Daugelis žmonių skundžiasi, kad laikas skrieja dideliu greičiu – rytą nespėji apsidairyt, žiūrėk, jau vakaras atsėlina. Nespėji to, ar kito nuveikt, o ką bekalbėti apie dalyvavimą kultūrinėje veikloje ar viliojančius hobius? Numoji ranka ir lieki prie atodūsio: kaltas laikas. O Batėgaloje gyvenančią plaukų stilistę Daivą Petravičienę stebina tokie nusiskundimai. Moteris žino – norėdamas gali suspėti visur: chore dainuoti, megzti, puokštes kurti, namų puošyba užsiimti, po pasaulį pasidairyti, daržovių prisiauginti ir su draugėmis pasibūti. Susipažinkime iš arčiau, tegul jos gebėjimas planuoti bus pamoka nesuspėjantiems su laiku.
Rankdarbiams atsispirti neįmanoma
„Nejuokaukite. Jei imiesi vieno darbo, kitas laukia eilutėje. Juk nė vienas žmogus tuo pačiu metu nedalyvauja keliose veiklose. Taip ir dėliojiesi tą laiką, kad jo pakaktų visiems reikalams“, – šypsosi moteris, prisipažindama, kad daug dėmesio skiria įvairiems rankdarbiams.
Anot pašnekovės, visas jos gyvenimas pašvęstas kūrybai, o idėjos kitąsyk gimsta akimirksniu. „Labai mėgstu lankytis mugėse, pasigėrėti rankdarbiais, papuošalais. O kai į akį krinta dar nematytas rankų darbo gaminys, sielą suvirpina mintis: privalau pabandyti! Kadaise mane „užkabino“ musės formos sagės. Taip kruopščiai išlankstytos vielutės, Svarovskio akmenėliais išsiuvinėti sparneliai ilgai neišnyko iš vaizduotės, ir aš ėmiausi kūrybos. O paskui į madą atėjo laumžirgių sagės. Kaip nepamėginti? Imi veltinio gabalą, jį išsiuvinėji, priklijuoji ant odinio pado ir lankstai, lankstai… Padarai kelias sages – pasisotini, tuomet lauki, kada kils apetitas naujam kūriniui“, – aiškina Daiva.
Pašnekovės stalčiuose – tikras jos pagamintų meninių dirbinių lobynas: sagės, įvairiaspalviai vėriniai, apyrankės, kitokie papuošalai, kuriais mėgsta pasipuošti moterys tiek kasdien, tiek ir eidamos į šventes, priėmimus, renginius.
Artėjant Kalėdoms, ji nepuola į parduotuves ieškoti dovanų, bet pati įgyvendina mintyse kilusias idėjas. Raštuotos pirštinės, karoliukais išsiuvinėtos riešinės, šalikai – ir maloni, ir praktiška, ir širdies šilumą skleidžianti dovana šeimos nariui ar bičiulei. Jos megztomis liemenėmis, išmargintomis zuikiais, eglutėmis, žvaigždėmis, kitomis grožybėmis, kasmet pasipuošia anūkai. Daivos žodžiais tariant, „tokios dovanos jai pačiai teikia malonumą“.
Apie siūlus, spalvas, vilnos kokybę pašnekovė gali pasakoti labai ilgai – jos spintoje kabo dešimtys įvairiausių mezginių. „Aš neturiu ilgalaikių projektų. Pamačiau siūlus ir žinau: kažkas iš jų bus. Pasitaiko momentų, kai pajuntu, kad tai padaryti turiu dabar ir šiandien, kitaip nenusiraminsiu, kol mano vizija nevirs realiu kūriniu“, – charakterio bruožą atskleidžia batėgalietė.
Bet, Daivos teigimu, ne visi sumanymai būna sėkmingi. Pasitaiko, kai įpusėtas mezginys nepateisina gimusios idėjos. Ką daryti? Moteris nemėgina jo pradėti iš naujo – prašo mamos, kad išardytų, siūlai pravers ateityje. O pati imasi kitokios veiklos.
Platus kūrybos diapazonas
Menininkė sako nejaučianti potraukio tapyti, bet linkusi kurti paveikslus iš ūkiniuose reikaluose naudojamų daiktų, pavyzdžiui, virvės, kuri pavirs gražia plunksna. Tam prireiks gipso kartono plokštės, purškiamų dažų, lipalo, blizgesiui – bronzos ir, žinoma, daržinėse laikomos virvės arba statybinio šniūro.
D. Petravičienė, rodydama paveiksluose vaizduojamas plunksnas, smulkiai papasakojo apie jų kūrimo technologiją, reikalaujančią ne tik sumanumo, bet ir ypatingo kruopštumo rišant, karpant ar apipurškiant kiekvieną virvės milimetrą. Pasak meistrės, į kiekvieną kūrinį būtina įdėti dalelę širdies, truputį savo sielos – ir rezultatas bus puikus. Jos sukurti paveikslai puošia dukterų būstus.
Savo idėjas moteris realizuoja kurdama dirbtinių gėlių puokštes su saldainiais. Tai dar vienas jos pomėgis, atsiradęs labai netikėtai. Gavusi kvietimą dalyvauti savo draugės dukros vestuvėse, Daiva išgirdo prašymą vietoje gėlių atnešti „Rafaelo“ saldainių, laikomų meilės simboliu.
„Pagalvojau, kad tuščiomis rankomis negali eiti, ėmiau ieškoti tinkamo pasiūlymo internete. Ką manote? Aptikau nuostabių puokščių, kurių žieduose įvynioti saldainiai. Tąsyk jaunajai padovanojau „saldžią“ rožių puokštę – saldainius suvalgys, o gėlės galės ilgai priminti svarbią šventę“, – savo išradingumu pasidžiaugia Daiva, siūlydama kiekvienai moteriai užsiimti kūryba ir sukomponuoti puokštę pagal savo stilių. Derėtų nepamiršti, kad smulkiems žiedams labiau „patinka“ mažesni, o didesniems – stambesni saldainiai. „Reikia tik drąsos ir noro. Man pačiai tokia kūryba labai miela – aš mėgaujuosi visu procesu“, – mintija pašnekovė.
Jai nesunku atnaujinti apšiurusius baldus nauju audeklu. Sugadins – nebus gaila, vis tiek atgyveno savo amžių. Malonumą teikia jos pačios dekoratyviniu gruntu ornamentuotos kambario sienos, šventinė židinio imitacija, daugybė kitų meninių užsiėmimų. O visa tai lydi dainavimas Jonavos kultūros centro chore „Žemyna“…
Septyniolika metų „Žemynoje“
„Daina – duona sielai, bendrystė su skirtingų profesijų žmonėmis. Ten labai gera leisti laiką, teikiantį adrenalino pliūpsnį prieš kiekvieną išėjimą į sceną. Smagu, kai daugybė balsų susilieja į vieną harmoniją. Atvirai kalbant, nebegaliu savęs įsivaizduoti be dainos…“, – prisipažįsta D. Petravičienė, praeityje baigusi Marijampolės pedagoginę muzikos mokyklą.
Gavusi paskyrimą į Batėgalos vaikų darželį „Čipolinas“, įsiliejo į vietos kultūros namų veiklą – grojo klavišiniais instrumentais, o paskui trylika metų dainavo Ritos Benošienės vadovaujamame moterų ansamblyje. Jai tapus „Žemynos“ chormeistere, D. Petravičienė papildė dainininkų būrį. Nuo to laiko prabėgo 17 metų.
Iš atminties neišdyla pirmasis jos, kaip choristės, koncertas Čiobiškyje. „Ir šiandien drebulys nukrato, kai prisimenu, kokį stresą tąsyk patyriau. Su drauge chore dainuoti pradėjau rugsėjo mėnesį, o spalio mėnesį jau turėjau traukti dainas altu koncertų salėje. Tuomet net visų kūrinių dorai nemokėjom, o ką kalbėti apie jų pabaigas? Toks buvo mano pirmas pasirodymas scenoje, – negali pamiršti dainininkė. – Dabar nė minties negali būti, kad galėtume ko nors nemokėti ar nepataikyti į natą. Jeigu į repeticijas nesusirenka visi choristai, su vadovėmis dirbame individualiai – jokių „slidžių“ vietų dainose nebelieka. Choras man – tai gyvenimo gėrio papildymas, didžiulis dvasinis turtas. Labai džiaugiuosi, būdama „Žemynos“ dalyve.“
Dainuojanti šeima
Tame pačiame chore dainuoja ir Daivos vyras Raimondas, augęs dainingoje šeimoje – jo tėvai dainavo Šiluvos kultūros namų senjorų ansamblyje, tėtis puikiai valdė akordeoną, o Raimondas muzikos mokykloje baigė trimito klasę. „Turiu klausą, bet balso neturiu“, – ne kartą sakydavo jis.
Bet pažintis su Batėgaloje dirbusia meno vadove R. Benošiene viską pakeitė – ir balsas „atsirado“. Daiva, pasakodama apie sutuoktinio įsiliejimą į dainininkų gretas, nesišypsoti negali.
„O, tai linksma istorija. Su Rita gyvenome kaimynystėje, dažnai susitikdavome, pasikalbėdavome. Raimondui labai reikėjo akmenų namo pamatams, o Ritos lauke pūpsojo jų visa krūva. Išgirdęs kvietimą prisijungti prie choro, vyras sutiko, jeigu bus išpildyta viena jo iškelta sąlyga – mainais už jo balsą atiduota akmenų krūva. Ir sandėris įvyko. Gavo akmenis, atėjo į chorą, o tuometė choro vadovė Violeta Michelkevičienė išmokė jį valdyti balsą. Dabar traukia baritonu, o aš esu altas. Mūsų duetas būtų prastas, nes kokia gi harmonija be soprano? Bet abiem dalyvauti kultūrinėje veikloje, mano manymu, yra gerai – repeticijos, koncertai, dainų šventės, išvykos, kelionės – visada kartu“, – samprotauja D. Petravičienė.
Nepamirštamos dovanos
Noras veikti, kurti, dalyvauti įvairina kasdienybę ir teikia gyvenimui džiaugsmo. Pašnekovei nesuvokiama, kaip kiti gali užsidaryti tarp keturių sienų ir dieną spoksoti į televizoriaus ekraną? Daivai reikia kūrybinės veiklos, kuri slypi joje nuo vaikystės.
„Mano močiutė labai gražiai siuvinėjo, bet man nepatinka nei siuvinėti, nei nerti vąšeliu, tačiau vilioja mezgimas. Mama gi buvo gera skaitovė, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, turi aktorinių gabumų. Gal iš jos atėjo ir mano noras būti scenoje, bendrauti su žmonėmis? – retoriškai klausia Daiva. – Iki šiol atmintyje įstrigo vaikystėje gautos dvi dovanos, kurių negaliu pamiršti, nors praėjo ne vienas dešimtmetis. Pamenu, labai apsidžiaugiau, gavusi šokolado spalvos pirštines su ryškiai geltonos spalvos ornamentais. Jos ir šiandien liko mano vaizduotėje. Kita nepamirštama dovana buvo pačiūžos, kurių tais metais negalėjau panaudoti, nes žiema neparodė savo charakterio… Kodėl užsifiksavo šios toli praeityje likusios akimirkos, nežinau, bet sudėtingi pirštinių raštai mane vilioja ir šiandien…“
Žvilgsnis į Jonavą
Moteris, įsikūrusi Batėgaloje, prisipažįsta jaučianti sentimentus Jonavai. Anot jos, čia gyvenantis žmogus turi daug galimybių kultūringam laisvalaikiui ir tobulėjimui.
„Šiame krašte gyvendama nuo penkerių metų, matau, kaip miestas keičiasi, gražėja, vyksta daug švenčių ir renginių. Gaila, kad vietos gyventojai nėra aktyvūs, o gal persisotinę siūlomų malonumų? Manyčiau, kad jiems trūksta socializacijos, bendrystės noro. Tai parodė neseniai surengtas Sausio 13-osios minėjimas. Kiek miestiečių susirinko? Jei ne dainininkai, šaulių pulkelis, vienas kitas miestelėnas ir organizatoriai, tai aikštė būtų buvusi beveik tuščia. Džiaugiuosi Jonava, džiaugiuosi, galėdama būti jos kultūrinio gyvenimo ir puoselėjimo dalimi“, – nuotaikingai atsisveikina plaukų stilistė, menininkė D. Petravičienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
Nuotraukos iš D. Petravičienės asmeninio archyvo.
Galerija iš K2: {gallery}9498{/gallery}
