Vasario 21-ąją minėsime Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Taigi, raginama globoti, rūpintis savo gimtąja kalba, o tuo pačiu puoselėti ir tas mažesniąsias, kurios nėra naudojamos bendravimui tarp valstybių, neįrašomos kaip tarptautinių konferencijų ar renginių kalbos. Ši diena taip pat yra paskirta priminti, kad globalėjančiame pasaulyje kalbų skaičius nuolat mažėja. Tokie praradimai skaudūs – juk kiekviena kalba yra visos žmonijos dvasinis turtas. Šiandien būtina kalbėti apie gimtosios kalbos žodžius, juk mintys tik per juos ateina...
„Kalba – pasaulio valdymas, mąstymo būdas. Žmogus, suvokiantis, ką kalba, valdo pasaulį, kuria tikrovę.“ Mąstytojas, rašytojas, etnologas Aleksandras Žarskus.
Kaip atsirado kalba – didžioji paslaptis. Viena aišku, kad mintis ir žodis skubėdami lenkė vienas kitą. Kalba yra Homo sapiens - mąstančiojo žmogaus požymis. Tik sunku atspėti, kaip buvo nukalami pirmieji žodžiai – ar iš pavojaus šūksnių, ar iš perspėjimų? O gal iš jaustukų, ar iš gamtos garsų pamėgdžiojimo? Neaišku ir ką jie reiškė: daiktą ar veiksmą? Vokiečių mokslininkas Vilhelmas Von Humboltas, beje, labai palankus lietuvių kultūrai, manė, kad kalba atsirado tarsi koks techninis išradimas: staiga vienam pirmykščiui individui toptelėjo į galvą, kad garsinį signalą galima atskirti nuo to, kas vyksta dabar ir pavartoti nusakant praeitį ar ateitį. Tik nežinia, ar tai įvyko vienoje kurioje bendruomenėje, ar daugelyje stovyklaviečių. Kitaip tariant, iš kur ta gausybė kalbų, ar tikrai iš Babelio bokšto griuvimo? Tame tarpe gražiai skamba Vydūno interpretacija: „Sukilo Žodis iš tylos gelmių, galingai suskambėjo plėsdamas sau bekraštį skritulį buvimui.“
Ištobulinus kalbą galima perduoti ateinančioms kartoms sukauptą patirtį. Dar tvirčiau tai padaroma raštu. Išbraižęs ženklą – ideogramą, žmogus jau sąmoningai palieka žinią – savąsias mintis, ateičiai. Taip buvo kuriama žmonijos kultūra ir civilizacija. Rašto atsiradimas – riba tarp žmonijos priešistorės ir istorijos. O tai įvyko maždaug 3500 metais prieš Kristaus gimimą Mažojoje Azijoje.
Lietuvių tautai labai svarbi data yra 1547-ieji – tai pirmosios lietuviškos knygos M. Mažvydo „Katekizmas“ leidybos metai. Žmogų į priekį gena proto smalsumas, siekis pažinti gamtą ir patį save, taip pat noras turėti įvairių gėrybių, turtų. Tuo jis skiriasi kaip biologinė esybė nuo gyvūnijos pasaulio. Dieviškoji žmogaus prigimtis išreiškiama jausmais, sielos virpesiais, kurie irgi nusakomi žodžiais, išrašomi šventraščiuose.
Lietuvių literatūrinė draugija
Kiek gi šiandien pasaulyje yra kalbų? Ženkliai daugiau nei valstybių. Mokslininkai nesutaria dėl tikslaus jų skaičiaus, nes kartais sunku atskirti tarmę nuo savarankiškos kalbos. Sakoma: apie 3-5 tūkstančius. O praeityje būta apie 10 tūkstančių, kai kurios išnyko kartu su gentimis, tautomis. Daugiausia žmonių šiandien kalba kiniškai (per 900 milijonų, kas šeštas žemės gyventojas). 322 milijonai kalba angliškai, 270 mln. – ispaniškai, 190 – bengalų kalba, hindi – virš 185 mln., portugališkai – 170 mln., tiek pat rusų kalbą laiko gimtąja; 125 mln. – japonų, vokiškai kalba apie 100 mln., 77 mln. – kinų kalbos „vu“ atmaina. Tai dešimt didžiausių pasaulio kalbų. Septynios iš paminėtųjų priklauso indoeuropietiškajai kalbų šeimai, kaip ir mūsiškė. Kartu su latviais esame baltų šakos, vienos iš archajiškiausių toje šeimoje.
Dar XIX a. antrojoje pusėje atrodė, kad baltų tautų laukia liūdnas likimas. Todėl 1880 metais Tilžėje susibūrė Lietuvių literatūrinė draugija, kad paskubintų bemirštančios tautos kalbos ir raštijos paminklų tyrinėjimus. Draugijos veikloje dalyvavo žymiausi to meto kalbininkai baltistai - Janas Boduenas de Kurtenė, Augustas Leskynas, Filipas Fortunatovas, Ferdinandas de Sosiūras, Georgas Neselmanas, Adalbertas Becenbergeris. Tik Lietuvos šviesuolių, tautos žadintojų pastangomis ir energinga dr. Jono Basanavičiaus veikla, lietuvių kalba buvo iškelta iš šiaudinių pastogių į valstybininį rangą. Dvidešimties tomų lietuvių kalbos žodyne yra 8 milijonai prasmių - ganėtinai visiems gyvenimo atvejams, visiems pasaulio reiškiniams nusakyti ir aprašyti. Iš ten esamų žodžių galima lengvai sudaryti naujus toms sąvokoms ir daiktams, kuriuos pagimdo mūsų laikmetis. Tarkime, kompiuterio komandoms ar gamtos bei tiksliųjų mokslų terminams. Juk dažnas tik iš didelio noro sublizgėti mokytumu vartoja tarptautinius žodžius.
Anie kiteip keita žuodį
Ką apie lietuvių kalbos sudėtingumą sako mitologas, religijotyrininkas, rašytojas Dainius Razauskas? „Taip, lietuvių kalba sudėtinga, kaip ir visos kalbos. Kai kurios iš jų – daug sudėtingesnės. Girdėjau, esama net tam tikros kalbų sudėtingumo skalės, kurioje, beje, lietuvių kalba anaiptol ne pirmoje vietoje, net ne pirmajame penketuke…
Kalba apskritai negali būti nesudėtinga. Kalba su-dėtinga jau vien todėl, kad ji su-dėta. Poetiniam kūriniui, dainai iki šiol vartojame veiksmažodį su-dėti – pasakome su-dėjo dainą. Tai gana archajiškas paveldas, kurio atitikmenų aptinkama seniausiuose indoeuropiečių tradicijose.
Pavyzdžiui, senovės indų tradicijoje tai sam-dhā-, o iš senovės graikų kalbos turime perimtą lygiai tos pačios darybos tarptautiniu tapusį žodį sin-tezė. Senovės poetai ne tik dainas, bet ir pačią kalbą su-dėdavo, tai yra pagal poreikius kurdavo. Ne be reikalo senosios kalbos, tarp jų lietuvių, yra sin-tetinės, taigi su-dėtingos. Tik pabrėšiu, jog žodžiai sudėtingas ir sunkus nebūtinai yra sinonimai.”
Keliaudami iš kalbos j kalbą žodžiai dažnai pakeičia savo prasmę, kartais netgi labai įdomiai. Pavyzdžiui, „ministras“ yra graikiškos kilmės, ten jis reiškia „tarną“, o tos pat kilmės „bankas“ reiškia „stalą“. Būtų smagu sugrąžinti tikrąsias prasmes... Beje, žodelį „smagu“ šiaurės žemaičiai supras kaip „sunku“. Žodis „brėkšta“ aukštaičiams reiškia rytmetį, gi žemaičiams – pavakarę. Štai iš kur atsirado nuomonė, kad žemaičiai kalba ne tarme, bet savąja kalba. Žemaitis apie mūsų bendrinę kalbą taip pasakys: „Anie visai kiteip keita žuodį“. Ir išnykusios Lietuvos gentys – jotvingiai, žiemgaliai, sėliai, kuršiai – ar neturime ir jų šnektų priskirti tiems minėtiems dešimčiai tūkstančių? Tarmės turtina kalbą. Žodingumu mūsų gimtoji primena lietuviškosios gamtos įvairovę. Bet vienu aspektu lietuvių kalba yra skurdi. Apie tai kalbėjo Adomas Mickevičius Paryžiuje 1843 m. skaitydamas paskaitą „Apie lietuvių tautą“: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima“. Būtų mieliau jei mūsiškė kalba toje srityje ir toliau liktų skurdi. Deja, pastaruoju metu, net romanistai savo knygose nevengia vulgarių išsireiškimų. Esą, jie pagyvina kalbą.
O kuris gi žodis yra pats dažniausias mūsų kalboje? Nagi jungtukas „ir“. Antroje vietoje - įvardis „jis“, trečioje – įvairios veiksmažodžio „būti“ formos. Daugiausia žodyne yra daiktavardžių, veiksmažodžių – per pusę tiek. Tačiau sakiniuose tarinys būtinas – iš to galima spręsti, kad lietuviai yra veiklūs žmonės. Ar bent jau buvo praeityje...
Literatūrinėje šiandienos kalboje vidutinis žodis yra maždaug dviejų skiemenų, iš 6-7 raidžių. O koks gi ilgiausias lietuviškas žodis? Kalbininkai atrado tokį iš 13 skiemenų. Norint jį ištarti, reikia giliai įkvėpti oro, tai – „nebepasikiškiakopūsteliaudavome“ – 31 raidė! Trumpiausias lietuviškas žodis – jungtukas „o“. Nemažai priežodžių ir patarlių apie kalbą ir žodžius esama tautosakos lobyne: „Kokia galva, tokia ir kalba“; „Nuo žmonių kalbų ir po puodu nepasislėpsi“; „Piktas žodis vėju per pasaulį lekia“; „Dešimt žodžių pagalvok, vieną pasakyk“; „Kad Jūsų žodelis Dievo auselėn“; „Žodis skriaudžia, žodis ir glaudžia“. Ir čia pritinka Bernardo Brazdžionio posmelis: „O mūs šventas lietuviškas žodi,/ Ilgą naktį vergijoj kalėjęs,/ Ne kaip vergas šiandien pasirodyk,/ Bet kaip laisvas pavasario vėjas...”
Kalba yra darbas, pareiga ir galimybė
Jonas Jablonskis – žmogus, kurio darbai nebuvo tik idealizmo aktas, bet ir racionali pastanga sukurti tvirtą kalbinį pagrindą Lietuvai, jos kultūrai ir ateičiai. Gimęs 1860 metais, kai lietuvių kalba buvo stumiama į užribį, Jablonskis savo gyvenimu ir veikla parodė, kad kalba nėra nei romantinis simbolis, nei pasyvios nostalgijos objektas. Ji yra darbas, pareiga, o kartu – galimybė.
Jo požiūrį į kalbą puikiai atspindi žodžiai: „Norint savo kalbos išmokti ir eiti paskui – su savo plunksna – į žmones, reikia mokėti pirmiausia žmonių dainos, pasakos, priežodžiai suprasti ir jų kalbos turtais, brangenybėmis stebėtis.“
J. Jablonskis suprato, kad kalba gyvena per žmones – jų pasakojimus, kūrybą, kasdienę kalbėseną. Gyva, nuolat vartojama kalba nėra statistiška – ji keičiasi kartu su visuomene. Tačiau tam, kad ji neprarastų savo esmės ir galėtų prisitaikyti prie naujų laikų, reikalingas apgalvotas, racionalumu, o ne jausmais grįstas požiūris. Tai ypač aktualu šiandien, kai technologijų ir globalizacijos kontekste susiduriame su iššūkiais, kurie reikalauja pusiausvyros tarp kalbos puoselėjimo ir prisitaikymo.
Kalbos reikšmė, pasak pirmojo lietuvių istoriko, rašiusio lietuviškai – Simono Daukanto, yra jos gebėjime ne tik išlikti per amžius, bet ir atlaikyti visus pokyčius, likti gyva ir prasminga skirtingoms kartoms. Kalba nėra vien žodžių rinkinys: tai gyvas istorijos, tradicijų, pasaulėžiūros sluoksnis, per kurį kiekviena karta ne tik paveldi, bet ir kuria savo santykį su besikeičiančiu pasauliu.
„Tebeturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią palikimą savo bočių prabočių, tai yra savo kalbą, kurią idant išplėštų iš nasrų visa ryjančio laiko ir pastatytų šalia kalbų mokytą, turi aną šiandien dalinti“ – šiais žodžiais Daukantas kalbėjo apie atsakomybę, kuri kyla iš lietuvių kalbos gyvybingumo.
Lietuvių humanistas, rašytojas Vydūnas teigė, kad „Kalbą reikėtų vadinti ir tautos vėliava. Ji atspindina tautos kraują ir jos jausmų – minčių – norų gyvenimą. Ir ji gimstančius žmones telkia nuolatai į savo gyvatą.”
11-osios Lietuvių kalbos dienos
2015 m. rugsėjo 30 d. Seimo komitetas pritarė iniciatyvai rengti Lietuvių kalbos dienas. Pirmą kartą jos buvo surengtos 2016 metais. Tai daugybė vasario 16 – kovo 11 d. visoje Lietuvoje ir užsienyje organizuojamų renginių. Šiais metais švenčiamos jau 11-osios Lietuvių kalbos dienos, o jų sostinės šiemet – Rokiškis ir Osioiras.
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Jurgita Šukevičienė priminė, kad šių dienų tikslas – didinti lietuvių kalbos prestižą, stiprinti mokymosi motyvaciją, prisidėti prie lietuvių kalbos sklaidos pasaulyje, telkti bendruomenes Lietuvoje ir užsienyje. „Džiugu matyti, kad ši iniciatyva jau tapo tvirta tradicija, o lietuvių kalbos dvasia šiemet sklinda beveik 30-yje užsienio valstybių. Pradėdami jau antrąjį šios gražios iniciatyvos dešimtmetį, siekiame, kad ryšys su lietuvių kalba būtų perduodamas iš kartos į kartą, taip užtikrinant mūsų tautinio identiteto tęstinumą“, – teigia J. Šukevičienė.
Rokiškio r. savivaldybė ir Juozo Keliuočio viešoji biblioteka, parengusi VLKK konkursą laimėjusią plačią ir bendruomenišką programą „Anys kalbes žodžiais“, kvies kalbą ne tik saugoti, bet ir ja kurti, improvizuoti, sieks įtraukti jaunąją kartą. Iki kovo pabaigos Rokiškio mieste ir rajone bus gausu renginių, rokiškėnų programoje – teminės dienos, skirtos tarmėms, kūrybai, bendrystei, diskusijoms ir poezijai.
Lituanistinių mokyklų asociacija diasporai telkti jau ketvirtus metus išsirenka Mažąją lietuvių kalbos dienų sostinę. Šiemet ja skelbiamas Norvegijos vakaruose, netoli Bergeno esantis Osioiro (Osøyro) miestelis ir ten gyvuojanti lituanistinė mokykla „Rytmetys“. Tęsdama kelerių metų akciją „Lietuvių kalbos naktys“, kurios šūkis „Lietuvių kalba nemiega niekada!“, asociacija kartu su JAV lietuvių bendruomenės Švietimo taryba pakvietė skirtingose laiko juostose įsikūrusias mokyklas dalyvauti visą parą truksiančioje lietuvių kalbos pamokoje. Pamoka prasidės vasario 21 d. 12 val. (Lietuvos laiku) ir baigsis vasario 22 d. vidudienį. „Šią pamoką ves mokytojai iš viso pasaulio – Graikijos, Čilės, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos ir kitų kraštų – įvairiausiomis temomis: sužinosime ir apie studentų draugijas, ir dainuosime daineles mažiesiems, su Graikijos kūrybine mokykla darysime eksperimentus, su Prancūzijos mokykla sužinosime, kodėl žmogus žagsi, su Lietuvos šauliais kalbėsime apie pilietiškumą, o su Vilniaus lietuvių namais – apie Čiurlionį“, – idėją pristato Lituanistinių mokyklų asociacijos vadovė Donata Simonaitienė.
Na, o Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka taip pat kasmet mini Lietuvių kalbos dienas: rengia kūrybinio rašymo konkursus, viktorinas, popietes mokiniams, kūrybines dirbtuves vaikams, piešinių konkursus, ir t.t
Pabaigai – verčiantys susimąstyti, etnologo A. Žarskaus žodžiai: „Mūsų kalba išties sena, išsaugojusi gyvumą, kur kiekvienas žodis paaiškina veiksmą. Ir jei vartojame nesuprantamus, kitos kalbos žodžius, gyvename ne savo tikrovėje, o apgaulėje.“
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
