Jonavoje gyvenančiai krašto šviesuolei Veronikai Gabužienei šių metų sausio 4-ąją sukako 95-eri. Jaukų ir šiltą garbingos sukakties minėjimą suorganizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Jonavos filialas, vadovaujamas Irenos Tamoševičienės. Prisiminimų popietė, vykusi Jonavos savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje, tapo pagarbos ir meilės ženklu moteriai, savo gyvenimą paskyrusiai vidinei kovai už laisvą ir nepavergiamą Lietuvą. Jubiliatę sveikino ne tik vietos bendraminčiai bei bičiuliai, bet glėbius linkėjimų atvežė ir Lietuvos Respublikos Seimo narė Jurgita Sejonienė bei buvusi parlamentarė, partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė.
Sugrįžimas į Tėvynę
Visas nueitas laikotarpis – kaip ilga pamoka, išmokiusi suprasti, kas yra tiesa, gėris, laisvė ir vertybės. Pačioje jaunystėje, būdama aštuoniolikos metų, Veronika buvo ištremta į Irkutsko kraštą – ten baigė vidurinę mokyklą, vėliau studijavo Maskvos ekonomikos instituto Irkutsko filiale, įgijo ekonomistės specialybę.
Toli nuo tėviškės prabėgo 18 metų. Tremtyje aplankė meilė tokio pat likimo simpatingam medikui, su kuriuo 1957 metais sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų ir vėliau visą gyvenimą ėjo kartu. Pasak jubiliatės, nebuvo akimirkos, kad negalvotų apie Lietuvą – Tėvynė buvo didžioji trauka, kvepėjusi lietuviškomis samanomis, ūžaujančiais vėjais ir sode nokstančiais obuoliais. O kai pagaliau išsipildė svajonė ir atsirado galimybė sugrįžti į gimtąjį kraštą, širdyje sukirbėjo nerimas – ar dar ten iš kamino kyla dūmai?
„Pirmi įspūdžiai žodžiais nenusakomi. Suprasti gali tik žmogus, pats patyręs tą netektį, skausmą, prievartą ir pažeminimus. Grįžusi neradau gimtų namų, lankiau gimines. Tekdavo važiuoti kaimo keliais pro žaliuojančias pamiškes ir sodybvietes, todėl užplūsdavo tolimos praeities prisiminimai, susiję su kiekviena vietove. Daug kas per tą laiką pasikeitė, tik neišblėso atmintis“, – „Pasipriešinimo sąjūdžio Jonavos rajono istorijos puslapiuose“ vėliau parašys tremtinė, pradėjusi rinkti medžiagą apie kovotojus už Lietuvos laisvę.
Kilnus tikslas
Atkūrus nepriklausomybę mūsų šalyje, 1998-aisiais V. Gabužienei suteiktas Laisvės kovų dalyvės statusas, jai patikėtos LPKTS Jonavos filialo pirmininkės pareigos, jonavietė aktyviai įsiliejo į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą.
Atgimus Lietuvai, V. Gabužienė iškėlė sau tikslą – prabilti apie rezistencinę veiklą mūsų rajone, gaivinti atmintį ir savo prisiminimais pagerbti per tuos ilgus sovietmečius paniekintus ir nepelnytai užmirštus kraštiečius, kurie mylėjo Tėvynę ir tikėjo jos laisve. Moteris suprato, kad realios tautos istorijos neįmanoma nei paneigti, nei ištrinti iš žmonijos atminties. Gyvi liudijimai tebus įspėjimas nežinantiems praeities.
Šios aktyvios jonavietės iniciatyva įamžinta daug Lietuvos partizanų kovų vietų – mūsų rajone laisvės kovotojų žuvimo vietose pastatyti kryžiai, iškilo memorialas Jonavos apylinkėse kovojusių ir žuvusių partizanų atminimui Panerių gatvėje. Šiai moteriai jonaviečiai turi dėkoti už atidarytą Tremtinių koplyčią Jonavos Šmatų kapinėse, daugelį kitokių nuveiktų darbų, liudijančių Jonavos krašto istoriją.
Jonavietė ne kartą apdovanota ženkleliu „Už nuopelnus Lietuvai“, TS-LKD Atminties ir pagarbos auksiniu ženklu „Lietuvos ąžuolai“, o 2015-aisiais jai suteiktas „Jonavos krašto šviesuolės“ titulas.
Bendražygių takais
Kai buvęs Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius, istorinių knygų sudarytojas Vytautas Venckūnas jubiliatę papuošė tautine juosta, pasipylė lietus prisiminimų, kuriais dalijosi atėjusieji į šventę.
Parlamentarė J. Sejonienė linkėjo ir toliau būti pavyzdžiu, ramsčiu, gerų darbų įkvėpėja Jonavos bendruomenei ir, perduodama Seimo pirmininko pavaduotojos Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės linkėjimus, pridūrė, kad „jubiliejus – tai proga ne tik prisiminti praėjusį laikotarpį, bet ir jį įvertinti atitinkamomis išvadomis, kurios būtų naudingos ateityje“.
Partizano J. Jakavonio dukra, dėkodama už pakvietimą, akcentavo, jog jai yra didelė garbė pasveikinti p. Veroniką su jubiliejine sukaktimi. „Sovietai nesugebėjo išmušti iš Jūsų meilės Lietuvai. Ir toliau būkite stipri ir rodykite pavyzdį jaunimui“, – linkėjo viešnia.
Jubiliatės bendražygė, buvusi ilgametė Jonavos krašto muziejaus direktorė Regina Karaliūnienė keliais sakiniais apibūdino V. Gabužienės indėlį į mūsų krašto istoriją. „Mes abi žinojome, ko siekiame, darėme tai, ko reikėjo Jonavos žmonėms. 1989 m. rugpjūčio mėnesį Balio Garmaus name atidarėme pirmą krašto muziejų. Toje šventėje dalyvavote ir Jūs. Be muzikos, be akompaniatoriaus penkias valandas dainavome partizanų dainas. Tai buvo patriotiškumo pamoka, jaunimui rodžiusi, kad rankose laikome gintarą, kuris vadinasi Lietuva. Prisimenu, kai drauge statėme paminklus, kryžius, organizavome renginius, kaip dainavote tremtinių chore „Viltis“. Iš Jūsų mokiausi išminties, pagarbos žmogui ir gėrio, ieškodama būdų perduoti šias gerąsias savybes jaunajai kartai. Linkiu ir toliau eiti į priekį pakelta galva, nes senatvė – ne liga“, – jausmingai kalbėjo jubiliatės bendražygė.
Sąjūdžio dalyvė Marijona Širvelienė, prisimindama 1988–1989 metais organizuotus susirinkimus, susitikimus, diskusijas, atvirai prisipažino, kad anuomet drąsos ir išminties sėmėsi iš smulkaus sudėjimo, bet labai energingos V. Gabužienės.
Atliktų darbų apžvalga
TS-LKD Jonavos skyriaus pirmininkė Jolita Peleckienė pastebėjo, kad žmogus, keliaudamas Dievo duotu likimo keliu, išlieka tvirtas ir išsaugo jam duotas vertybes – meilę Tėvynei, tautiškumui. „Jūs esate kelrodė žvaigždė, visą gyvenimą pašventusi savo šaliai, neatsisakiusi padėti žmonėms, nežiūrint, kokiai tautybei jie priklauso. Jūs nesiekėte titulų bei apdovanojimų. Jums likimas leido būti tokia, kokia esate – eiti į priekį ir rodyti pavyzdį kitiems. Esate mūsų Jonavos laisvės stela, kuri šviečia ir rodo mums kelią“, – į V. Gabužienę kreipėsi ji.
TS-LKD partijos narys Algimantas Dabašinskas išvardijo daugybę jubiliatės darbų, įrašytų į Jonavos krašto istoriją. Jo žodžiais tariant, šios moters kasdienybės neįmanoma atsieti nuo Lietuvos Sąjūdžio pradžios, tautinio atgimimo metų. „Tapusi Jonavos politinių kalinių, tremtinių sąjungos filialo sekretore, o vėliau pirmininke, ji ėmė rūpintis rezistentų, laisvės gynėjų atminimo įamžinimu, žuvusiųjų palaikų perkėlimu, aukų nukentėjusioms šeimoms rinkimu. Tai jos rūpesčiu prie Neries įrengtas memorialas su 60 žuvusių už Lietuvos laisvę partizanų vardais, jos iniciatyva įamžintos visos Lietuvos partizanų kovų vietos Jonavos rajone, talentingų skulptorių dėka pastatyti kryžiai Upninkuose, Vareikių miške, Vanagiškių kaime, „Žilvičio“ būrio žūties vietoje Bazilionių kaime, Karaliūnuose, Svilonyse. Jos atsiminimai apie rezistentų veiklą Lietuvoje, jų žūties vietas publikuoti įvairiuose šalies leidiniuose. Veronika Gabužienė – doros, garbės ir šviesos žmogus, kuris įkvepia kiekvieną esantįjį šalia. Linkiu išlikti sveikai, energingai ir daug metų skleisti šilumą bei šviesą“, – trumpą apžvalgą pateikė p. Algimantas.
Gausus sveikintojų būrys
Gražios sukakties proga jubiliatę sveikino Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus direktorė Daiva Petrikėnienė, dėkodama už aktyvų dalyvavimą renginiuose, už muziejui pateiktas medžiagas, liudijimus ir t. t. „Tie prisiminimai, kuriais pasidalijote, yra aukso vertės. Jūsų įamžinta patirtis padės ugdyti jaunąją kartą. Ačiū Jums už tai“, – sakė įstaigos vadovė.
O muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė pridūrė, kad šiuolaikiniam žmogui reikia pavyzdžio, matomo ne televizijos ekranuose, ne internete, bet tokio, kuris ateina į muziejų ir pasako, jog viską darė, norėdamas užgydyti žaizdą širdyje, kad aktyviai veikta ne siekiant garbės, bet norint nuraminti širdį.
Sveikinimo žodžius tarė LPKTS Jonavos filialo atstovai, Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, Ingos Petrikonienės vadovaujama folkloro grupė „Dobilia“, skautų pulkas ir kiekvienas, atėjęs pagerbti jubiliejinį gimtadienį mininčios sukaktuvininkės. Susitikimą vainikavo visų bendras linkėjimas – „Ilgiausių metų!“
Jubiliatės mintys
Išklausiusi visų kalbų ir sveikinimo žodžių, jubiliatė prisipažino labai norinti, kad visi tie linkėjimai pasiektų Dievo ausį ir pildytųsi ne tik jai, bet ir visiems.
„Jei visi, giedodami Lietuvos himną, jo žodžius tartume ne tik lūpomis, bet ir širdimis, jeigu eitume tuo Vinco Kudirkos nurodytu keliu, klestėtų meilė ir pagarba Tėvynei ir žmogui. Kurkime meilę grožiui, Dievui, artimui. Mylėk artimą kaip save patį. Jei taip būtų, gyventume santarvėje, vienas kito nežemintume, o džiaugtumės, radę vienas kito darbuose pranašumą. Šiandien kol kas to nėra. Bet mes patys kalti. Jei visi, dalyvaujantys rinkimuose, galvotume apie Lietuvą, o ne vadovautumės nuogirdomis, rezultatai būtų kitokie. Visi juk girdime, matome ir galvojame. Reikia eiti dorybės, o ne melagystės ar apgavysčių keliu. Gyvenkime šviesiomis mintimis, mylėkime vieni kitus – ir blogybių nebus, – samprotavo jonavietė, prisipažindama, kad Krašto muziejų iki šiol ji laiko antraisiais namais, kuriuose gera būti, bendrauti, susitikti ir jausti pulsuojantį gyvenimą. – Visiems dėkoju už pagarbą nuveiktiems darbams, kurie ramino mano sužeistą širdį, ir mano metams. Ačiū.“
Irena BŪTĖNAITĖ
