Ateina diena, kai imi sklaidyti pageltusius laikraščius, kuriuose gausu praeitį menančios medžiagos, vartai albumus, iš kurių žvelgia artimi, iki sielos gelmių pažįstami veidai, dar ir dar kartą skaitai sveikinimus, ranka užrašytus ant atvirukų... Ir atgimsta visas gyvenimas – su aistringos jaunystės, džiaugsmų, liūdesio ir netekčių akimirkomis. O metai nesustoja – rieda tarsi pašėlę tik pirmyn. Pasibaigė Kalėdų laukimas, atšuoliavo nauji Ugninio arklio metai. Kokie jie bus – niekas nežino. Aišku viena: nesugrąžins tų, kurie turėjo būti kartu. Šiandien jie gyvi tik atmintyje ir maloniuose prisiminimuose.
Taip mąsto Jonavoje gyvenanti garbaus amžiaus Biržų krašto aukštaitė Jadvyga Vidzickienė, su kuria bendraujant širdį užlieja šiluma, kviečianti atviram pokalbiui.
Gerumą perėmė iš mamos
Jeigu mėgintume suskaičiuoti žmones, kuriems pagalbos ranką ištiesė Jadvygos it Jono Vidzickų šeima, susidarytų netrumpa atkarpa. Negalvokite apie pinigus, nes šių žmonių parama buvo kitokia – dvasinė, moralinė, bet svarbiausia – iš širdies. Kadaise Jadvygos atjauta sušvelnindavo net įmonių vadovų nuostatas, skiriant „valdiškus“ butus šeimoms.
Matydami, kaip sunkiai verčiasi žmonės, Vidzickai sugebėdavo vienokiu ar kitokiu būdu juos paremti. Gal užtarti, gal kažką nuvežti ar parvežti, gal aprūpinti maisto produktais ar aplankyti vienišą ligonį – jį nudžiuginti karštu maistu, atnešti vaistų, nuvalyti dulkes. Ar verta viską vardyti, kai tas gerumas slypi sutuoktinių širdyse? Jo nereikia matyti, pakanka jausti.
Prisiminkime 2010-ųjų pabaigą, kai Upninkų seniūnijoje buvo rastas sušalusio 64-erių metų vyro kūnas. Tada neatsirado artimųjų, kad pagarbiai palaidotų nelaimėlį. „Mes tą žmogų žinojome kaip sąžiningą ir dorą, Sužinoję apie Stiopos (taip upninkiečiai vadindavo mirusįjį – I. B.) mirtį, nusprendėme jį palaidoti taip, kaip ir dera. Juk laidojimo apeigos – tai pagarba mirusiajam“, – prisimena Jadvyga.
Sušalusiojo kūną Vidzickai surado Kauno lavoninėje. Velionis buvo pašarvotas Panerių g., Jonavoje, esančiuose laidojimo namuose taip, kaip ir priklauso. Kasmet ant kauburėlio sužydi gėlės, Vėlinių vakarą sužiba žvakelės, o Išėjusiojo atminimą ženklina geradarių šeimos pastatytas kuklus paminklas. Tai rodo Vidzickų širdies gerumą.
Jadvyga augo Biržuose daugiavaikėje šeimoje. „Mano tėtis mirė jaunas, palikdamas septynių vaikų šeimą. Visus juos augino viena mama. Nebuvo lengva, juolab kad gyvenome ne kaime, o miestelyje. Bet tokią šeimą išmaitinti reikėjo maisto, tai laikydavome ir kiaulę, ir karvytę. Mamytė prilydydavo taukų ir dalydavo išmaldos prašantiems žmonėms – susukdavo į gumulėlius ir nešdavo jiems. Nė vieno neįžeisdavo, neauklėdavo, kad „ubagauja“, bet padėdavo jiems išgyventi. Gal kitąsyk pati nepavalgydavo, bet atjausdama vargetas, atiduodavo jiems“, – prisimindama vaikystę, gyvenimo patirtimi dalijasi J. Vidzickienė.
Sudėtingas periodas
Jadvyga, žvelgdama į praeitį, sako, kad laikas daug ką pakeitė – sveikata nebe ta, prireikia gydytojų pagalbos, bet dvasia išliko tokia pat plati, kokia lydėjo iki visų negandų. Sunku kalbėti apie netektis, bet jos labiausiai ir gniuždo žmogų, palieka skausmą ir negyjančią gėlą.
Prieš ketverius metus, per Kalėdų šventes, Jadvygą ir Joną pasiekė baisi žinia apie staigią sūnaus Dariaus mirtį – trūko aorta. Atrodė, perplyš širdis. Kas gali būti sunkiau už nelaimę, kada tėvai turi laidoti savo vaikus? Moteris prisipažįsta net ir dabar nerandanti žodžių tai tragedijai apibūdinti. Sūnaus netektis paliko juodą tuštumą sieloje.
Kita netikėta bėda aplankė 2024-aisiais, birželio mėnesį. Tada Vidzickų šeimos gentainiai suvažiavo į mylimo Tėčio, Senelio, Prosenelio Jono tėviškę – Gegučių kaimą (Upninkų sen.) pasveikinti jį su Tėvo diena. Čia, žydinčio sodo apsuptyje, klegėjo malonūs, pažįstami balsai, liejosi linkėjimai ir padėkos tam, kuris visą gyvenimą dalijo savo artimiesiems. Kvepėjo vasaros pradžia ir kitos dienos džiaugsmu.
O vakare, kai giminaičiai atsisveikino ir paliko tik keletas jų, įvyko tai, apie ką net baisiausiame sapne neįmanoma susapnuoti. „Kas nubėgo į sodo gilumą, kas tvarkėsi trobos viduje, o aš su Jonu likau sėdėti. Jis pasiūlė Tėvo dieną užbaigti daina. Padainuokim, sako. Gerai, tėveliuk. Padainuokim. Ir užtraukėm tokią smagią, kiek kitu tekstu dainą „Myliu be galo Tave, puikus pasauli...“ Staiga jis užsikosėjo ir ėmė keistai griūti. Tai vyko taip staiga, kad nesupratau, kas darosi. Pastebėjau mirties požymius... Ėmiau rėkti, atbėgo dukra Loreta, paskambinom „Greitajai“, sūnui Mindaugui, kuris jau buvo spėjęs grįžti į namus... Kol medikai atvažiavo, Jonas jau buvo miręs... Mane ištiko šokas – negalėjau nei verkti, nei kalbėti, tik klojau pledu savo vyro kūną. Atrodė, kad jam šalta...“ – tragišką Tėvo dienos vakarą prisimena Jadvyga.
Skaitytojams derėtų priminti, kad Gegučių kaimą automobiliu iš Jonavos galima pasiekti miško keliukais, atstumą sudarytų apie 30 kilometrų. Jeigu būtų tiesus kelias per Nerį, Gegučių kaimas būtų ranka pasiekiamas. Tad ir bėdai ištikus, greitosios medicinos pagalbos automobilis, be abejo, negalėjo atskrieti per kelias minutes. Vakaras baigėsi artimojo netektimi.
„Buvo labai sunkus periodas. Dar neatsipeikėjau ir nesusitaikiau su sūnaus netektimi, atėjusia per Kalėdas, o čia – ir Jonas paskui jį. Tiesą sakant, artėjant didžiosioms metų šventėms, mane apima nerimas: neduok Dieve, ir vėl kas nors ištiks...“ – sako moteris.
Stiprybės teikė artimieji
Tapusi našle, Jadvyga gyveno laukimu – gerą pusmetį ji laukė, kada vyras parvažiuos iš savo tėviškės. „Vasaromis Jonas daugiau laiko leisdavo Gegučių kaime – ten pakanka darbo, bites reikia prižiūrėti. O aš gyvendavau Jonavoje. Tad tas netikėtas jo Išėjimas nedavė ramybės: per ilgai neparvažiuoja iš kaimo, per ilgai nėra čia, miesto bute. Reaguodavau į kiekvieną barkštelėjimą už durų – gal jau pargrįžo? Ir staiga suvokdavau, kad kitaip jau nebebus, kad jis jau ten, iš kur niekas pas gyvuosius nebeateina. Tačiau gyviesiems kapų nėra. Taip ir slinko dienos – vis laukiant, vis tikintis stebuklo... Dabar suprantu – mirtis nieko negrąžina“, – prisiminimais dalijasi Jadvyga.
Mirus vyrui, Jadvygą globojo sūnus Mindaugas, išgyventi sudėtingą laikotarpį padėjo kelioms savaitėms iš užsienio atvažiavusi anūkė Donata, mylima mama rūpinosi duktė Loreta.
Jų buvimas šalia teikė stiprybės ir padėjo suvokti, kad niekas negali žinoti, kas kiekvieno mūsų laukia rytoj, o gal net šiandien.
„Mano vaikai, anūkai man labai geri ir aš jais džiaugiuosi. Per Kūčias visi susirinkom – ir anūkai, ir vaikai. Esu turtinga, sulaukiau devynių anūkų ir dviejų proanūkių, man gera juos turėti, jausti jų meilę. Jie – mano džiaugsmas ir mano gyvenimas. Jie, mano brangiausieji, dabar padeda sumažinti tą juodą skausmą“, – dėsto mintis J. Vidzickienė.
Pasak p. Jadvygos, jai nesuvokiamas joks smurtas – nei artimoje aplinkoje, nei viešose erdvėse. Anot pašnekovės, sunku suprasti, kad vaikai gali kelti balsą prieš tėvus, tyčiotis iš jų. Visi esame mirtingi, šio gyvenimo pakeleiviai, gyvensime tiek, kiek mums skirta. Tai ko bartis? Ko pyktis? Tu politikas ar paprastas sodietis – žemė visus sulygins.
Atminimą saugos bitynas
Gegučių kaimo sodyboje, kurią kadaise pastatė Jono tėtis Boleslovas, niekada nenutilo bičių dūzgesys. Senoliui išėjus į Anapilį, bitininkystę perėmė Jonas, vasaras leisdavęs tėviškėje ir prižiūrėjęs 32 avilių šeimas.
„Jonukas biteles mylėjo, jis gėrėdavosi jų dūzgesio muzika, rūpinosi darbštuolėmis, tai ir medaus netrūkdavo – dosnios buvo. Bet prieš porą metų, gal jau pavasarėjant, visos bitutės išmirė, gyvi liko tik du aviliai, ir juose gyvybė vos vos ruseno. Brolienė priminė iš senovės atėjusį posakį, atseit, kai numiršta bitės, išeina ir jų šeimininkas. Išgirdusi tokią „pranašystę“, net įsižeidžiau – kokias nesąmones čia kalbi, nereikia nusišnekėti... Ir va, po kelių mėnesių, per Tėvo dieną, mirė Jonas, karališka mirtimi mirė – visi artimieji tą vakarą buvo susirinkę...“, – linguoja galvą Jadvyga.
Jonui išėjus į Anapilį, bitininkystę toliau į savo rankas perėmė dukra Loreta. Senelio ir Tėvo atminimą saugos ne tik artimieji, bet ir atgijęs bitynas. Loreta, apsigyvenusi Jonavoje, dirba nuotoliniu būdu, kas savaitę važiuoja į Gegučių kaimą, apeina sodybą, apžiūri bitelių namelius.
Širdies kalba
Ilgi bendro gyvenimo metai suteikė daug gražių spalvų Jadvygai ir Jonui Vidzickams. Jis – ramus, pokštaujantis, turintis savitą požiūrį į politinius įvykius. Ji – literatūrinio žodžio gerbėja, daug skaitanti, kurianti, fiksuojanti šeimą paliečiančius įvykius, pokyčius. Ir dar: abiejų šypsenos ir šilti žvilgsniai teikdavo pasitikėjimo. Dabar šią misiją atlieka Jadvyga, nešanti gerumo aurą.
„Nereikia turėti pykčio, pavydėti kitam. Dievaži, niekam niekada nepavydėjau. Gaila, bet šiandien piktumo netrūksta. Aš atleidžiu visiems, teatleidžia jiems Dievas. Taip kalba mano širdis. Mano gyvenimas buvo gražus. Užauginau tris vaikus, visi išsimokslinę, baigė aukštuosius mokslus. Loreta dirba Valstybinės mokesčių inspekcijos departamente, Mindaugas – „Achemos“ gamybos direktorius, Dariukas turėjo maisto pramonės specialisto kvalifikaciją. Nieko netrūko, gyvenome gražiai. Jeigu atsirastų stebuklinga jėga ir pasiūlytų per gyvenimą eiti iš naujo, patikėkite, nieko nekeisčiau, eičiau tomis pačiomis pėdomis, išskyrus Dariuko ir Jono netektis – šitas tragedijas iš istorijos išbraukčiau. Deja, prieš mirtį esame bejėgiai ir jos negalime numatyti...“ – mintija ji.
Irena BŪTĖNAITĖ
Autorės nuotraukos.
