Vasario 4 dieną Jonavos rajono Garbės piliečiui Jonui Sirvydžiui sukako 90-imt metų. Į Jonavą atvykęs praėjusio amžiaus antroje pusėje, čia taip ir pasiliko visam laikui. Didžiąją dalį savo gyvenimo (nuo 1964-ųjų iki išėjimo į pensiją) jis paskyrė darbui azoto trąšų gamykloje (dabar – „Achema“ – I. B.), tapusioje didžiausia Baltijos regiono chemijos pramonės įmone, buvo ilgametis jos vadovas. Kartu su besiplečiančia gamykla, kilo ir augo Jonava – radosi nauji mikrorajonai su daugiabučiais namais bei švietimo įstaigomis. J. Sirvydis yra ne tik visų pokyčių liudininkas, bet ir aktyvus įvykių dalyvis, mūsų miesto kūrėjas, puoselėtojas, įvairių renginių mecenatas, aktyvus visuomenininkas. Tai asmenybė, kuriai teko patirti tremties siaubą, namų netektį, tačiau neprarasti sąžiningumo, tolerancijos ir žmogiškumo.
Žinių troškimas
Gimęs ir augęs Barkiškio kaime, Rokiškio rajone, netoli Obelių, jubiliatas sako, niekada nepamiršiąs tėviškės ilgesio ir jos kvapo. Pašnekovas šmaikštauja, kad vienkiemis yra bendraamžis su juo pačiu, kadangi pastatytas jo gimimo metais. Iki dabar vaizduotėje iškyla didelis sodybos kiemas, gyvenamasis namas su lietuviui būdingomis gonkomis, klėtimi, pirtimi, ūkiniais pastatais, pakvimpa nokstančiais obuoliais. Jonas Grasildos ir Juozapo Sirvydžių šeimoje buvo pagrandukas, bet jo neskriaudė vyresnėliai – brolis Antanas, seserys Ona ir Birutė. Tėveliai buvo darbštūs, tai ir visas savo atžalas nuo mažens pratino prie darbo.
„O darbų net man, mažiausiajam iš visų vaikų, pakakdavo – tai arklį pakinkyti, tai karves perkelti, tai kiaulėms lapų priskinti... O juk ir į Obelių mokyklą, kuri buvo už penkių kilometrų, tekdavo pėdinti. Kol namo parkulniuodavau – ir prietema jau čia pat. Bet mokytis man patiko“, – vaikystės metus mena jubiliatas.
Žinių troškimas J. Sirvydį lydėjo visada: traktorininkų, vairuotojų, mašinistų-kranininkų kursus lankė net tremtyje, gyvendamas Sibire, paskui, grįžęs į Lietuvą, mokėsi Kauno politechnikumo Automobilių remonto ir eksploatacijos fakultete, galiausiai aukštojo mokslo diplomą įsigijo Kauno politechnikos institute. O tuomet, kai išėjo į pensiją, atsirado daugiau laisvo laiko, įniko į anglų kalbos mokymąsi.
Sunkumai užgrūdina žmogų
Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, nurimus bombonešių gausmui ir sprogimams, atrodė, gyvenimas vėl stos į savo vėžes. Deja, prasidėję trėmimai, neaplenkė ir Sirvydžių šeimos. Lietuvoje liko tik Krasauskienės pavardę turėjusi sesuo Ona ir brolis Antanas, mokęsis karo mokykloje.
„Prisimenu, 1951-ųjų vasaros naktį ginkluoti vyrai apsupo sodybą, įsiveržė trobon ir liepė skubiai ruoštis. Iš pradžių pagalvojau, kad sapnuoju, bet netrukus išsilakstė miegai – suvokiau, jog atsitiko kažkas baisaus, – penkiolikmečio išgyvenimus atkuria J. Sirvydis. – Vežamas iš namų verkiau taip, kaip niekada nesu raudojęs. Buvo labai gaila visko – namų, draugų ir pačių tėvelių, kurie nuo manęs nieko neslėpdavo. Aš viską žinojau, kokių pažiūrų žmonės aplink gyvena, žinojau, kada, kam ir ką galima šnekėti. Bet galbūt neturėjau to giluminio suvokimo – kas mūsų laukia? Dabar mąstau: tėčiui tikriausiai buvo dar sunkiau – juk priverstas palikti neseniai pastatytą namą su erdvia svetaine, balkonu, kvepiantį šviežia mediena, iš toli šviečiančiomis langinėmis... Tai jo kūrinys, jo turtas, jo prakaitas. Viskas buvo atimta, o mes patys išvežti į nežinią.“
Pasak J. Sirvydžio, sunkumai užgrūdina kiekvieną žmogų, stiprina charakterį, skatina priešiškumą brutaliai jėgai.
„Rokiškio geležinkelio stotyje mus suvarė į gyvulinį vagoną, kuriame buvo 62 žmonės. Tiesa, lubose, sakykime taip, švietė langelis, o visa kita – tik dėžė. Tualeto nėra, o jo tai reikia. Aš, penkiolikos metų vaikinukas, paprašiau palydovų nuvesti mane kažkur nusilengvinti. Įsivaizduokite – lydėjo mane į tualetą, šautuvo vamzdį į nugarą įrėmę! Na, tuomet pradėjau balsu juoktis... Dabar pats sau galvoju: didelis skausmas, ką tiktai plūdęs ašaromis, staiga pavirto juoku. Gal taip prasiveržė vidinis bejėgiškumas ir priešiškumas neteisybei? To savo juoko negaliu pamiršti, paskui niekada nebeverkiau, tiesiog „užsitrenkiau“ ir užsidariau savo viduje. Rauda pratrūko 1972-aisiais mirus tėčiui“, – pasakoja J. Sirvydis.
Pokalbiai su tėviške
Tremtiniai, po aštuonerių metų sugrįžę į Barkiškio kaimą, rado apleistus namus: balkono nebelikę, vietoje skardinio stogo – sudėliotas šiferis, viskas apgriuvę, aplūžę. O viduje – kolūkio kontora. Mūsų į buvusį mielą kiemą niekas neįleido, teko glaustis pas geradarius kaimynus, kurie mus priėmė. Vėliau prašėme, kad valdžia bent pirtį atiduotų, ten įsikurtume. Ir čia išgirdome, kad tremtiniams nepriklauso. Paskui sužinojome, kad kolūkio pirmininkas tą mūsų pirtį išsivežė į savo namus... Prisimenu, tėvukas stovi, žvelgia į buvusią sodybą, o per skruostus ašaros rieda. Taip jam skaudėjo...“ – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Jubiliatas prisipažįsta, kad tėviškė jam ir šiandien gyva – bet koks Rokiškio paminėjimas spaudoje ar radijuje sukelia tam tikras emocijas ir smalsumą.
„Tas Aukštaitijos kraštas gyvena manyje kaip artimiausias bičiulis. Tėviškė man – brangus kampelis, kuriam jaučiu šilumą ir pagarbą. Neabejodamas prisidėjau prie vandalų suniokoto paminklo laisvės gynėjams atstatymo Obeliuose. Vaikystę matome gražiomis spalvomis, o kai užaugame, sulaukiame garbaus amžiaus, sugrįžtame į ją, nes ji buvo gyvenimo pradžia, tad labai gera aplankyti tas vietas, kuriose gimei ir augai“, – teigia jis.
Gyvendamas Jonavoje, J. Sirvydis kiekvieną vasarą nuvažiuoja į savo tėviškę, Barkiškį, pasidairo po kiemą, apylinkes, pasikalba su tuose namuose gyvenančia moteriške. Ir širdį užplūsta keistas jausmas – juk ir dabar ant žolės glaudžiasi tokia pati rasa, kokia krisdavo prieš kelis dešimtmečius. Atgyja prisiminimai, užsimerk – ir, rodos, pasigirsta, kaip vėjas paklebena langinę. Čia – tavo namai.
Kai, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado galimybė susigrąžinti priklausiusią žemę ir sodybą, J. Sirvydis tokio proceso nepradėjo: atseit, jis pats su žmona gyvena Jonavoje, buvusiame vienkiemyje Rokiškio rajone įsikūrė kiti gyventojai, o ant Sirvydžių žemės savo namus pasistatė kiti žmonės. Jie turi leidimus, jiems buvo leista, tai kaip dabar juos varyti iš ten? Ar verta? Tegul ten ir gyvena. Žmonės juk nekalti, kad valdžia priėmė tokius sprendimus – davė sklypą, leido, žmogus pasistatė. Lai taip ir būna.
„Atvažiuoju į tėviškę, pasikalbu su namų šeimininke, aplankau artimųjų kapus. Tai argi to nepakanka? – retoriškai klausia rokiškėnas. – Gimtinės prisiminimais pasidalijame su dabartiniu kaimynu, kraštiečiu Evaldu Makutėnu, kuris buvo mano brolio Antano bendraklasis Obelių mokykloje.“
Pašnekovas pastebi, kad jo gimtasis kaimas, kadaise teturėjęs keturis ūkininkus, dabar išaugo ir išsiplėtė į didelę gyvenvietę. „Aplinkinių kaimų – Laužadžių, Mikonių – nebeliko, o nuo Obelių rodyklė rodo kryptį: Barkiškis 6 km. Džiugu ir širdį glosto – juk ten aš gimiau“, – pasidžiaugia garbaus amžiau jubiliatas.
Charakterį formuoja tėvai
Anot J. Sirvydžio, žmogus, nepatyręs tremties, nepajutęs to skausmo, vargu, ar supras, ką reiškia Tėvynė, draugai, namai. Viskas prasideda vaikystėje.
„Kaip minėjau, mes neturėjome kada ilsėtis – tai vienoks, tai kitoks darbas. Žmonės ne vienodai sutverti. Vaikystėje pažinau šeimą, kuri tuščiai leido laiką – vaikai sau guli ant pečiaus, o mes vis krutame ir krutame. Bet paskui jų namai apmusijo, šeimininkams nebepatiko – iškeliavo kažkur kitur „laimės ieškoti“. Dabar žmonės ieško parduotuvėse rupios duonos, o mano vaikystės metais rupią duoną valgydavo tik apsileidėliai, nelinkę dirbti. Mane augino ir mokė tėvai, o šiais laikais nuo vaikystės jaunimą auklėja visokie socialiniai tinklai, internetai, išmanieji telefonai, tėvams į pagalbą ateina socialiniai darbuotojai, psichologai. Viskas duodama. Nebeliko artumo, nebėra gyvos šilumos.
Mane tėvai mokė sąžiningumo, darbštumo, nuvesdavo į bažnyčią, manyje ugdė vyriškumą. Ir aš suvokiau, kad, būdamas vyras, privalau rūpintis šeima. Tokią pareigą, įskiepytą dar vaikystėje, jaučiu iki šiol. Taip ir gyvenau“, – mintimis dalijasi jubiliatas.
Prisiminimai apie bendražygį
Atvykęs dirbti į statomą „Azoto“ gamyklą, J. Sirvydis susipažino su dr. Bronislovu Lubiu. Abu kolegos bendravo beveik pusę amžiaus, iki koncerno „Achemos grupė“ prezidento mirties. Pasak pašnekovo, iš bendražygio buvo galima daug ko pasimokyti.
„Vieni žmonės laikomi protingais, o kiti – gudriais. Bronislovas turėjo abi šias savybes, mokėjo itin įtaigiai kalbėti, savo retorika gebėjo pateikti svarius argumentus svarstomais klausimais. Per tuos 48-erius bendravimo metus mums ne vieną kartą teko atvirai pasišnekučiuoti, paliečiant asmeninius reikalus. Jis buvo jautrus, pastebėjau, kaip susigraudina, palietus kokį šeimos klausimą ar prisimenant tėvus. Žiūrėk – akyse pasirodo ašaros. Visi žino – B. Lubys buvo žodžio šeimininkas. Jis turėjo daug gerų bruožų, kurie galėjo būti pavyzdžiu visiems, jį pažinojusiems. Esu dėkingas likimui, suvedusiam mane su šiuo garbingu žmogumi“, – pastebi pašnekovas.
Savo karjerą „Achemoje“ pradėjęs nuo mechaniko pareigų, J. Sirvydis į pensiją išėjo, būdamas įmonės generaliniu direktoriumi. Per visą šį laikotarpį jam teko susidurti su įvairiomis problemoms: blokada, dujų stygiumi, išgyventi įvykusią avariją gamykloje ir t. t.
„Tiesą sakant, jau esu toli nuo visų šių reikalų. Tai buvo mano gyvenimo dalis, kartais tekdavo po kelias naktis nakvoti įmonėje. Išgyvenome. Džiaugiuosi visais žmonėmis, dirbusiais drauge su manimi“, – nusišypso senjoras.
Pagarba Mokytojui
Eidamas atsakingas pareigas akcinėje bendrovėje „Achema“, J. Sirvydis suspėdavo dalyvauti ir visuomeninėje veikloje. „Ai, ką čia kalbėti. Mano visuomeninis darbas buvo tik pripuolamai – to laiko likdavo ne kažin kas. Stengdavausi dalyvauti konferencijose, susitikimuose, kitaip tariant, ten, kur nebūdavo galimybės išvengti“, – mosteli ranka.
Visų visuomeninių pareigų ir apdovanojimų tiesiog neįmanoma išvardyti. Jų tokia gausybė, kad ir pats jubiliatas eilės tvarka nepasakytų. Jis aktyviai dalyvavo visos Lietuvos pramonės ir prekybos vystyme, buvo Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų viceprezidentas, Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos viceprezidentas, Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacijos prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos importo-eksporto narys, Kauno technologijos universiteto komiteto narys, Lietuvai pagražinti draugijos Jonavos skyriaus pirmininkas ir t. t.
O apdovanojimus derėtų pamatyti – medaliai, suvenyrai, skulptūros, padėkos raštai, rankų darbo kalendoriai – šimtai jų puošia darbo kambarį. Ar yra maloniausias jubiliatui? Kiek pagalvojęs, J. Sirvydis trukteli pečiais: iš tokios daugybės išrinkti vieną, sudėtingas dalykas. Gal Ūkio ministerijos apdovanojimas, skirtas „Už nuopelnus verslui“, o gal Jonavos rajono Garbės piliečio vardo suteikimas...
Visoje Lietuvoje mano pašnekovas yra žinomas kaip rėmėjas. Ar yra bent vienas didesnis renginys, apsiėjęs be „Achemos“, vadovaujant šiam žmogui, ar asmeninės jo paties paramos? Jis atskuba į pagalbą net tiems, kurių nepažįsta. Šit, sužinojęs, kad viename rajone daugiavaikės mokytojų šeimos turtą pasiglemžė liepsna, žmona Jūratė ir Jonas atsiliepė į nelaimėlių šauksmą – paaukojo pinigų. Skarulių bendruomenei suteikė paramą, kad bažnyčios langus sutvarkytų ir kitus remonto darbus padarytų. Jo indėlis padėjo įrengti Jono Krikštytojo bažnyčią Rimkuose, nutiesti dviračių takus, atlikti daug kitų Jonavą keičiančių darbų.
Lietuvoje yra daug objektų, kurių atsiradimą savo asmeninėmis lėšomis parėmė Jonavoje gyvenantis rokiškėnas. Tarkime, Obeliuose pastatytas visoje šalyje analogo neturintis paminklas Obelių mokytojams (architektas Petras Stankevičius) – tai buvusio mokyklos auklėtinio, Jonavos rajono Garbės piliečio, Lietuvos šviesuolio J. Sirvydžio pagarbos ir padėkos ženklas jį mokiusiems pedagogams.
Šildanti asmenybė
Šiemet Jūratė ir Jonas Sirvydžiai minės 62-ąsias bendro gyvenimo metines. „Regis, tiek nedaug, o pasirodo, jau daugiau nei šešios dešimtys metų“, – nusistebi jubiliatas.
Sutuoktiniai patenkinti sūnaus Evaldo ir dukros Violetos sėkmingu gyvenimu, malonu bendrauti su penkiais anūkais, jaunystės eliksyro teikia trys proanūkiai. Namuose – didelė biblioteka, kurioje gausu tiek mokslinės, tiek grožinės literatūros knygų.
J. Sirvydžio pavardę galima aptikti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio valstybių leidiniuose. Jis – šildanti asmenybė, su kuria malonu bendrauti. Jis – eruditas, neskirstantis žmonių į išsilavinusius ar žemesnio intelekto, net tada, kai užėmė aukštas pareigas, jis buvo ir liko paprastas žmogus, su kiekvienu bendraujantis kaip lygus su lygiu.
Ilgų gyvenimo metų, gerbiamajam Jonavos rajono Garbės piliečiui, Lietuvos šviesuoliui J. Sirvydžiui.
Irena BŪTĖNAITĖ
