Aira Ukko jachtoje atsibudo dar prieš nuskambant žadintuvui. Ją krėtė gal nervinis, gal ryto vėsumos sukeltas drebulys... Mergina sapnavo Janinos Ščiulgienės vestuves. Ji rengė nuotaką balta suknele, ant galvos dėjo nuometą... Kai atsibudo, negalėjo suprasti, kur ji yra. Kiek aprimusi, Aira susisuko į vilnonį levandomis kvepiantį pledą, lėtai pakilo į denį ir įsitaisė jachtos vairagalyje esančioje pasostėje. Kylanti saulė auksu apšvietė Biokovo kalno viršūnę... Ji ėmė niūniuoti lietuvišką lopšinę „Aaaa pupa“, po šitiek metų atsiminė mamą, vaikystę ir save, tūnančią spintoje... Airos skruostais riedėjo ašaros. Janina Ščiulgienė atstojo jai mamą. Nors dvi aktorės buvo skirtingo amžiaus, abipusiškas supratimas sujungė jas tvirtais saitais. Janina Ščiulgienė būtų padariusi bet ką, ko tik paprašytų Aira, o Aira net nedvejodama taip ir padarė... Janina Ščiulgienė nebijojo žmonių, vaikštančių priešais kameras, juo labiau žmonių už kadro, ji bijojo savęs ir to, kas virė jos viduje. Aira, atvirkščiai, kūrė planus, turėjo naujų svajonių, išbandė linksmąsias piliules iš draugės lagamino ir atsidūrė policijos nuovadoje... Janinos Ščiulgienės nebėra tarp gyvųjų, o ji gyva... Svajūno, Mato, Kim ir Linos dėka atostogauja prie jūros... Tik kroatams dabar ji – Ira.

Pūstelėjus stipresniam vėjo gūsiui, Aira smarkiau susisuko į pledą, kuris ties smakru jau buvo drėgnas nuo ašarų. Ji atsiminė puikų vakarą su Ukko muzika, vaikais, šokančiais su delfinuku Berniu. Mergina ėmė rimti, nusišluostė ašaras. Suskambo žadintuvas kokpite, ji pakilo jo išjungti. „Šiandien pirmadienis. Bleiro jachtos valymo diena“, – pati sau pasakė tyliai. Iš gatvės į uosto teritoriją įvažiavo automobilis su valymo paslaugų reklama. Iš jo išlipo dvi moterys ir du vyrai, kiekvienas iš bagažinės traukė savo darbo įrankius: moterys šluotas, šluostes, rankšluosčius, valiklius, vyrai vilkosi nardymo kostiumus. Savo jachtoje pasirodęs Bleiras nuleido lieptelį, kad valytojų komanda galėtų įlipti ir pradėti darbą joje. Aira kaip nutvilkyta spruko žemyn, kad tik Bleiras jos nepamatytų. Žadintuvas skambėjo vis garsiau... Mergina jį išjungė ir puolė rengtis, susišukavusi plaukus prigludo prie kajutės lango – jai buvo įdomu, kas vyksta Bleiro jachtoje. O jis jau stovėjo krantinėje ir, duodamas paskutinius nurodymus valymo įmonės darbuotojams, žvelgė į jos pusę. Aira atšlijo nuo lango. Mintyse jai teko prisipažinti, kad Bleiras, tą ankstyvą rytą vilkintis baltu drobiniu kostiumu, atrodė tiesiog nuostabiai. Mergina nevalingai ėmė kramtyti nagus. Kas dabar bus? Ar jis ateis iki Ukko jachtos? Ar jie daugiau niekada nebesusitiks?

Tą akimirką prie Ukko jachtos priėjo moteris ir ėmė šaukti ją vardu:

– Ira, bok! Dobro jutro! (Kroatiškai „sveika“, „labas rytas“.)

Tai buvo Ukko žmona Klerė. Aira nesitikėjo taip anksti ryte jos čia pamatyti, bet apsidžiaugė, išvydusi savo darbdavę ir gerąją globėją. Tik ko ji taip anksti atsibeldė? Aira greitai virve pritraukė Ukko jachtą prie krantinės, numetė plačią lentą tarp laivo galo ir betoninio molo, padavė ranką Klerei ir padėjo atsargiai įlipti į vidų. Kroatė atnešė visą krepšį pusryčių: dėžutę su karšta kiaušiniene, indelį su salotomis, maišelį su marcipaniniais sukučiais, latės kavos puodelį, du obuolius, apelsinų sulčių ir vandens buteliukus. Ukko žmona liko patenkinta tvarka jachtoje, o Aira – sočiais pusryčiais. Po to jos abi patraukė į Klerės parduotuvę „Art studia“.

*

Laivų uoste Bleiras pirmiausia pastebėjo ranka pieštą plakatą – kvietimą į sezono uždarymo vakarus su gyva muzika nuo pirmadienio iki penktadienio bare ant jūros kranto prie stačiųjų uolų. Šeštadienio vakaras buvo pažymėtas ryškiau – sezono uždarymo koncertas krantinės aikštėje. Plakate buvo gražiai nupieštas Ukko, grojantis saksofonu. Vėliau Bleiras pamatė ir kitą plakatą su šokančiu delfinuku Berniu. Jis buvo pakabintas krantinėje prie parduotuvės „Art studia“, toks pat prie automobilių stovėjimo aikštelės ir prie įėjimo į turgų. Plakate puikavosi delfinukas Bernis su vaikais, buvo nurodytas laikas ir Klerės kavinės adresas, telefonas registruotis. Nemažai poilsiautojų su vaikais tiesiog sustodavo ir fotografuodavosi prie šio skelbimo. Bleirui taip pat patiko ši mintis, jis davė sau žodį, kad išplaukdamas tikrai vieną piešinį pasiims atminimui. „Įdomu, kas juos piešė?“ – tyliai tarė pats sau.

Pirmadienį, antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį jis ignoravo Airą, o penktadienį vėl pradėjo apie ją galvoti. Viską lėmė staigmenos. Pirmoji buvo dovana. Penktadienio rytą vilos terasoje rado gražiai supakuotą paveikslą su lipduku „Art Studia“. Išpakavęs labai nustebo paveiksle pamatęs save – vilos balkone jis ilgesingai žvelgė į kalnus. Kaip ir kada dailininkas galėjo jį užfiksuoti? Bleiras ilgai žiūrėjo į piešinį. Dailininko parašo nebuvo. Kodėl toks siužetas? Kodėl ne jachtoje? Bleirui nepatinka kalnai, neigiama nuostata yra asmeninio pobūdžio...

Antroji staigmena buvo žinutė. Papusryčiavęs Bleiras laukė potencialaus vilos pirkėjo skambučio, nes pagal ankstesnį žodinį susitarimą jau buvo suderinęs su notaru Zagrebe, kad 14 val. pas jį užsuks patvirtinti pirkimo–pardavimo sandorio. Bet pirkėjas atsiuntė žinutę į telefoną: „Labas, Bleirai. Lėktuvas nusileis Zagrebe 11 val., Dubajaus oro linijos. Atvykstu ne vienas, o su drauge. Pirmiausia noriu nuvykti į vilą, kurią nuomojau keturiems asmenims mėnesiui, t. y. iki šio sekmadienio pietų. Dėl man nežinomų aplinkybių trys išvyko anksčiau, o viena mergina liko, noriu pirma pasikalbėti su ja. Ar galime susitikti viloje 14 val. ir galutinai aptarti sandorį? Svajūnas.“

Šeštadienį ir sekmadienį Kroatijoje jokios valstybinės įstaigos nedirba, vadinasi, vilos jis neparduos. Bleiras neplanavo pasilikti dar savaitei, jį spaudė reikalai namuose, bet gauta žinia apie merginą jį sudomino. Susiskambinęs su Ukko sutarė pas jį užsukti, nes norėjo viską išsiaiškinti. Ukko bare jie gėrė kavą ir kalbėjosi. Ukko papasakojo, kad oficialiai vilą išsinuomojo Svajūnas, kažkoks režisierius, gyvenantis Amerikoje, bet atvyko trys merginos ir vienas vaikinas. Paimdamas raktus vaikinas namo nuomos knygoje pasirašė kaip Matas. Kompanija labai rami, padori, jokių incidentų nebuvo. Jie gyveno beveik mėnesį, išvyko savaite anksčiau, palikdami tik animatorę. Apie tai išsiaiškino Ukko žmona, kai formaliai darbino merginą. Klerė net nusifotografavo jos pasą. Kodėl mergina neliko gyventi viloje, Ukko atsakyti negalėjo. Klerės nuomone, Irą ir tą režisierių kažkas sieja. Arba jie sutuoktiniai, arba brolis ir sesuo...

– Gali būti, nes kaip tada paaiškinti faktą, kad Svajūnas atvyksta su drauge? – klausė Ukko Bleiras.

– Ira – atsakinga mergina, taupiai leidžia pinigus, greičiausiai priežastis likti yra kita. Dabar ji turi pinigų, bet vis tiek gyvena mano geldoje. Mergina padori, dėl nuostabaus balso ir vaidybos per keturias dienas atsirado šimtai gerbėjų, o ji nė karto nepaslydo... Vadinasi, arba merginos susipyko tarpusavyje dėl vieno vaikino, arba Ira – ne ta, kuo dedasi, – garsiai svarstė Ukko.

Bleiras parašė žinutę Svajūnui: „Supratau, sandorio nebus. Mergina viloje negyvena. Kadangi esate už tas kelias dienas apmokėjęs, galite atvykti ir apsigyventi. Sekmadienis yra sezono uždarymo diena, vila toliau nebus nuomojama. Bleiras.“

*

Penktadienio popietė.

Aira, atėjusi į „Art studia“ persirengti delfinuko Bernio kostiumu, pamatė parduotuvėje vaikštančią merginą. „Ji tikrai lietuvaitė“, – pagalvojo. Mergina su pardavėja kalbėjo švaria anglų kalba. Matavosi madingą sijoną, rinkosi papuošalus, bet nusipirko nedidelę drobę ir akrilinių dažų. Aira jau norėjo ją pakalbinti, bet staiga parduotuvėje pasirodė Svajūnas... Po kelių minučių susikibę rankomis jiedu išėjo. Aira persirengimo kabinoje užsidėjo delfinuko Bernio galvą ir vėl pasruvo ašaromis. Į studiją su šauksmu „Paskubėk, vaikai laukia!“ įlėkė Klerė. Ji smarkiai nustebo radusi susigūžusią ir dar nepasiruošusią merginą.

– Gal susirgai?

– Ne, viskas gerai, tuoj apsirengsiu kombinezoną ir ateisiu, – pasakė Aira pakeldama delfinuko Bernio galvą.

Animatorės darbas jai sekėsi, tėvai gausiai palikdavo arbatpinigių. Klerės kavinė tą valandą būdavo sausakimša, „Art studia“ vaikams parduodavo daug dovanų. Po pasirodymo kaip visada su Klerės paruošta pietų pakuote Aira patraukė prie jūros. Ji maudėsi, paskui ilgai stovėjo pliaže po dušu, nusišluosčiusi pasuko Ukko geldos link. Valgydama ant denio ji išvydo tą pačią merginą, kurią matė parduotuvėje su Svajūnu. Ji sėdėjo priešais Bleiro jachtą ir ją tapė. Nei jachtos savininko, nei Svajūno Aira niekur nematė. „Kažkas vyksta? Mergina tapo, nes Svajūnas turi reikalų? Bet kodėl Bleiro jachtą? Einu su ja susipažinti“, – greitai sumojo Aira.

Abi merginos tiesiog spindėjo iš laimės, kad gali apsikabinti, pasikalbėti lietuviškai. Menė piešė jachtą jūroje, Aira padėjo paveikslą pabaigti, nupiešė jachtos bures ir ten sėdinčią merginą. Priėjo žmogus jų paveikslo pažiūrėti. Pasirodo, tai buvo jachtos, stovinčios Bleiro laivo kaimynystėje, savininkas. Vyras buvo įsitikinęs, kad tapomas būtent jo laivas, tad Menė padovanojo jam savo darbą ant drobės. Merginos, pamojavusios jam, krykštaudamos patraukė pėsčiųjų promenada. Aira nusivedė Menę į Ukko barą. Ji turėjo mažai laiko, nes bet kuriuo momentu galėjo pasirodyti Svajūnas, todėl kalbėjo greitakalbe, skubotai ir nerišliai dėliojo mintis. Aira papasakojo Menei tiesą apie save ir Svajūną. Scenarijų ir jo kuriamą filmą. Taip pat viską, ką žinojo apie Janiną Ščiulgienę, Matą ir Kim. Menė nepatikėjo nė vienu Airos pasakytu žodžiu. Matas! Ji išgirdo vardą Matas... Jos buvęs mylimasis Matas. Nenorėjo tikėti tuo, ką girdi apie savo buvusį vaikiną... Ši mergina kliedi! Svajūnas! Ji kalba nesąmones! To negali būti!

Menė gailėjosi, kad leidosi į šnekas su ką tik sutikta nepažįstama lietuvaite. Ne veltui sakoma, kad būdamas užsienyje, jei išgirsti lietuviškai šnekant, apsimesk, kad nesupranti, ir eik šalin. Dabar ją liūdino nauja pažintis. Aira tylėdama žvelgė į Menę, merginos reakcijos ji nesuprato. O Menė akmeninės statulos veidu žiūrėjo į jūrą. Suskambo jos telefonas. Dar neatsigavusi nuo patirto streso, atsiliepė lėtai tardama žodžius:

– Labas, mielasis. Aš sename bare prie jūros, čia tokios aukštos uolos... Ateik, laukiu.

– Gerai, brangioji, tuoj ateinu, – buvo girdėti Svajūno balsas.

Aira, nieko nesakiusi, pakilo, lyg atsisveikindama linktelėjo Menei ir nuėjo prie baro atsiskaityti už kokteilius. Išeidama ji dar dirstelėjo į staliuką, prie kurio abi sėdėjo. Menė ir toliau žiūrėjo į niekur...

– Ką tu čia, Mene, viena veiki? – paklausė Svajūnas.

– Aš čia buvau su tokia kvanktelėjusia lietuvaite, susipažinau tapydama paveikslą su jachta. Sakėsi, buvusi parodijuotoja. Gerai, kad tokios kvaišos emigruoja iš Lietuvos. O kaip tau sekėsi? – paklausė atsigavusi.

Penktadienio vakarą Aira Ukko bare dainavo liūdnas dainas, bare sėdinčiam Bleirui tai draskė širdį. Mergina atsisakė su juo išgerti ir liūdna grįžo į Ukko geldą nakvoti.

*

Šeštadienio ryte Bleiras nuėjo pas Airą (Irą) į Ukko laivą. Abu čia pusryčiavo, paskui jis palydėjo merginą į parduotuvę „Art studia“, sunešiojo vaikų dovanas į Klerės kavinę, palaukė, kol mergina persirengs animatorės kostiumu, stebėjo jos bendravimą su vaikais. Visą tą laiką Aira buvo nekalbi. Po renginio, kol vaikai džiaugėsi putomis, Bleiras pagrobė animatorę ir įsisodino ją į savo kabrioletą. Jiedu važiavo tolyn nuo miestelio ir Klerės baro. Kai sustojo prie jūros, Bleiras padėjo Airai nusirengti delfinuko Bernio kostiumą ir mergina iškart puolė maudytis. Jos veidas, plaukai, kūnas buvo šlapi nuo prakaito. Bleiras tik dabar suprato, koks sunkus animatorės darbas... Kol ji pliuškenosi, vyras iš automobilio atsinešė Klerės duotą patiesalą – staltiesę pietų stalui, du rankšluosčius, krepšelį su maistu. Kai mergina šlapia atsitūpė šalia jo, Bleiras apglėbė ją rankšluosčiu. Akimirką Aira užsimerkusi meldėsi, kad niekada nesibaigtų ši diena. Jie valgė, maudėsi ir vėl maudėsi. Vandenyje Bleiras ją pirmą kartą pabučiavo. Po kelių valandų jiedu grįžo į parduotuvę grąžinti kostiumo, nes reikėjo pasiruošti sezono uždarymo koncertui su Ukko. Bleiras nešė delfinuko Bernio galvą ir batus, o mergina – kostiumą. Kaip ir buvo suplanavęs, jis nusikabino plakatą atminimui. Iš Klerės kavinės pasipylė būrys vaikų, jie pamatė tikrą mėgstamo personažo veidą. Bleiras pirštu rodė į merginą, o mergina – į jį. Vaikai apspito juos abu. Apsupta vaikų Aira laiptais užlipo į Klerės kavinę. Dauguma jos lankytojų buvo vaikai ir jų tėveliai, jie niekur neskubėjo, mėgavosi geru maistu, vaizdu į uostą. Aira apsikabino Klerę, dėkojo už skanų maistą ir darbą. Tai buvo jos paskutinė animatorės darbo diena.

Šeštadienio vakarą į aikštę prie krantinės plūdo pasipuošę žmonės. Ukko ir Aira jau koncertavo po didžiuliu alyvmedžiu. Bleiras niekaip neįstengė ramiai stovėti ir klausytis. Jis vaikščiojo pėsčiųjų promenada pirmyn ir atgal, kol galiausiai pavargęs nutarė sulaukti pasirodymo pabaigos savo jachtoje. Pulteliu nuleidęs lieptelį, atsisėdo patogiame minkštasuolyje laivo gale, kojas susikėlė ant mažo staliuko ir mėgavosi saksofono garsais bei merginos balsu. Jis buvo labai pavydus vyras, šis jausmas jį tiesiog draskė. Jei jie ir toliau draugaus, Bleiras būtinai iškels sąlygą, kad mergina daugiau niekada nerengtų pasirodymų publikai...

Dar jis niekaip negalėjo pamiršti susitikimo su Svajūnu ir jo pasiūlymo pirkti vilą. Bleirui nebuvo skirtumo, turės tris ar dvi vilas. Pinigų jam netrūko, bet buvo įdomu gyvai susipažinti su Svajūnu. Greičiau abiejų vyrų susitikimas buvo dėl smalsumo ką nors sužinoti apie merginą. Bleiras nieko negalėjo papasakoti, nes nieko ir nežinojo, o Svajūnas nesileido net į kalbas apie ją.

Žmonės, kurie klausėsi muzikos, pradėjo ploti, tada ėmė lėtai skirstytis. Koncertas baigėsi. Bleiras išskubėjo gelbėti nuostabaus balso savininkės nuo gerbėjų ir paties Ukko, nes paskutinį vakarą norėjo praleisti tik su ja. Vis dar turėjo išnuomotą automobilį, tad dar kartą pagrobė merginą. Tie pinigai Ukko kepurėje Bleirą labai nervino, jis buvo pasirengęs juos paleisti vėjais iš važiuojančio automobilio, bet mergina šiuos banknotus labai saugojo.

*

Jie važiavo ir važiavo, kol galų gale Bleiras sustojo laukiniame paplūdimyje toli nuo miestelio šviesų. Tiesiog ant smėlio šalia automobilio jie pasistatė sulankstomas kėdes, pasiėmė užsikloti vilnonius pledus, uždegė stikliniame inde storą žvakę. Vyras atkimšo šampano butelį, švelniai skambtelėjo taurės... Bučinių liudytojas buvo tik žvaigždėtas vidurnakčio dangus.

– Ira, aš noriu tiesos. Papasakok man savo paslaptį, manau, tu ją turi, – sukuždėjo Bleiras. Tamsoje jo ranka susirado merginos ranką.

– Bleirai, nepasakosiu, – atsakė Aira.

– Ar tu mane nutapei ir paveikslą atnešei į vilą?

– Taip, aš. Tau patiko?

– Aš jį paliksiu kaboti viloje. Kalnai primena žmoną.

– Gerai, pasakysiu paslaptį, bet tu pirmas papasakok man apie savo žmoną. Sutariam. Kokia ji buvo? – paklausė Aira.

– Ji buvo keista... Bebaimė... Giliai nardė jūrose ir vandenynuose, aukštai kopė į kalnus. Jaunystėje ji buvo alpinistė. Mes susipažinome, kai kopėme į Elbrusą. Tai buvo daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Dabar ji turi nuosavą jachtą ir plaukioja viena. Lipa į kalnus viena. Mes taikiai išsiskyrėme. Vaikų neturėjome, dėl to ji kaltino mane. Mūsų laivai kartais prasilenkia, tada mes pamojuojame vienas kitam, prisimindami gerus laikus, kai buvome kartu. Stengiuosi užmiršti ją ir linkiu gerąja prasme jai sėkmės. Ira, užsispyrimu esi panaši į ją. Dabar tavo eilė!

Aira papurtė galvą.

– Na, pasakok, klausau...

– Aš permiegojau su vaikinu iš kompanijos. Kai išėjau iš jo miegamojo, mano draugė laukė manęs už durų. Aš nežinojau, kad jie kartu. Mes susipykome, ryte dvi merginos ir vaikinas susiruošė į oro uostą, aš likau, nes neradau paso. Po trijų dienų gavau kurjerių žinutę pasiimti siuntą paštomate. Kai atplėšiau siuntinuką radau pasą. Štai ir visa paslaptis. Iš oro uosto vaikinas man parašė žinutę, jei jam paskambinsiu, jis sugrįš. Aš neskambinau, – tamsi naktis slėpė Airos veide įsiplieskusį raudonį, kai ji kalbėjo tiesą perpindama su melu. Suprato, kad tai bloga draugystės su Bleiru pradžia, bet patirtis parodė, jog tiesa, kurią Aira papasakojo Menei, atsigręžė prieš ją pačią.

– Vadinasi, tu tikrai turi mano žmonos dvasios. Klysti ir pripažįsti savo klaidas, o tai yra gera savybė. O kas tave sieja su Svajūnu?

– Iš kur žinai apie Svajūną? – Aira buvo labai nustebusi ir išsigandusi.

– Jis norėjo pirkti mano vilą, kurioje jūsų kompanija atostogavo. Svajūnas teiravosi, ar tu dar gyveni viloje?

– Ką atsakei?

– Atsakiau, kad jokia mergina negyvena viloje ir nieko apie ją nežinau.

– O iš kur sužinojai, kad ta mergina esu aš?

– Klerė pasakė. Taigi kas tave sieja su Svajūnu?

– Iš pradžių nusifilmavau jo elektroninių cigarečių reklamoje. Paskui vaidinau jo filme. Jis apmokėjo mano veido plastinę operaciją, tarp aktorių yra tokia mada, – ji parodė Bleirui siūles už ausų. Buvo tamsu, tad vyro ranka tik paglostė jos plaukus ir nubėrė veidą šimtu bučinių.

– Vadinasi, tu esi aktorė. Štai iš kur tokie gebėjimai! Ar esi skolinga Svajūnui pinigų?

– Ne.

– Kas tavo tėvai? Ar turi brolių ar seserų? Mergina, kuri apsigyveno su Svajūnu viloje, labai panaši į tave.

– Mano tėvai buvo aktoriai. Brolių ir seserų neturiu. Mokiausi aktoriniame. Ištekėjau už garsaus Lietuvoje režisieriaus sūnaus, gimdytojai buvo pažįstami. Jis mane metė po septynerių metų, todėl norėjau pasigražinti savo veidą...

– Tu ir taip labai graži. Ar esi kada nors plaukusi jachta?

– Ne, dar neteko, bet norėčiau su tavimi plaukti.

– Vadinasi, tau teks patirti mano žmonos dalią.

*

Kai Ukko ryte pabudo savo geldoje, jam labai skaudėjo galvą. „Mažiau reikia gerti, mažiau reikia gerti... Bet vakar vakaras buvo nuostabus. Ira puiki dainininkė. Tiek užkalėme pinigų! Tik kur ji dabar?“ – burbėdamas panosėje, Ukko svirduliuodamas išlipo ant denio ir apsidairė. Jachtos „Anna and Blayr“ uoste nebuvo...

Eitvydė PRANEVIČIENĖ