…Pelkė ištisais tūkstantmečiais buvo laikoma vietove, turinčia sielą, ji sunkiai apibūdinama ir priskiriama kokiai nors kategorijai. Vandeninga nenaudojama niekieno žemė, nevaldoma žmonių. Joje slypintys jėgos šaltiniai gyvavo ir viliojo; ėmė sau tai, ko jiems reikėjo, ir davė tai, ką norėjo…
Ką tik prasidėję metai itin dosnūs gamtai: gausiai iškritęs sniegas storai padengė žemę apsaugodamas augalus nuo iššalimo, stiprūs šalčiai apnaikins erkes ir kitus nepageidaujamus parazitus. O pavasarį išsilieję potvyniai papildys upių, požeminių vandenų ir, žinoma, pelkių atsargas. Ne tik papildys, bet ir atstatys kelių sausringų metų trūkumą, atkurs pažeistos biosferos pusiausvyrą.
Ši žiema kaip reikiant mus „palepino“ aukštomis pusnimis ir speigu. Seni žmonės sakosi tik vaikystėje tokias žiemas regėję, ypatingai šalies pakraščiuose. Prabėgęs sausis visus žavėjo pasakiškais miškais, šerkšnu dabintais medžiais ir ilgais varvekliais. Tikėkimės ir vasaris dar neskubės nusimesti balto apdaro. O šį mėnesį Lietuva, kaip ir dauguma kitų šalių, atkreipia dėmesį į savo krašto šlapynes, nes
Vasario 2-oji – Pasaulinė pelkių diena
Prieš 55 metus, 1971 m. vasario 2 d., Ramsaro mieste Irane buvo pasirašyta Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinės reikšmės pelkių – šiandien geriau žinoma kaip Ramsaro konvencija. Šia sutartimi pasaulio valstybės įsipareigojo saugoti, atsakingai naudoti ir išmintingai tvarkyti pelkes bei kitas šlapynes, pripažindamos jų ekologinę, kultūrinę ir socialinę vertę. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 1993 m. Mūsų šalyje turime septynias pasauliniu mastu pripažintas Ramsaro vietoves: Žuvinto biosferos rezervatą, Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės gamtinius rezervatus, Nemuno deltą, Girutiškio pelkę ir Adutiškio–Svylos–Birvėtos pelkių kompleksą.
Kiekvienais metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja kartu su Ramsaro konvencijos sekretoriatu pristato vis kitą Tarptautinės pelkių ir kitų šlapynių dienos temą, kviesdama atkreipti dėmesį į aktualiausias šių ekosistemų apsaugos problemas ir jų indėlį į klimato kaitos švelninimą bei žmonijos gerovę. 2026 m. tema – „Pelkės ir tradicinės žinios: kultūros paveldo puoselėjimas“. Ja kviečiama ne tik pagilinti turimas žinias apie pelkes ir kitas pasaulio šlapynes, bet ir atgaivinti primirštas tradicijas bei kultūrinius ryšius, kurie nuo seno sieja žmogų su šia ypatinga mūsų kraštovaizdžio dalimi.
Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas šiais metais kvietė atrasti mūsų krašto pelkių paslaptis Vilniaus Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose – renginyje „KAI GAMTA SUSITINKA ISTORIJĄ: Pasaulinė pelkių ir kitų šlapynių diena ir pašto ženklų bloko „Pelkių ekosistema“ pristatymas Valdovų rūmuose”.
Valdovų rūmai iškilo kadaise pelkėtoje Neries ir Vilnios upių santakoje. Čia, kur istorija išniro iš šlapynės gilumų, susijungė praeitis ir šių dienų gamtosaugos idėjos. Renginio metu buvo galima atrasti pelkių paslaptis, išgirsti apie jų svarbą, vieniems pirmųjų pamatyti naująjį pašto ženklų bloką, skirtą Lietuvos pelkių ekosistemoms, ir susitikti su žmonėmis, kuriuos su pelkėmis sieja įvairios patirtys, tyrimai, kūryba bei kitokia veikla.
Lietuvos pašto išleistame naujame pašto ženklų bloke „Pelkių ekosistema“, pristatomos trys saugomos Lietuvos pelkės: atkuriama Pūsčios pelkė (Pūsčios telmologinis draustinis, Zarasų r., nuotr. aut. Žydrūnas Sinkevičius), Aukštumalos aukštapelkė (Aukštumalos telmologinis draustinis, Šilutės r., nuotr. aut. Marijus Sandaras ir Laima Šveistytė) ir Kamanų pelkinis kompleksas (Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas, Akmenės r., nuotr. aut. Marius Čepulis).
Literatūros gelmėse
Šiemet pelkių dieną nutariau paminėti kitu, netradiciniu būdu – popierinių knygų labirintuose.
Kai 2021 metais mūsų knygynuose lietuvių kalboje pasirodė amerikietės zoologės, laukinių Afrikos gyvūnų tyrinėtojos septyniasdešimtmetės Delios Owens literatūrinis debiutas „Ten, kur gieda vėžiai”, jis akimirksniu užkariavo lietuvių širdis. Neilgai trukus pagal šią knygą buvo pastatytas ir filmas. Vienus žavėjo meilės ir nusikaltimo istorija, kitus – gražus pasakojimas apie žmogaus sugebėjimą išlikti. O mane pakerėjo įspūdingas laukinės gamtos, ypač pelkių aprašymas.
…Raisto vanduo tykus ir tamsus, dumbluota jo gerklė suryja šviesą. Jo lindynėse naktiniai gyviai krebžda net ir dienomis. Garsų, žinoma, yra ir čia, bet raistas, palyginti su pelke, daug tylesnis, nes irimo procesai vyksta ląstelėse. Gyvybė pūva ir dvokia, virsdama dūlėsių paklote – aitriai gailiu mirties, pradedančios naują gyvybę, guoliu…
Mes jau įpratę, jog prie kalnų gyvenantys, vadinami kalniečiais, prie ežerų, jūrų – paežerių, pajūrio gyventojai. Dar yra miškų žmonės, galų gale miestiečiai, bet pelkininkai… jau vien tas žodis smalsiai intriguoja. Kokie pelkininkai? Kas gali gyventi pelkėse? Ten juk tik palaidi vėjai švilpia ir kiekviename žingsnyje gyvatės rangosi. Tačiau…
– Tylūs akmenų ir pelkių tyrai –
Knygos gyventojai – pelkininkai. Šiuo atveju, įvairūs nepritapėliai prie plačiosios visuomenės – neturtėliai, nusikaltėliai, bėgliai ir kitokie atstumtieji. Tačiau jie neskriaudžia pelkės – nedarko, neniekina jos. Pelkė tuo labiau – neatstumia prieglobsčio ieškančių. Ji lyg užuovėja, saugus uostas, priima paklydėlius ir sergsti juos nuo įvairiausių negandų.
– Pelkės jų neįkalindavo, užtat įkūnydavo, suteikdavo tam tikrą pavidalą ir, kaip dauguma šventų žemių, giliai palaidodavo jų paslaptis —
Žinoma, dauguma pelkininkų neįvertina tokios dovanos – nei jie džiaugiasi gamtos turtais, nei keikia juos, tiesiog gyvena savo padorų, o kiti gal ir nepadorų gyvenimą. Tačiau pagrindinė romano veikėja, mergaitė, kurią paliko jos artimieji, į pelkes žvelgia visai kitomis akimis. „Pelkės – visa mano šeima, kitos neturiu“ – su meile prisipažįsta ji ir… plačiais žingsniais eina pasitikti gyvenimo jai duotų išbandymų. Su didžiausiu užsidegimu mokosi suprasti ją supančią aplinką, smalsiai tyrinėja visa kas gyva – auga, juda, krebžda, skrenda jos namuose – pelkėse.
– Tas, kuris geba klausytis, nelieka be atlygio—
Aplinkinių „Pelkių Dukra“ vadinamos merginos nepasotinamas žinių alkis neliko be atlygio. Knygos autorė tarsi įkūnijo save – ilgainiui „laukinukė“ tapo biologijos mokslininkė, ekspertė. Rašė knygas tam paslaptingam pelkių pasauliui pažinti, rinko paukščių plunksnų, kriauklių ir kitokias kolekcijas, kad kiti, galbūt nė akyse nematę ir apskritai net nežinantys, jog tokia išskirtinė Žemės forma egzistuoja, galėtų suprasti tai, ką ji mato ir supranta. O svarbiausia esmė, jog vieniša mergaitė ir suaugusi, jau turinti pasirinkimo laisvę, nebėga kiek kojos neša iš tų „bjaurių“ šabakštynų, nesibodi pūvančių lapų ir dvokiančio dumblo maurynais. Priešingai, tai jos pasaulis, gal kitų nesuprastas, pajuokiamas ar net apgailėtinas, tačiau „laukinukei“ pati mieliausia vieta Žemėje. Nes kur kitur būsi toks laisvas, toks nevaržomas nei laukinės gamtos glėbyje. Ir kur kitur gali surasti „giedančius vėžius“, jei ne visų vengiamose, baimę sėjančiuose tamsių raistų užkaboriuose. Ten, kur rauda alkani vėjai ir nuo liūdesio siela byra į miltus. Kur neregimos girgžda šakos, o eidamas nežinai nei kelio nei takelio. Tačiau tik tokiame nebaidytų paukščių rojuje, kur dar beeinant dingsta visos pėdos, užgieda vėžiai – tai saugus Žemės guolis, paslepiantis mus nuo viso pasaulio.
…Pelkių kūnai, taip vadinami tie, kurie geležies amžiuje buvo palaidoti pelkėse ir kurių oda, plaukai, nagai, viduriai ir drabužiai likdavo saugūs nuo įvairaus sutrūnijimo. Tuo metu mirusieji paprastai būdavo deginami. Tie, kiti negyvėliai – aukojami dievams, kad įvairiausiais būdais atneštų sėkmę, o gal kad atitolintų nelaimę…
Kitas romanas „Aukojimo pelkė“. Šios knygos autorė Susanne Jansson skaitytoją veda į visiškai kitokias pelkes – šiurpias, tirštu rūko nuometu gaubiančias, liulančias klampynes.
– Žemė visada verkė, visada niurnėjo…—
Ir šalia tokios niurnančios žemės vėlgi gyvena pelkininkai. Tik šįkart jie įsikūrę darbo sumetimais – durpių pramonės darbuotojai. Tačiau jų klampioji kaimynė nėra tokia nekalta, kaip atrodo. Joje atrandami pelkių slepiami kūnai visiems kelia sumaištį ir siaubą.
– Slypi paslaptys ir kerai žemės, kuri nepaleidžia savo aukų –
Betgi yra žinoma, jog keisti dalykai kartais taip apsuka žmogui galvą, kad joje pradeda rusenti būtos ir nebūtos mintys. Tamsios ir paslaptingos gamtos jėgos ima formuoti mus supančią tikrovę, atsiranda įvairiausių istorijų, perpasakotų iš lūpų į lūpas ir dažnai jau pagrąžintų; legendų, padavimų. O žmonių juk niekas taip ir nevilioja, kaip neatskleistos paslaptys. Ir jei tos paslaptys klaidingai interpretuojamos, gali atsirasti netgi labai nekokių pasekmių. Visgi tas slėpiningas pelkes gaubiantis mistiškas švitesys, taip gyvybingai skleidžiantis drėgmės pulsavimą, nė vieno nepaliks abejingo – arba tu jos nekenti, arba įsimyli amžiams… Ir jei įsimyli, tada nereikalauji iš pelkių nieko, tik… būti ir būti jose.
Pelkių žmonės
Praskleidžiau čionai tuos du romanus todėl, jog tokiame žanre apie pelkes anksčiau neteko skaityti. Ir dar taip vaizdžiai, tikroviškai, šiltai, vietomis gana šiurpiai. Gamtininkų užrašuose dažnai žvilga raistelio rasa ir smagiai burbuliuoja tetervinai, betgi romanuose… Pastaruoju metu knygų lentynose pasirodė ir daugiau „pelkinių“ istorijų: „Pelkių vaikas“ (Liza Marklund), „Pelkių karalienė“ (Virginia Hartman) ir kitos. Iš tiesų, toks autorių istorijų vietovės pasirinkimas itin sveikintinas – kitoks, nekasdieniškas, aitriai saldus, lyg juodas šokoladas su kajeno pipirų prieskoniu…
Beje, pas mus Lietuvoje, seniau irgi buvo pelkininkų kaimai – Šilutės apylinkėse, kur dabar saugoma gražioji Auštumala, o ir kitų pamario aukštapelkių pakraščiuose. Pirmieji pelkininkai įsikūrė Žalgirių miške 1861 m. ir gyveno atkirsti nuo pasaulio, nes čia nebuvo susisiekimo kelių. Skersai Aukštumalos pelkę vedė kūlgrinda – akmenimis grįstas takas, jungiantis keletą pelkininkų kaimų. Juose tuo metu gyveno beveik 2000 gyventojų. Tik 1872 m., greta nutiesus plentą Šilutė – Rusnė, gyvenvietė ėmė augti. 1885 m. pelkininkų kolonijoje gyveno 1375 gyventojai, XX a. pradžioje – apie 1800, o 1925 m. – 1466 žmonės. Veikė mokykla, Žalgirių valsčiaus įstaigos. Naujakuriai gavę pelkinius sklypus, patys juos sausinosi, kad galėtų gyventi, dirbti žemę, kurioje praktiškai augo vien bulvės, o vėliau, įkūrus durpių fabriką, pelkininkų kolonija itin sparčiai padidėjo.
Atskirai norėtųsi paminėti, jog slaptų pelkių takų būta įvairių ir gan įdomių. Tai ir minėtoji:
kūlgrinda – grįsta akmenimis,
medgrinda – rąstais klotas takas,
pakasas – slaptas praėjimas po vandeniu. Kas skaitė J. Baltušio knygą „Sakmė apie Juzą“, tai Juza būtent pakasą ir sužinojo iš savo tėvo, ir per Kairabalę (kuri, kas labai intriguoja, yra mūsų krašto perliukas, žinoma, kol buvo dar neišeksploatuotas – Šepetos pelkė!) tuo slaptu pelkių keliu pervesdavo pagalbos prašančius,
brasta – takas per pelkes randamas pagal gamtinius ženklus.
Novaraistyje, Šakių raj, taip pat yra pelkininkų gyvenvietė, įkurta dėl tuometinio kasamo durpyno. Reikia manyti, jog prie visų Lietuvos durpynais paverstų pelkių, o kitur ir vėl grąžintų į pirmykštę būklę, gyvenantys bei ten dirbantys žmonės, gali būti vadinami pelkininkais. Toks gana įdomus statusas, vienus gal atstumiantis, kitus – įkvepiantis. Tačiau pasikartosiu kaip ir pradžioje – smalsiai intriguojantis.
Jūratė VITKAUSKAITĖ
Galerija iš K2: {gallery}9479{/gallery}
