipažinsiu – net išsigandau. Sakau jam, kad nemoku iš molio lipdyti... Tai jis tik pasijuokė: paimi molį ir kreti. Aš – profesorius, išmokysiu tave. Būsiu šalia, reguliuosiu, patarsiu, koreguosiu – atvažiuok. Tuolaik dirbau Jonavos krašto muziejuje, direktorė Regina Karaliūnienė išleido į Vilnių. Skulptoriaus dirbtuvėse dirbau ir gyvenau pusantro mėnesio, tai teko dar labiau pažinti jo atvirumą ir šmaikštumą“, – dėlioja prisiminimus tautodailininkas.
Draugas ir mokytojas
Pasak pašnekovo, pats skulptorius dėl pašlijusios sveikatos jau nebegalėjo dirbti, tad į pagalbą Artūrui pasikvietė pagalbininką Kęstutį Krasauską – šeimininkas atsisėsdavo dirbtuvėse ir pasinerdavo į prisiminimus.
„Iki šiol neišblėso jo pasakojimas apie radijo atsiradimą, koks tai tuomet buvęs įspūdis! Mes nedalyvaujame pokalbyje, tik dirbame ir klausome. Staiga skulptorius supranta, kad nesame jo bendraamžiai, ir baigia temą: „O jūs – piemenys, ne to laikmečio žmonės. Ką galit apie tai žinoti? Nieko...“
Kitąsyk, gavęs kvietimą į kokią nors parodą, entuziazmo nerodydavo, nes, anot jo, „nieko nauja ten nepamatysi“, bet pridurdavo: „Reikia pasirodyti, kad esu dar gyvas“. Tokie šmaikštūs pasisakymai rodė jo linksmą charakterį. Tarkime, kai prie Michnevičiaus biusto iškaltų autorių pavardžių pamačiau, kad esu pavadintas skulptoriumi, priminiau profesoriui, jog tai klaida, geriau jau visai nerašyti, tiktų nebent „tautodailininkas“. Jis bemat paprieštaravo: „Pats esi medžio skulptorius. O „tau-to-dai-li-nin-kas“ – aiškiai per ilgas žodis!“, – pasakoja Artūras. – Man teko pažinti nuostabų, komunikabilų, mėgstantį dalytis šmaikščiais prisiminimais, paprastą ir nuoširdų žmogų, nepaisantį žinomumo ir mokslo laipsnių. Mano prisiminimuose jis liko kaip nuoširdus draugas ir didis mokytojas.“
Kraštietį mena jo darbai
Jonavos rajonas didžiuojasi K. Bogdano darbais. Jo sukurta reformacijos nešėjo Abraomo Kulviečio skulptūra praeivius pasitinka miesto Santarvės aikštėje, Jonavos miesto įkūrimą ženklina jubiliejinė lenta su grafų Kosakovskių herbu ir paauksuotu tekstu prie Krašto muziejaus pastato, 2007 m. Žeimiuose pašventintas architekto, šių maldos namų statytojo, architekto Vaclovo Michnevičiaus skulptūrinis portretas, prie Žeimių bažnyčios pastatytas koplytstulpis 1940–1945 m. šiame krašte už Lietuvos nepriklausomybę žuvusiems partizanams ir tremtiniams, daug kitų kraštiečio darbų.
Žeimiuose įkurtas kraštiečio Konstantino Bogdano memorialinis muziejus, kuriame eksponuojama nemažai iškilių asmenybių biustų, skulptoriaus asmeninių daiktų, per 100 pypkių kolekcija, kiti eksponatai.
2012 m. minint skulptoriaus mirties metines, miestelio širdyje atidarytas skulptoriaus vardu pavadintas skveras. Deja, tokių pagarbos ženklų pats profesorius nesulaukė – Jonavos rajono garbės pilietis, kūrėjas, visuomenininkas, bajorų sąjungos narys mirė 2011-ųjų rugsėjo 26 dieną.
Dėkui tuomečiam seniūnui Faustui Pilipavičiui už visas iniciatyvas, puoselėjančias kraštiečio atminimą.
Skulptorius apie A. Kulvietį
Gyvendamas kelių santvarkų laikotarpiu, K. Bogdanas laikėsi savo nuostatos: daryk, ko reikalauja, bet gyvenk savo idėjomis. Atėjus Atgimimui ir nukėlus jo autorinį darbą Leninui, stovėjusį Jonavoje, kraštietis puoselėjo mintį pastatyti paminklą lietuvių kultūros veikėjui A. Kulviečiui.
„Padariau skulptūrėlę, jau tokią, kokia turi būti. Renesanso stiliaus vyrukas, gražus. Su knyga. Ranka laiko priglaudęs prie širdies knygą – storą, anų laikų foliantą. Bronzinė skulptūra stovės Jonavos miesto aikštėje, bus gal kokių keturių metrų, didelė. Didesnio ir įžymesnio žmogaus kaip Kulvietis Jonava neturi. Yra gerų ir iškilių žmonių, bet istoriniu požiūriu tiek nusipelniusio žmogaus nėra. Be to, kitais metais Lietuvos tūkstantmečio minėjimas, todėl paminklą reikia būtinai padaryti ir pastatyti“, – 2008-aisiais kalbėjo profesorius.
Po metų, 2009 m. birželio 21 dieną, prie Jonavos rajono savivaldybės pastato atidengtas paminklas A. Kulviečiui. Užbaigti darbą profesoriui padėjo jo mokinys skulptorius Mindaugas Šnipas, paminklo statybą finansavo „Achema“.
Profesorius, skulptūrai atidavęs visa savo gyvenimą, mėgo sakyti, kad skulptorius privalo būti talentingas, užsispyręs, turėti vilko kojas ir sakalo akis. Toks jis ir išliko mūsų, jį pažinojusiųjų, atmintyje – tarsi amžinai švytinti žvaigždė.
Irena NAGULEVIČIENĖ
Artūro Narkevičiaus nuotraukos.
