Ledai jau baigia sukaustyti Nerį, kurią kadaise šimtmečiais Skarulių parapijos gyventojai vadino Vilija. O kas laukia, jeigu staiga atšils orai? Potvynis…
2026 m. sausio 21 d. Vilniuje Neris pasiekė pavojingą vandens lygį – vanduo pakilo iki ribos ir jau sėmė Neries pasivaikščiojimo takus. Dėl galimo ledonešio buvo išmontuoti suoliukai ir šiukšliadėžės. 2026 m. sausio 23 d. Kauno priešgaisrinė gelbėjimo valdyba (KPGV) penktadienį pranešė, kad nuo Drąseikių iki Kauno vietomis properšuota, bet po lytimis vanduo prateka, o ties Radikiais kai kur lytys grūdasi – kai kurios pakilusios beveik 90 laipsnių kampu. Hidrologai paskelbė, kad Neryje tarp Kauno ir Jonavos susidariusi ledo danga su properšomis gresia potvyniu. Taigi Neryje tarp Jonavos ir Kauno susiformavus ledo sankamšoms ir joms prasiplovus, vandens lygis gali staigiai pakilti ir užlieti aplinkines teritorijas. Neries pakrančių gyventojai sunerimo. Tačiau specialistai ramina, kad kol išliks šalčiai, potvynis negręsia. Vis dėlto prasidėjus ledonešiui gali susidaryti ledo sangrūda ties statomu Kėdainių tiltu Kaune. Neris nuo Lapių miestelio iki santakos su Nemunu Kaune yra užšalusi apie 13 km, o ties Jonava teka – vietomis plaukia ledo lytys, nors vandens lygis pakilo. Didžiausia potvynio tikimybė yra Salupių ir Šešuvos kaimuose.
Daugelis Neries pakrančių gyventojų prisimena 2010 m. kovo 22-ąją, kai vidury nakties jų kiemus, būstus ir automobilius akimirksniu užtvindė vanduo. Senųjų vilniečių prisiminimuose, nuotraukose ir spaudoje įamžintos ir 1931 metų balandžio 21–27 d. Didžiojo potvynio akimirkos. Kaip rašė 1931 m. balandžio 25 d. „Lietuvos žinios“: „Gauta žinių, kad vakar patvino Vilnius. Vilija ir Vileika (Neris ir Vilnelė) išsiliejo iš krantų ir užliejo Bernardinų ir buv. Puškino sodus (ties Katedra) ir visą Katedros aikštę. Ties Katedros durimis vanduo pakilęs apie pusę metro. Susisiekimas eina valtimis. Dėl to nutrauktas autobusų susisiekimas linija Jurgio prospektas – Antakalnis. Užlieti Vilnius–Lyda ir Vilnius–Daugpilis geležinkeliai. Vanduo dar kyla.“
1931 m. balandžio 27 d. pirmajame puslapyje rašė „Lietuvos žinios“: „Vilnius. IV. 27. Potvynis Vilniuje vakar pasiekė savo kulminacinį punktą. Vanduo pakilo iki 8,5 metro virš normalaus lygio. Svarbiausios gatvės ir aikštės po vandeniu. Šeštadienį vakare vandens masės pasiekė taip pat elektros stotį ir miestas neteko šviesos. Sugriuvo eilė apsemtų namų. Kadangi vandens lygis Neryje aukščiau Vilniaus mažėja, esama vilties, kad padėtis kiek pagerės. Vilniuje paskelbtas apsiausties stovis.“
Apie buvusį 1931 m. potvynį šiandien mena rėžis, rodantis, kiek buvo pakilęs vanduo, ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos, taip pat paminklas Maironio gatvėje, atidengtas 1934 metais, skirtas 16-mečiam lenkų berniukui, Amatų mokyklos moksleiviui Mečislavui Dordzikui, kuris potvynio metu gelbėjo skęstantį žydų berniuką Chackelį Charmacą – abu berniukai nuskendo.
Nors 1931 m. balandžio 25 d. „Lietuvos žinios“ taip pat įspėjo Laikinosios sostinės gyventojus apie gresiantį potvynį. Vanduo kilo ne tik Nemune, bet ir Neryje. 1931 m. balandžio 24 d. Kaune paryčiais vandens lygis buvo 5 m 30 cm, pavakare – 5 m 39 cm, o jau 1931 m. balandžio 25 d. siekė 5 m 40 cm ir apsėmė Jonavos, Santakos, Muziejaus, Aleksoto, Prieplaukos, Kanto, Veiverių ir Minkovskio gatves.
Didžiausias potvynis Kaune buvo 1946 m., kurį iki šiol prisimena senieji kauniečiai. Sniegui pradėjus smarkiai tirpti, 1946 m. kovo 22 d. ties Vilniumi Neryje ledai pajudėjo, ties Jonava dar tą pačią dieną pradėjo formuotis ledų sangrūda, bet suiro. Kovo 24 d. ledai pajudėjo link Kauno. Nemunas tuo metu buvo užšalęs, todėl Neris su ledais pasuko per Vilijampolę, nusiaubdama viską pakeliui 2,5 m aukščio banga. Kitą dieną ledai pajudėjo ir Nemune, vanduo pakilo iki 8,57 m. Vanduo pasiekė Laisvės alėjos ir Gedimino gatvių sankryžą. Laisvės alėjoje tyvuliavo vanduo – jo lygis siekė vieną metrą. Vandens stichija nusinešė daugiau kaip dešimt namų, neišvengta ir žmonių aukų.
Potvynio būta ir lygiai prieš šimtą metų – 1926 m. Neries ir Nemuno potvynį aprašė Lietuvos hidrologas, Lietuvos universiteto, o vėliau ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. Steponas Kolupaila (1892–1964). Jis rašė, kad tais, 1926-aisiais metais, nepalanki situacija susidarė dar žiemos pradžioje. Po atlydžių pajudėjo ledas Neryje ir Nemune, susidarė sangrūdos, kurias vėliau atšalę orai sušaldė. Pavasarį pirmoji pajudėjo Neris ir Marvelėje užvertė ledais bei sunaikino kelis namus. Susigrūdę ledai užkimšo vagą ties Veršvais, todėl vanduo pradėjo smarkiai kilti ir ardyti Eigulių tiltą, pastūmė Slabados tiltą. Kitą dieną vanduo pradėjo veržtis į gatves, kiemus ir namus. Gyventojai apie pavojų buvo perspėjami ugniagesių sirenomis. Vanduo pasiekė įvairių prekių sandėlius – daug ko nepavyko išgelbėti. Nemunas tuo metu dar buvo užšalęs, bet kovo 6 d. vanduo jau buvo tiek pakilęs, kad ledai siekė Aleksoto tiltą. Senamiesčio gatvės buvo apsemtos iki 2 m gylio – jomis žmonės plaukiojo valtimis. Taigi 1926 m. kovo 11 d. Nemune prasidėjo ledonešis, neišlaikęs sugriuvo Slabados tiltas, tačiau sangrūdos buvo pralaužtos ir vandens lygis staiga nukrito 4–5 m. Nuo potvynio nukentėjo 700 šeimų. Šio potvynio įvykius galima atsekti ir tuometinėje spaudoje.
Žinoma, Neries potvynių būta ne tik XX a., bet ir XIX a. ir net XVIII amžiuje. 1786 m. sausio 31 d., po pusantros savaitės besitęsusio lietaus, patvinusi Neris užtvindė krantus ir nusinešė kelis žiemai paliktus laivus, kitus aplaužė Vilniaus uoste. 1828–1845 m. Neris patvindavo, jos plotis siekdavo iki 1,6 km, o vandens lygis pakildavo daugiau nei 6 metrus.
1847 m. Vilniuje, dešiniajame Neries krante buvusiame Žvejų priemiestyje, anot žymaus Lietuvos dailės istoriko Vlado Drėmos (1910–1995), patvinusi Neris sugriovė mūrinę Šv. Marijos Teresės bažnyčią, stovėjusią tarp gyvenamųjų namų ir priklausiusią Pilies kalno tvirtovės gynybos sistemai.
Nors minimi istoriniai šaltiniai dažniausiai aprašo tik didžiųjų Lietuvos miestų – tokių kaip Vilnius ar Kaunas – potvynius, apie gresiančius potvynius Jonavoje taip pat galima rasti istoriniuose šaltiniuose. Vienas jų pasakoja apie geležinkelio tilto gelbėjimą 1870 metais.
Libavo (dab. Liepojos, Latvija) – Romnų (dab. Ukraina) geležinkelis turėjo sujungti kairiakrantę Ukrainą su Baltijos jūra. Tiesiant geležinkelį per Jonavą, statytojai sulaukė gyventojų pasipriešinimo. 1870 m. kovo 4 d. Vilniaus karinės apygardos artilerijos valdybos viršininkas generolas leitenantas Šulman raporte, skirtame Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko generalgubernatoriams, pranešė, kad Libavos geležinkelio vyriausiasis inžinierius p. Kologrivovas 1870 m. vasario 28 d. laišku informavo, jog statant šalia Jonavos medinį laikiną tiltą per Vilijos upę, skirtą Libavos geležinkeliui ir naudojamą medžiagų pervežimui, kol bus pastatytas nuolatinis geležinis geležinkelio tiltas, gresia tilto griūties pavojus dėl ledonešio, esant dideliems šalčiams ir ledo sankaupoms. Todėl, turint omenyje vienintelę tuo atveju apsaugos priemonę – atlikti kelis pabūklų šūvius į ledą – p. Kologrivovas prašė leisti baterijos, esančios Jonavoje, vadui, jeigu kreiptųsi statomo geležinkelio subrangovas, atsargos kolegijos asesorius p. Blochas, iššauti kelis šūvius į ledą, kaip buvo daroma kelis kartus Dinaburge (dab. Daugpilyje, Latvija) ant Dvinos (dab. Dauguvos) upės. P. Kologrivovas taip pat prašė suteikti subrangovui lėšų iki 40 rublių parakui, reikalingam akmenų ir kietojo molio, esančio arti minėto tilto, sprogdinimui (Vilniaus karinės apygardos artilerijos valdybos viršininko raporto duomenys, LVIA F378, ap. bs1869, b. 1410, l. 6–6v).
dr. Judita Puišo
