Kaip įdomiau, išradingiau atsisveikinti su prabėgusiais metais, kaip suderinti kadaise senolių kurtas tradicijas su šiuolaikiniais pašmaikštavimais, bendrystės paieškomis? Atsakymai į šiuos klausimus glūdėjo Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos erdvėse gyvuojančio „Polėkio“ klubo sumanytoje popietėje „Metų ratui apsisukus“, skirtoje 2025-ųjų palydėjimui ir 2026-ųjų sutikimui.
Pagrindinis popietės akcentas – kaukės. Jomis nuo seno puošdavosi ir šauniais bernaičiais apsimetę velniūkščiai, ir žiežulos raganos, pridengusios savo pasalūniškus veidus teisybės bei dorumo blizgučiais. Tokį piktųjų jėgų „bendravimą“ vakaronėje pailiustravo dvi žodžio kišenėje neieškančios klubo narės, pažėrusios viena kitai virtines lietuviškų keiksmų bei prakeiksmų. „Eik tu šunims blakstienų tiesint“- siuntė viena. „O tu – balų degint“ – nepasidavė kita. „O kad tu marškiniuose netilptum“ – žvigavo iš vieno kiemo. Čia pat atsiliepė: „Kad tu šaukšte paskęstum“, bet, o varge, sulauktas palinkėjimas žalią varlę praryti.
Pasisėmę iš laimės pintinėlės po gerą saują laimės ir išklausę užu širdelės griebiančių dainų, kurias atliko balsingosios klubo dainininkės, senjorai įsiūbavo tikrą kaukių paradą. O kuri kaukė gražiausia, rinko nepaperkama komisija. Netrukus išsiaiškinta, kad įspūdingiausia kaukė puošia pačios klubo vadovės Reginos veidą, antroje vietoje – Albinos Jefimenko, trečioje – mokytojos Anelės, maža to, padeklamavusios ir eilėraštį apie sutinkamus Raudonojo Ugninio Arklio metus. Mažai nuo prizininkų atsiliko Marijos Daučanskienės, dosniai pažėrusios visiems „Lietuvaitė“ saldainių, įvaizdis, taip pat vėlgi žydą Joškę vaidinančio Mykolo Kručo pasipuošimai.
Būta ir egzotikos, ne vien lietuviško pašėliojimo. Antai ta pati Albina skaitė ir naują savo šilumos ir šerkšno epitetais padabintą eilėraštį, ir supažindino senjorus su Šiaurės Amerikos čiabuvių išmintimi. O ji tokia: „Žmogus pats turi gaminti savo laimės strėles“, dar, pavyzdžiui, „Jei pastebėjai, kad bandai šuoliuoti ant nudūsusio žirgo, verčiau nulipk“. O kur dar senoliams atmintį pajudinti skirta lietuviškų užduočių viktorina, kur dar spontaniškai ištrūkę palinkėjimai šiems namas ir klubo vadovei. Pagaliau mažai kas žinojo, kiek vilkas turi dantų arba kaip vadiname vyro brolį.
Snieguolės Elmos lydimas, pro duris įžengė ir mechaninis Kalėdų Senelis. Kad pradėjo gražbyliauti, kad pradėjo niekus porinti kaip su mažais vaikais. Tai jis esą nešė rankose 365 dienas, užantyje – dvylika mėnesių, po pažastimi – glėbį gėlių, tinkančių savo gimtadienius švenčiantiems nariams dovanoti. Ta Snieguolė paviešino ir klubo vadovei skirtą Pranešimą, kuriame raudonu ant balto skambėjo padėka už šauniai praleistus Senuosius ir pažadas dar įdomiau, išradingiau bendrauti per 2026-ųjų popietes. Čia pat senosios skaityklos erdvėje nuskambėjo „Ilgiausių metų“, o Trečiojo amžiaus universiteto aktorės suvaidino linksmą scenos vaizdelį su amžinai aktualiu siužetu.
Trokštančių tądien kalbėti, byloti, sveikinti, šmaikštauti buvo gana daug. Petras Zlatkus net atskleidė savo naują eilių knygą, kurioje dar kartą įrodė, kad gyvenimą senjorams reikia matuoti ne metais, o skambančių rimų atradimais, džiaugsmu. Tą mintį kuždėjo ir gimtadienius šventusiems padalintos laimės kortos. Beje, klubo vadovė, priėmusi pilną dėžę palinkėjimų, puse lūpų atskleidė ir sambūrio perspektyvius planus. Tai dar netvirta, svajonių pavidale, bet, atrodo, įgyvendinama. Juolab, kad pati direktorė Skirmutė Gajauskaitė mielai apsilanko „Polėkio“ popietėse, paįvairina scenarijus savo sukurtais personažais. Šį kartą Laiką vaizduojanti jos kaukė, padabinta ilgaplaukės garbanomis, buvo itin netikėta ir metaforiška. Laikas, kaip priminė direktorė, teneleidžia ir klubo nariams nurimti, sustabarėti, teneleidžiams bus ir pro pirštus, o vertinamas kasdieniais atradimais, supratimais.
Marius GLINSKAS
Viešosios bibliotekos nuotraukos