Skaitytojai, mėgstantys eiliuotus tekstus, tikriausiai jau perskaitė pirmąjį Jonavoje gyvenančios Daivos Skrabulienės-Jočytės eilėraščių rinkinį „Gimėme, kad mylėtume“. 109 puslapių leidinyje moteris atsiveria kaip gerumo ir šviesos simbolis, kuriam reikia meilės, tvirto peties, žinojimo, kad kažkas yra šalia. Publikuojami kūriniai – autorės monologas, kreipimasis į antrąjį asmenį, kuriuo gali būti žmogus, Dievas, medis. Pasklaidykime 2025-aisiais išleistą jonavietės poezijos leidinį.

Neblunkantys Seredžiaus vaizdai

Kiekvieną dieną gatvėje sutinkame daug žmonių, kartais prasilenkiame nusišypsodami, pasisveikindami, kitąsyk praeiname, net nepastebėdami vieni kitų. Pasitaiko, kad sutiktojo žvilgsnis ilgai išlieka vaizduotėje – įsirango į atmintį, tarsi ragindamas įsiskverbti į jo gylį, pamatyti jo sielą, įžvelgti, kas glūdi joje. Tokia yra Jonavoje gyvenanti gydytoja D. Skrabulienė-Jočytė, dievinanti meno pasaulį. Ją galima pamatyti teatre, koncerte, literatūros ar muzikos šventėse, teminiuose vakaruose – visur, kas susiję su dvasiniu žmogaus pajautimu.

Pasak Daivos, „poezija yra sielos veidrodis. Ir tie žodžiai ateina savaime, gimsta iš nepamirštamos patirties, išgyvenimų, pajautimų“. Kūrėja, kilusi iš Kuršėnų (Šiaulių r.), jaučiasi tarsi esanti gamtos dalis – ir dabar ji save mato tebebėgiojančią po  senelių sodybą Seredžiuje, esančiame Panemunių regioninio parko teritorijoje. Tas nepaprasto grožio kampelis vaikystėje formavo (ir suformavo) meilę augalui, žiedui, išugdė tikėjimą stebuklais ir paslaptinga Aukščiausiojo galia.

„Vaikystę, o vėliau visas mokslo vasaros atostogas praleisdavau pas senelius Seredžiuje. Iki šios dienos įsirėžė nuostabūs gamtos vaizdai, nepakartojamo grožio Dubysos ir Nemuno santaka. Mėgau klajoti po įspūdingus piliakalnius, kalvas, braidyti po pievas...“ – sako meniškos sielos moteris.

Seneliai – gerumo pavyzdys

Apie senelius ji galėtų pasakoti valandų valandas, nes tie įspūdžiai įspaudė gilias ir neišdildomas pėdas atmintyje. Mamos tėtį ir mažąją Daivutę siejo labai glaudus dvasinis ryšys. Ir šiandien, brandaus amžiaus moteris, pasididžiuodama pasakoja apie senelio kalvystės darbus, apie įvairius jo padarytus metalinius kryžius, tvoreles, darbo įrankius, jo meilę gamtai ir paukščiams. „Kai kiti žmonės ardydavo kregždžių lizdelius, senelis net langą palikdavo atidarytą, kad paukšteliai galėtų įskristi į ūkinį pastatą ir turėtų savo namelius. Tie maži, maisto prašantys kregždžiukai jam būdavo kaip gyvenimo tąsa“, –  prisiminimais dalijasi D. Skrabulienė-Jočytė, pridurdama, jog nagingo kalvio meilė gamtai pasireikšdavo ne žodžiais, bet elgesiu ir veiksmais.  

Gerumo ir pasaulio suvokimo pradmenis teikė ir močiutė. „Vakarais, baigusi visus darbus, atsisėsdavo gonkose ir tyliai žvelgdavo į naktį, žvaigždes, mėnulio diską. Nesakydavo nieko, tyliai gerdavo tą gamtos grožį. O aš, būdama maža, žiūrėdavau ir klausydavau tamsoje pasigirstančių nakties paukščių  garsų. Norėtųsi pasakyti, kad močiutė buvo išranki tiek drabužiams, tiek buičiai, tiek ir grožiui. Tą bruožą iš jos paveldėjo mano mama, o aš, matyt, tuos pačius bruožus perėmiau iš jų abiejų – turiu pajausti kiekvieno man reikalingo daikto ne tik spalvą, išvaizdą, bet ir tai, kokią nuotaiką jis skleidžia“, – dalijasi prisiminimais knygos autorė.

Abudu seneliai buvo giliai tikintys, giedojo chore, bendravo su inteligentais, su aplinkiniais dalijosi geromis emocijomis.

Medikų šeima

Gimusi chirurgo ir farmacininkės šeimoje, Daiva taip pat pasirinko medikės profesiją. „Esu tėčio kopija ne tik išvaizda, bet ir vidiniu pasauliu: pagalba žmogui, užsispyrimu, atsakomybe, žodžio laikymusi, analitiniu mąstymu. Šios savybės –  tėčio antspaudas manyje. Tėvelis gimė tremtinių šeimoje, įsigijęs chirurgo profesiją daug dirbo, buvo linkęs į romantiką, labai gražiai pasakodavo apie meilę mamai, mėgo poeziją, operą, muziką, pats dainavo medikų chore, gerai mokėjo vokiečių kalbą, atmintinai deklamavo Getę ir Šilerį. Dauguma šių savybių yra ir manyje“, – nusišypso Daiva.

Pamažu atsiveria takai, vedantys į Daivos kūrybinį kelią – tai iš giminės atėjusių genų visuma. Galima sakyti, kad poezija užgimė dar vaikystėje. Vėliau literatūros mokytojai dažnai pastebėdavo, kad jos rašiniai „yra kitokie“, kad juose susilieja gamtos ir žmogaus kalba.

Baigusi medicinos fakultetą Vilniaus universitete, Daiva tapo kvalifikuota pediatre. Daug metų trukusį laikmetį ji skyrė darbui Jonavoje. Šeimai labai reikėjo pinigų, tad medikė budėdavo naktimis, tiesą sakant, alino ir degino save kaip žmogų. O kai per trumpą laiką pediatrai buvo perkvalifikuoti į šeimos gydytojus, ji patyrė milžinišką emocinį krūvį. „Man buvo labai sunku, nes žaisti žmonių sveikata nė vienas gydytojas neturi teisės. Taip atsisveikinau su gydytojo darbu ir pasinėriau į kūrybą“, – sako Daiva.

Lemtingas posūkis

Nebedirbdama intensyvaus medikės darbo, moteris išgirdo vidinį balsą, raginantį  užrašyti savo išgyvenimus ant popieriaus, nes, anot pašnekovės, negalima leisti, kad patirtį užklotų užmiršimo dulkės. Pašnekovės nuomone, Dievas jai davė gilesnį ir jautresnį reiškinio ar jausmo pajautimą.

„Daug laiko ėmiau skirti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikai, nors jį buvau atradusi jau seniai. Tėtis turėjo nemenką plokštelių rinkinį, tad muzika man buvo tarsi savitas gyvenimo palydovas. O kai nebedirbau to sunkaus ir atsakingo medicinos darbo, pradėjau eiliuoti savo išgyvenimus. Kažkodėl gimė pirmosios meilės prisiminimai, atėję naktį per sapnus. Pabusdavau šlapiais nuo ašarų skruostais. Sakyčiau, tai kažkoks fenomenas – ateina naktį, diktuoja žodžius, kurie virsta ašaromis. Atsibudus man tereikia tik užrašyti tą pasąmonėje išgirstą tekstą“, – kūrybos paslaptimis dalijasi Daiva, siūlydama paskaityti tokiu būdu naktį gimusį eilėraštį „Ilgesys“:

Tu kasnakt ateini pas mane.

Ir tyliai su manim kalbiesi...

Palietęs giliausius sielos virpesius,

Sakai – ir tu manęs ilgiesi.

Tik netark, kad ir aš tau brangi.

Nesulaikysiu ašarų...

Jos plaus mane lyg srūvantis

Pavasario lietus,

Lyg ilgesys Dangaus,

Lyg išsvajotas Paukščių Takas.

Meilės samprata

Augusi tradicinėje tikinčiųjų šeimoje, ji surado giluminį santykį su Aukščiausiuoju. Galbūt dėl to ir jos eilėraščiuose vyrauja Dievo ieškojimo ir jo atradimo tema. Gyvenime patyrusi daugybę sukrėtimų, patekusi į sudėtingas situacijas, kuriose turėjo priimti kitąsyk ir labai skausmingą sprendimą, moteris neabejoja, kad tie sunkumai ir atvedė į tikėjimą Dievo siunčiamomis malonėmis.

„Supratau, kad mes esame laimingi tada, kada meilė srūva per mus. Tik mylėdamas artimą, Dievą, gyvenimą, save, žmogus yra laimingas. Mes ilgimės šitos būsenos, nes Meilė yra iš Dievo, tada mūsų egzistencija Žemėje tampa palaiminta“, – poezijos rinkinyje samprotauja D. Skrabulienė-Jočytė.

Moteris prisipažįsta ilgai nedrįsusi viešai skaityti ar rodyti savo eilėraščių, tačiau kreipėsi į vieną, kitą kuriantį ir, jos nuomone, apie poeziją išmanantį žmogų, prašydama įvertinti jos kūrybinius sugebėjimus. Išgirdusi teigiamų atsiliepimų ir skatinimą neatsisakyti kūrybos, ji pasijuto drąsiau, kol pagaliau išleido ir pirmąjį eilėraščių rinkinį. Tai bene gražiausia dovana 94-erių metų mylimai Mamai, kurią kūrėja globoja, ir savęs atskleidimas jau užaugusiems vaikams.

Išgyventų akimirkų atspindžiai

Autorės eilėraščiai – tai išgyventų akimirkų, stabtelėjusių sekundžių atspindžiai bei klausimai, į kuriuos eiliuotoja ieško atsakymo. O gal pagalbos, gal paaiškinimo, kaip gyventi toliau? Ir kas tas nežinomasis, į kurį kreipiasi kūrėja?

Dėmesį traukia kūrinių sudėliojimo seka. Rinkinys pradedamas eilėraščiu „Gimimas“, kuris asocijuojasi su žmogaus atėjimu į šį pasaulį: „Atrask mane giliai iš po žemių,/ Lyg perlą iškelk iš vandenų gilumos./ Į Saulę, į Šviesą, į brėkštančią Tylą, –/ Aš noriu mylėti, apglėbti Tave- - -“ O gal tai autorės dvasinio suartėjimo su Visagaliu užuomazgos, gal tai jos prašymas neapleisti ir saugoti ją nuo negandų?

Atvirumu dvelkia eilėraščiai „Polėkis“, „Svajonė“, „Laukimas“, „Troškimas“, „Vis ieškau Tavęs“, kiti, atskleidžiantys kūrėjos nerimą, „kad neužaktų sielos gelmių versmės“, kad „nesudegtum kaip Laikas ugny“ ir t. t.

 „Nėra praeities nei ateities –/ Tik dabartis./ Kaip man šią akimirką/ Ilgiau sustabdyti?“ – klausia autorė eilėraštyje „Akimirka“. O kelių eilučių kūrinyje  „Branda“ išryškėja žmogaus ir gamtos paralelės: „Pražilo medžiai,/ Pagelto jų lapai./ Žolė pakvipo rudeniu./ Gamtos, kaip ir žmogaus,/ Branda atiduoti, ką užauginai,/ Ir ramiai laukti, kas turi ateiti...“

Kiekviename kūrinyje vis kitaip suvirpa jautri patirties styga, užgauta praeityje skambėjusio muzikos akordo, atklydusi iš putino žiedo, lakštingalos giesmės ar kažkokio praradimo. Tarsi leitmotyvas pasikartoja prašymai – būk, kalbėk, lauk, apglėbk...

Dailininkė, rašytoja, menininkė Eitvydė Pranevičienė apie jonavietės kūrybą atsiliepia itin šiltai: „Daivos poezija yra žavi, kiekvienas žodis išnešiotas giliai širdyje ir išsaugotas baltame popieriaus lape. Autorės kūryba nebėga paskui madą, laikiną grožį ar socialinius stereotipus, ji trapi lyg malda, skaudi iki ašarų ir tikra išgyvenimais. Poetė iš tikrųjų yra laiminga, rašydama eiles, ir tai atspindi kibirkštėlės jos akyse...“

Anot Daivos, „eilėraštis – ne tik žodis, bet ir požiūris, ir siela...“. Perskaitykite D. Skrabulienės-Jočytės poezijos rinkinį „Gimėme, kad mylėtume“ – įsitikinsite, kokią galią gyvenime turi meilė.

Irena NAGULEVIČIENĖ

Autorės nuotrauka

----------------------------------------------------------

D. SKRABULIENĖ-JOČYTĖ

Kiek daug visko norėjos

Kiek daug visko

Norėjos žinoti!

Kaip svajota

Gyventi ilgai...

Jutau ir girdėjau

Vien kuždesį trapų, –

Žinok ir atminki

Savo ribas,

Nes ne viską tau

Lemta pasiekti.

Tai buvo tiesa.

Tu esi tik žmogus

Ribotame laiko virsme ---

Liepsnojantis medis 

Ilgai laikyk mane

Savo rankose.

Aš noriu jausti

Tavo karštą, tyrą

Prisiglaudimą,

Kuris mane degintų,

Kaip degantį medį.

Būk! Nepaleiski, laikyki…

Noriu jausti Tave, kaip

Liepsnojančią Ugnį,

Svaiginantį Vėją,

Kaip Jūros bangų

Nenumaldomą alsavimą,

Kaip rankų susivijimą

Amžinybėje, –

Ir pasilikti toje palaimoje

Dievo ir Žmogaus.

Polėkis

Tau sako:

Tu turi kalbėti, kai leidžia,

Tu turi eiti, kai reikia,

Tu turi būti, kai liepia, – būk.

Aš laisve noriu alsuoti,

Aš paukštis, išskleidęs sparnus,

Besiveržiantis skristi.

Aukštai ir iš lėto plasnoti sparnais,

Kol nurims mano siela---