Prozininkas, etnografas, liaudies švietėjas Mykalojus Katkus, unikalaus kūrinio „Balanos gadynė” autorius, taip sakė: „Laikas nuo Kalėdų ligi Užgavėnių vadinasi mėsiedis. Tai įžymus ir įdomus žiemos laikas. Norima ko ilgiausiai mėsiedžiauti, ir ne be reikalo: darbai pernykščiai pabaigti, šiųmetiniai nepradedami, duonos yra, pasitiekti medžio malkoms ne kokia sunkenybė, nes miškai buvo netoli ir taip kaip atviri. Net ir keliai anais laikais buvo pastovūs, žiemos tvirtos. Ūkininkams, iš dalies ir samdininkams atėjo poilsio ir pramogos laikas: lankomos giminės, rengiamos vestuvės ir ruošiami šiaipjau pokyliai…”
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, Mėsiedo laikotarpis atsiskleidžia kaip laikas, kai žmogus gyveno vienu ritmu su metų ratu. Tai buvo metas ne kurti, o išlaikyti. Ne pradėti, o brandinti. Žiema čia nebuvo varginanti – ji buvo būtina, būsimo atgimimo sąlyga. Ir kol trobose skambėjo dainos, kol trepsėjo kojos ir sukosi rateliai, pasaulis buvo saugus.
„Vieną Mėsiedo šventvakarį, miškininkų pulkelis, irgi pasdarėme pramogos laiką – Miškų instituto salytėn rinkomės „Stebuklingo miško” pokyliui. Prieš tai girioje palikome raščiuką – teateinie josios gyventojai švęsti su mumi žiemos karnavalo! Ir ką jūs mislijat? Šarka tauškalė paskaitė ir išnešiojo naujieną po eglynus ir lapuotynus, kėkštas pasipustė galvos kuodą, ir kad ėmė rinktis visoki girios gyviai! Ir esami, ir pramanyti, visokios gamtinės būtybės, miško pasakų personažai! Vieni kaukėm veizolus prisdengę, kiti – kokių tik sumislytum personų kostiumais paspuošę!
Buvo tenais ružavas kiauliukas, juodais garbiniuotais plaukais aplipęs, girių nykštukas – bais peralkęs, anas kramtė ir kramtė zuikio pyrago gardėsius. Dar gaisrininkas įsirežęs vandenio šlangą vilko – a mažu ką padegsim iš to smagumo ir gesint prireiks? Tadu medžiotojas insbildino, mūsų šutvei pasiaukojusiu šernioku gardintais kibinukais nešinas. Paskum jį – paslaptinga pikų dama margintais bačiukais įkaukšėjo – medžiotojas, mat, labai žavus vyriokas buvįs, tai toji neatsilaikė! Dar miškų taksatorius intipeno – reikia gi kažkam tvarkų prižiūrėti ir su girios gyventojais paplepėti. Raudonkepuraitė su raudonu sijonu Zoro šokti viliojo, o žalioji eglaitė sukosi vidury lygu šventės karalaitė! Ir dar visokių kaukėtų būtybių linksminos, trypė, dainavo, žaidimus žaidė, mįsles mintė, kolei sutemos užu lango mėnulio pilnatį aukštyn išmetė ir nuspigino snieguotus kelius miškan atgalios skirstytis.
Gale pokylio ant tų visų kostiumų gausės rinkom pačių geriausių kaukių! Ir kas juom patapo? Gi, iš tolimosios Azijos platybių atšuoliavęs ūsuotasis tigras! Ot! Gavo jis kankorėžį mūs gimtųjų pušikių, kad grįžįs savon gimtinėn pasgirtų kokion šventėn dalyvavįs ir kokius stebuklingo miško gyventojus sutikįs!”
Štai toks naujųjų sutikimas bus įrašytas į 2026 metų Miško metraštį. Tą vėlų vakarą visiems grįžus į savo guolius, man dar nekilo ranka sukti vairo namų link, todėl pasilikau nakvynei pas buvusį dėstytoją Vidmantą. Labai norėjau prabusti mylimuose Girionyse, o rytą aplankyti snieguotas Kauno marių pakrantes. Naktelė buvo keista, įspūdingų sapnų pakerėta – kone skraidžiau su visa lova kambaryje! Tačiau rytas… Koks nuostabus išaušo šviesos ir tylumos rytas! Kadangi vis dar Mėsiedas, nei darbai, nei rūpesčiai nelaukia, leidau sau valandžiukę lovoje ilsėtis ir pro langą didžiule skarota egle gėrėtis bei lengvai byrančiomis snaigėmis mėgautis…
Po pusryčių su Vidmantu pamiške klumpiname link marių. Dienos šviesoje Raguolių miškas – ir stebuklingas, ir pasakiškas! Nebridome ieškoti vakarykščio pokylio būtybių – praėjome pakraščiu ir nusileidome prie plačių vandenų. Tikrai nemaniau, kad marias jau bus sukaustęs ledas! Tiesa, dar ne pilnai – net plika akimi tolumoje matosi neužšalusio vandens raibuliai. „Dar ši savaitė, ir visos marios bus čiuožykla“, – atitaria mano pakeleivis. Kai buvęs jaunesnis, pasakoja, su sūnumi griebdavo pačiūžas ir lėkdavo iki Pažaislio ir atgal. Žinoma, dar zigzagus ir kilpas išraitydami. Noriu ir aš taip skrieti, bet nepasiėmiau pačiūžų, o ir ledas dar netvirtas. Net žvejo kol kas nė vieno nematyt. Baugu.
Ach, kokie krantai, kokie medžiai žiemą! Ne veltui pasaka išnyra žiemą, o ne vasarą. Vasarą kiti slėpiniai akį džiugina. Man be galo smagu, džiaugiuosi, kad likau nakvynės ir galiu akimis, mintimis ir netgi pojūčiais grįžti laiku atgal į savo studijų metus. Šnekta mudviem su dėstytoju liejasi be atvangos. Aš jam pasakoju, kaip antai ant ano stataus skardžio pavasariais eidavau žibučių pasiskinti. O jis nustebina mane – esą tas derlingo juodžemio skardis vietinių ir pramintas Žibučių kalnu! O aš tik šiandien, po tiekos metų tai sužinau!
Sukame pro bebrų balą ir tą vienintelį Girionyse žibučių skardį prieiname iš kitos pusės. Kartais išmintą taką pastoja nulūžę, ar iš šaknų išvirtę kerėplos medžiai. Seniau visos marių pakrantės miškininkų buvo tvarkomos, tačiau jas perėmus Kauno marių regioniniam parkui, nieko negalima judinti. Šiukštu, nieko! Patraukiam pečiais nuo tokios ale tvarkos ir žygiuojam toliau.
Kažkur tolėliau nuo marių krantų, Girionių parko slėnyje yra kalnelis, kur vasaros pradžioje kadaise rinkau žemuoges. Neturiu vilties jį dabar, po tiek metų ir dar snieguotą žiemą atrasti. Gal tame kalnelyje jau ne žemuogių pievelė, o pušaitės mane peraugusios žaliuoja. Tačiau apsukus keletą kalvotų vingių, atsiveria plyna slėnio dauba ir ją supantys krūmingi, bei miškingi kalneliai. O taip! Ana ten rinkau saldžiąsias uogas ir mėgavausi vasaros malone! Atpažinau tą vietą, nes medžiais ji dar neapaugo. Ten vis dar mano Žemuogių pievelė!
„O toje dauboje kadaise buvo ariamas laukas – žmogus bulves sodino“, – į savo prisiminimus leidžiasi ir dėstytojas Vidmantas. „Priešais, ant kalno buvo jo namas, šalia sodelis, o apačioje, kur žemė derlingesnė – bulvės žydėjo“. Tos sodybos jau seniai nėra ir aš net nežinojau, kad kadaise čia žmonių gyventa. Kiek metų ėjau pro galingą skėstašakį beržą ir nė nenumaniau jį kažkieno namus glaudus. Gal berželį pasodino buvusios sodybos šeimininkas, gal netgi kokią progą minėdamas? Namų seniai nebėra, o beržas stovi kaip stovėjęs ir praeinant šakomis veidą glosto…
Pasigrožime abu atverta panorama į marių vandenis, kurių tolumoje stūkso Pažaislio vienuolyno bokštas ir keliaujame parku gyvenvietės link.
Kiek daug nežinojau čia studijuodama! Tačiau tada nebuvo su dėstytojais tokios artimos bičiulystės kaip dabar. Todėl be galo gera, kai gali eiti savo pramintais takais, o tave lydi vis dar gyvi praeities atgarsiai.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
