Laisvės gynėjų dienos 35-erių metų sukakčiai skirtų renginių ciklą Jonavoje baigė jonaviečių susibūrimas Santarvės aikštėje. Sausio 13-osios įvykiams prisiminti degė laužai, kalbėjo rajono meras Mindaugas Sinkevičius, prisiminimais dalijosi nepamirštamų tragiškų įvykių liudininkai, savo nuomonę išsakė jaunosios kartos atstovai, snieguotomis gatvėmis nuvilnijo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, skambėjo lietuvių liaudies dainos.

Linkėjimai Lietuvai

Vakaro sutemoms gaubiant miestą, Santarvės aikštėje prie Savivaldybės administracinio pastato užsidegė 14 laisvės aukurų, primenančių tuos, kurie drąsiai stojo ginti laisvės ir už ją paaukojo gyvybes. Čia pat, ant įrengtos sienelės, ties žuvusiųjų pavardėmis buvo galima prisiliesti prie jų gyvenimo istorijų. Tarp keturiolikos aukomis tapusių žmonių du jų neturėjo net aštuoniolikos metų. Žuvusiųjų laisvės gynėjų atminimą susirinkusieji pagerbė Tylos minute.

Tą vakarą jonaviečiai būriavosi prie instaliacijos, o Jonavos kultūros centro (JKC)  Krašto muziejaus muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė dalijo korteles, ant kurių kiekvienas galėjo užrašyti linkėjimą Lietuvai. Užrašai atskleidė, kad mūsų krašto žmonės labiausiai trokšta ramybės, taikos, meilės, šviesos, vienybės ir dvasingumo.

Renginio vedėjai – Krašto muziejaus direktorė Daiva Petrikėnienė ir JKC Teatro skyriaus vadovas Gediminas Gutauskas – priminė, kad didžiausia galia slypi ne ginkluose, bet vienybėje. 1991-ųjų Sausio 13-ąją tūkstančiai žmonių, budėjusių prie Aukščiausiosios Tarybos, Televizijos bokšto, kitose vietose, virto viena širdimi, vienu skydu – turėdami tik dainą lūpose ir viltį širdyse, tapo stipresni už tankus. Laisvė nėra duotybė – tai įsipareigojimas, kurį turime saugoti kasdien, todėl kiekvienas kalbėjusysis buvo paprašytas atskleisti, kas jam yra laisvė.  

Laisvės ir atsakomybės derinys

Meras M. Sinkevičius, kreipdamasis į susirinkusius jonaviečius, prisipažino neabejojantis, kad, iškilus reikalui, šiandien visi vieningai stotų ginti Lietuvos. „Prieš 35-erius metus žmonės paaukojo savo gyvenimus – tai, ką turėjo brangiausia. Tai yra įpareigojimas visoms kartoms. Mes esame įpareigoti tų žmonių, kurie atidavė savo gyvybes dėl mūsų laisvės. Ne vienas politologas, istorikas ar politikas sako, kad valstybė nėra vien tik teritorija, sienos, kalba ar kultūra. Svarbiausia yra tauta, tikėjimas valstybe. Vienybė ir tikėjimas apsaugotų mūsų laisvę visada – šiandien, rytoj ir po daugelio metų, – pastebėjo M. Sinkevičius. – Man laisvė – tai leidimas laisvai kurti savo ateitį, auginti vaikus, dirbti Tėvynei. Ši sąvoka asocijuojasi su atsakomybe, abi jos yra sąjungininkės, sudarančios sąlygas gyventi, ieškoti, veikti.“

Anot kraštotyrininko, visuomenininko, sąjūdiečio, buvusio ilgamečio kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktoriaus Vytauto Venckūno, laisvė yra kiekvieno mūsų širdyse. „Mes gyvename pilkojoje zonoje, šalia nedraugiškų valstybių. Nereikėtų pasiekti tokios ribos, kad pastoviai jaustume baimę. Laisvė reikalauja ir aukų, ir atsidavimo, ir meilės Lietuvai, be meilės savo šaliai, laisvės nebus. Man laisvė – gyvenimas demokratijos rėmuose“, – savo požiūrį išsakė V. Venckūnas.

Būdamas Sausio 13-osios įvykių liudininkas, jis teigė, kad 1991-aisiais į Vilnių nuskubėjo dar iki tragiškų įvykių. „Sausio 12-ąją vadinčiau „statybų“ diena, nes iš statomo viešbučio aikštelės buvo nešama armatūra Parlamento apsaugai. Ant metalinių virbų buvo kabinami plakatai, smeigiami komjaunimo ir komunistų partijos bilietai. Susirinko labai daug žmonių, jautėsi šiluma ir geranoriškumas. Sausio 12-osios vakaras nieko bloga nežadėjo, bet staiga kilo šurmulys, pasigirdo riksmai, prasidėjo šaudymai. Greitosios automobiliai prašė duoti kraujo sužeistiesiems. Mano pirmoji kraujo grupė tiko, tad tapau donoru. Ir širdyje pajutau, kad bent tiek prisidėjau prie sužeistų žmonių gyvybių gelbėjimo“, – prisiminė jonavietis.

Dėmesys jaunimui

Apie tai, kaip vertina Sausio 13-osios įvykius bei supranta laisvę, mintimis pasidalijo jaunosios kartos atstovai – Justino Vareikio progimnazijos moksleivės Ieva Jaraitė, Karina Kirijanova ir Beata Bulkė iš Jeronimo Ralio gimnazijos.

Merginų teigimu, Sausio 13-oji – Atminimo diena, atskleidžianti tikrą patriotiškumą beginklių žmonių, stojusių prieš tankus ginti Lietuvos. Moksleivių nuomone, laisvė yra didelė vertybė, kurią reikia saugoti ir ginti.

Apie tai, kaip auginti ne tik pilietiškus, bet ir patriotiškus žmones, mintimis pasidalijo Lietuvos skautų sąjungos Jonavos Slėnio tunto narys, skautininkas Sigitas  Stacevičius, Benedikto Labėno-Kariūno skautų draugovės vienas iš vadovų Vaidas Rindzevičius ir Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos istorijos mokytojas, šaulys Egidijus Živaitis.

Pasak Vaido, jaunas žmogus pirmiausia yra ugdomas šeimoje, po to mokykloje. Abiejų šių institucijų išaugintus daigus tobulina ir papildo skautų veikla. V. Rindzevičius pastebėjo, kad nūdienos jaunimas susiduria su sudėtingomis situacijomis, nes „susiskaldžiusioje visuomenėje nelengva išlaikyti vienybę“. „Organizuojame sueigas, kurių metu mokome skautiškų dalykų, žygius, kur vyksta treniruotės, stovyklas, kurių dalyviai teorines žinias panaudoja praktikoje. Daug dėmesio skiriame istorijai, vienas kito pagarbai“, – supažindino jis.

Anot visų trijų kalbėjusiųjų, laisvė – tai galimybė pačiam save kurti, ieškant dalykų,  kurie naudingi šeimai, Tėvynei, pačiam sau. Laisvė neįsivaizduojama be pareigos ir atsakomybės prieš Tėvynę ir artimą, be krikščioniškosios moralės ir galimybės realizuoti save. Laisvė – tai gimtosios kalbos išsaugojimas ir puoselėjimas.

Nepamirštama data

Laisvės gynėjų dienos minėjimas buvo atvira istorijos pamoka, kurioje dominavo žodis laisvė. Vedėjai pagarsino kai kurių Jonavos gyventojų, dalyvavusių ano meto įvykiuose Vilniuje, prisiminimus. Jonaviečių atsidavimą ir norą saugoti atkovotą šalies nepriklausomybę liudija tas faktas, kad ginti Aukščiausiosios Tarybos ir Televizijos bokšto anuomet išvažiavo keliasdešimt autobusų su žmonėmis. O tie, kurie negalėjo nuvykti, sekė įvykius televizijos ekranuose, kol šie užgeso. Drąsą ir pasiaukojimą mirti už laisvę rodo ir tai, kad prasidėjus šaudymams, niekas nesiskirstė.

Prisiminimais dalijasi Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos direktorės pavaduotoja Gražina Grigaravičienė:

„Sausio 13-osios naktį aš, studentė, stovėjau prie Parlamento, Vilniuje. Buvo šalta, bet žmonių vienybė šildė. Kai pamačiau nuo pedagoginio universiteto važiuojančius tankus, jaučiausi labai keistai – buvo baisu, bet kartu ir nepaprastai vieninga. Kurį laiką stovėjome tylūs, susiglaudę, jausdami, kad negalime pasitraukti. Mačiau žmones, kažkur bėgančius, bėgau ir aš kartu su  draugais. Sustojame, dainuojame, vėl bėgame. Bėgome prie Televizijos bokšto. Jaunatviška drąsa tiesiog veržėsi, vedė į priekį ir degė labiau nei ugnis, o akyse buvo išlikimo ryžtas. Aplink skambėjo maldos, dainos, kažkieno drebančiu balsu ištarti žodžiai...

Sausio 13-oji man – tai  data, kurią visada prisiminsiu. Tai žmonės, rankos suspaustos tamsoje ir neįveikiamos jėgos jausmas. Sukrėtė gyvų žmonių spūstis, kuri kažkur mane nubloškė. Mačiau griūvančius šalia. Tuo metu nejaučiau jokio skausmo, mačiau tik žmones, stojančius prieš tankus, prieš ginkluotus kareivius,  vejamus šalin, kartojančius žodį LAISVĖ.“

Prie Sitkūnų radijo stoties

Minėdami Laisvės gynėjų dieną, visada kalbame apie įvykius Vilniuje, tačiau pamirštame bent užsiminti apie situaciją Sitkūnų radijo stotyje, esančioje apie 17 kilometrų už Kauno.

Tuomet, kai okupacinė kariuomenė nutildė Lietuvos radiją, maždaug po 40 minučių prabilo Sitkūnų radijo stotis. Ir šiai stočiai kilo pavojus, tad žmonės, išgirdę kvietimą atvykti prie Sitkūnų stoties, nedelsdami atsiliepė ir grupėmis važiavo saugoti tuomet labai svarbios institucijos, pranešančios apie susidariusią situaciją.

Mes, Statybininkų mokyklos komanda, budėti prie Sitkūnų radijo stoties išvykome sausio 15-osios rytą, apie 5 val. Buvo labai šalta, termometro stulpelis nukrito žemiau 20. Stotį supo įvairios barikados, stori vamzdžiai, traktoriaus priekaba, laukus dengė sniegas. Šildėmės karšta arbata ir dairėmės, ar iš kur neatvažiuoja koks tankas ar šarvuotis. Dainavome, kalbėjomės ir jautėme pasididžiavimą, galėdami bent tokiu būdu prisidėti prie kovos už Lietuvos laisvę.

Laimei, Sitkūnų šarvuočiai nepuolė, čia nei sužeistų, nei žuvusiųjų nebuvo. Tačiau psichologinę įtampą patyrė visi – tiek stotyje dirbę žurnalistai, tiek ir budėjusieji prie jos.

Šviesa širdyse

Klausant visų pasisakiusiųjų Santarvės aikštėje, atmintyje atgijo toji šalta žiema, suspurdo nerimo gaidelės – kas mūsų laukia rytoj? Nerami geopolitinė situacija, žmonių susiskaldymas, kasdienė priešų paieška tarp savų, epitetų klijavimas saviems gniuždo žmonių tikėjimą. Mes norime būti laisvi, nepriklausomi ir savo darbais kurti gyvenimą.

Apie tai ir buvo kalbėta Sausio 13-osios 35-mečio minėjime, kurį surengė Jonavos kultūros centro bendruomenė. „Laisvė prasideda nuo žmogaus. Nuo sprendimo likti, neabejoti, ginti, būti pasiruošusiam. Tegul šio vakaro rimtis, degančių laužų šviesa primena mums, kas esame ir už ką esame dėkingi. Mes esame laisva tauta, nes turėjome tuos, kurie nebijojo tamsos“, – skelbė G. Gutauskas.

„Neškime šviesą savo širdyse. Lai ji niekada neužgęsta. Būkime verti jų aukos savo kasdieniais darbais, savo vienybe ir meile Tėvynei. Saugokime laisvę taip, kaip tąnakt ją saugojo jie“, – pridūrė D. Petrikėnienė. 

Irena NAGULEVIČIENĖ

------------------------------------------

Ladzius Ojius

* * *

Lietuva – tai mūsų kraštas,

Kur senovės gyvas raštas

Ir kalba gyva lietuvių –

Dar lietuviai nepražuvę!

Nors mus šaudė, nors mus trėmė,

Niekas kovoje nerėmė,

Laisvę gynę žuvo broliai,

O su jais – sesuo gražuolė.

Tad užmiršt neturim, sūnūs,

Lietuvos. Ko tik nebūna:

Sergėkime ir budėkim –

Priešo meile netikėkim:

Mažas kraštas daug jų turi,-

Didesni pagarbiai žiūri

Tik į tą, kuris atstovi

Savo laisvę iškovojęs.

Broliai, remkim vienas kitą,

Nes senolių pasakyta:

Didelė galia vienybėj

Ir mūs dvasinėj stiprybėj!

Žemei – taiką!

Aš paėmiau gitarą

Ir garsiai pasakiau:

– Nereikia šiandien karo

Ir niekada daugiau!

Nereikia bombų krentant

Ir ginklų bet kokių,

Nereikia kulkų švilpiant –

Juk mirti taip baisu!

Nereik sirenų kauksmo,

Uždrauskim raketas

Ir teneša mums džiaugsmą

Taiki mūs planeta!

* * *

Saulėtas dangus

Mums labai brangus,

Be raketų, kulkų,

Baisaus karo dulkių.

Stokim gint Tėvynės

Mūšin žūtbūtinin,

Priešą nugalėsim,

Pergalę turėsim.

Dieną naktį švęsim,

Laimėje nuskęsim,

Laimė begalinė,

Nes laisva Tėvynė.