Kiekvienas turime savo tėviškę, tik ne visada žinome, ką reiškia gimtųjų vietų pavadinimas. Vienos kažkada buvusios garsios ir reikšmingos vietovės sunyko, pasilikdamos tik pavadinimą, kitos iš pelkėto vienkiemio išaugo į dideles gyvenvietes. Štai nuo Žeimių važiuojant Šėtos link yra keletas vietų, susijusių su Normainių vardu. Tai pirmieji ir antrieji Normainiai su kiek nutolusiu Normainėlių kaimu. Gyvenvietes mena išlikę keli vienkiemiai, tik Normainėliuose pastatytas naujas gyvulių auginimo kompleksas vėl atgaivino gyvenimą šioje vietoje, bet jis visiškai neprimena čia buvusio nemažo kaimo, kurį sudarė per 30 sodybų. Kadaise jame net smuklė veikė. Išlikusios nedidelės kapinaitės primena ne vieną šimtmetį čia gyvenusių kartų pavardes.
Apie šią vietovę galima būtų parašyti atskirą straipsnį, galbūt dar spėjant pakalbinti gyventojus, kurie čia gimė, augo ir dar gali papasakoti apie sodybų išdėstymą bei kaimo buitį.
Gyvenviečių ženklai
Rašytiniuose šaltiniuose vietovę pamini kryžiuočių žvalgai. Jie rašo, kad, keliaudami nuo Betygalos, priėjo Kulvą, o už jos esanti kita didesnė gyvenvietė – Žeimiai, kurią norint pasiekti reikia daryti lieptą per upelį. Žvalgų pastebėjimu, vykstant į Šėtą, jie turi praeiti nedidelį Normainių kraštą. Žvalgomųjų tyrimų tikslas – išžvalgyti vietoves, kad vėliau galima būtų jas užpulti ir apiplėšti.
1372 m. Livonijos ordino maršalas Andrius iš Štenbergo surengė žygį į Upytės žemes ir Nevėžio žemupį, kurio metu, be kitų teritorijų, nuniokojo Dotnuvą, Kaplius, Kėdainius, Krekenavą, Megėnus, Pėdžius, Normainius.
Pastarosios vietovės pavadinimas prilygsta seniausiems rajono vietovardžiams. Jo kilmė neaiški. Galimai toje žemėje gyveno svetimšaliai kariai, kuriems valdovas leisdavo valdyti teritoriją ir ją ginti nuo priešų, taip sudarant kliūtį bent kuriam laikui įsiveržti į artimiausias gyvenvietes. Spėjama, jog čia gyventa normandų, nuo kurių ir kilo šis pavadinimas. Apylinkėse buvo ir totorių kalvelė. Tai leidžia manyti, kad šio ruožo gynybai buvo sutelktas įvairiatautis svetimšalių būrys.
Iki šių dienų išlikęs Normainių piliakalnio fragmentas. Didžioji jo dalis nuarta, užpilti apsauginiai grioviai ir tik gerai pažįstantys vietovę gali pamatyti kadaise čia buvusį reikšmingą gynybinį objektą. Viena dalis piliakalnio vadinama Zomkumi, kas reikštų, jog čia stovėjo pilis arba gynybiniai įtvirtinimai, kuriuose, puolant priešams, galėjo pasislėpti aplinkinių kaimų gyventojai. Pasak legendos, piliakalnio šlaite buvusi įduba su anga, pro kurią įmetus akmenį, pasigirsdavo garsas. Žmonės šnekėjo, kad kažkada čia stovėjusi šventykla, tačiau prasmegusi žemėn.
Gyvenviečių buvimą anksčiau galėjome atsekti pagal senkapius. Dar 1935 m. valstybinės archeologų komisijos ataskaitoje užrašyta jog Normainių ir Mitėniškių dvarų žemėse yra senkapių. Deja, sovietmečiu šios archeologinės vietovės išbrauktos iš registro. Mitėniškių vietovė pateko į žvyro karjero teritoriją, o kitas objektas virto dirbamu lauku. Tokiais veiksmais bandyta ištrinti iš mūsų atminties senąją istoriją, parodant ateinančioms kartoms, jog šios vietos praeities neturi.
Naujų dvarų statiniai
Sunykus piliakalniui kaip gynybiniam objektui, aplinkui toliau kūrėsi gyvenvietės, buvo dirbama derlinga žemė, steigėsi dvarai. Vienais seniausių laikomi Drobiškių, Mitėniškių ir Normainių.
Apie 1750-uosius vietovę, dabar vadinamą Antraisiais Normainiais, nusipirko Brunovai. Tuo metu baronas Karolis Brunovas, Lenkijos pulkininkas, kilęs iš Livonijos rytinės Vokietijos Branderburgo miesto, vedė Marijoną Karpaitę. Įsigijo Pavermenių dvarą ir Normainių kraštą. Neaišku, ar toje vietoje buvo kažkokie pastatai, ar teritorija įsigyta su žemės plotu ir esančiais kaimais.
Tuo metu iškilo vieno aukšto mūrinis dvaro pastatas, pasodintas parkas, užveistas sodas, įrengti tvenkiniai. Naujausias statinys prilygo moderniausiai to meto vyraujančiai madai. Apylinkėse dominavo medinė architektūra.
Panašiu laikotarpiu Žeimiuose Medekšos pradėjo statyti mūrinius dviaukščius dvaro rūmus. Normainių dvaras buvo daug mažesnis, bet Pavermeniuose savininkai turėjo didelius reprezentacinius namus. Dėl kapitalinio pastato ir užveisto parko, manoma, šeimininkai bent kažkuriuo laikotarpiu čia pastoviai gyvendavo.
Koplyčia Baro konfederacijos sukilimui
Netoli dvaro pastatyta ir koplyčia, menanti 1768 m. Baro konfederacijos sukilimą. Greičiausiai ją pastatė sūnus Jonas Jokūbas Mikolojus, kuris buvo vedęs Barborą Pioro. Vėliau turtas buvo padalintas Jono sūnums. Pavermeniai atiteko Stanislovui, o Normainiai – Karoliui, Upytės miesto raštininkui, vedusiam Marcinkevičiūtę. Be to, ketveriems metams jis buvo išrinktas atstovauti savo apygardai seime. Tolimesniu valdytoju tapo jų sūnus Prosperas, dirbęs Vilkmergės apygardos teisme. 1852-aisiais jis atnaujino Konfederacijai skirtą koplyčią, įvardindamas save kaip palikuonį, restauravusį šį statinį, bet nepaminėdamas, kurio Brunovo garbei ji pastatyta. Palikuonių Prosperas nesusilaukė nei su pirmąja žmona N. Šemiotaite, nei su antrąja Julija Mackevičiūte.
Julija Brunovienė, tapusi našle, ištekėjo už Jasiukevičiaus, o Normainių dvarą testamentu užrašė Petrui Stanislovui Mackevičiui. Nors savu laiku namas buvo statomas moderniai, bet pamatai nepasižymėjo gera kokybe, tad, laikui bėgant, pastatas nusėdo ir pasiekė gruntinius vandenis. Po kurio laiko į sienas ir patalpas pradėjo skverbtis drėgmė – pastatas vis labiau netiko gyventi.
Prabanga liko tik prisiminimuose
Amžininkai prisimena dvaro medines grindis. Kambariuose buvę ąžuolinės, uosinės grindys, kai kur inkrustuotos juodu ąžuolu, pagalbinėse patalpose vyravo spygliuotis. Dvare stovėjo užsilikusių ir senų baldų, tarp kurių – dvi juodos spalvos lovos su dekoratyviniais elementais, šešios kėdės, puoštos tekančios ir besileidžiančios saulės fragmentais, du sieniniai veidrodžiai, įrėminti plačiuose rėmuose, taip pat puošti saulės disko formos dekoracijomis, du sekreterai su stalčiais ir pakeliamu dangčiu, komoda, kelios sofos, trys fortepijonai, tik labai sudėvėti, liudijantys apie turėtą ne vieną šeimininką, ir keli stovintys laikrodžiai. Iš senųjų šeimininkų laikų buvo likę keli meno kūriniai, atvežti iš kelionių ar paveldėti kartu su pastatais. Tie likučiai dar bandė atspindėti drėgme persmelkto dvaro buvusią prabangą.
Sieną puošė senas ryškiaspalvis, apie vieno kvadratinio metro gobelenas, bufete už stiklo stovėjo senas porcelianinis servizas, skirtas mažiausiai 12 asmenų, papuoštas biblijos scenomis, stalčiuose gulėjo sidabriniai įrankiai su senųjų šeimininkų monogramomis. Ūkinėse patalpose stebino įvairių laikotarpių vežimų kolekcija.
Parkas aplink dvarą buvo taisyklingo išplanavimo, su pasivaikščiojimo takais. Galima daryti prielaidą, jog jis buvo įkurtas dar prieš statant pagrindinį dvaro pastatą ir sujungtas į vieną darnų ansamblį su statiniais. Priešais namą driekėsi apvali veja su gėlynais, kryžminiais takais. Prie vartų augo du uosiai, kaštonai ir pušis, lygiagrečiai dvaro fasadui ošė beržų alėja. Iš kairės pusės tęsėsi eglių alėja, pereinanti į liepų. Gale tyvuliavo pailgas tvenkinys, atitinkantis dvaro formą, sodo viduryje gaivino dar du mažesni baseinai.
Paveldėję teritoriją, Mackevičiai viso to grožio dalį atkūrė ir sutvarkė, norėjo perstatyti dvarą, bet sutrukdė agrarinė reforma, atėmusi dalį žemių ir dvaro teritorijos. Greičiausiai šeima valdė kelis dvarus, tai 1934 m. Petro įpėdiniai Vanda, Česlovas, Halina ir Karolis nusprendė Normainius parduoti Kieraičiams.
Naujieji šeimininkai dar bandė gelbėti vis labiau drėgmėje nykstanti dvarą, bet, atėjusi sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Netekę šeimininkų ir likę be priežiūros, statiniai dar sparčiau pradėjo nykti. Galiausiai pastatai buvo išardyti, kaip netinkami gyventi.
Išskirtinis lankymo objektas
Dvarvietę mena parko likučiai, kitoje kelio pusėje likęs klojimas ir silosinės liekanos. Kiek toliau – kaip istorijos liudininkė stūkso Baro konfederacijai skirta koplytėlė. 1978-aisiais ji buvo suremontuota, bet vėl prašosi atnaujinimo darbų. Po paskutinio remonto dingo ją puošusios skulptūros – iš vidinės nišos prapuolė nukryžiuotojo medinė skulptūra ir Šv. Jono skulptūra, stovėjusi ant stogo.
2024 m. Jonavos rajono savivaldybės Vietos veiklos grupės laimėto projekto dėka buvo atstatyta nukryžiuotojo skulptūra – kryžiaus autorius Artūras Narkevičius, o nukryžiuotąjį išdrožė Adolfas Tebesius.
Tikimės, kad tęstinių projektų pagalba bus atkurtos visos skulptūros bei atnaujintas statinys, menantis ne tik šios vietovės garbingą praeitį, bet ir esantis patrauklus lankymo objektas tiek vietiniams turistams, tiek svečiams iš užsienio. Keliaujančius lenkus stebina išlikęs lenkiškas užrašas ant viršutinės pastato dalies. Vandžiogalos bažnyčios zakristijonas Ričardas Jankauskas kasmet atvykstančius turistus iš Lenkijos veža aplankyti Milošo tėviškės, savo maršrutą pasukdamas per Mitėniškes ir Normainius. Ne kartą čia lankėsi ir Lenkijos televizija, paskatinusi pavienius turistus aplankyti šias vietoves.
1768 m. Baro konfederacijai atminti Lietuvoje išlikusios trys koplytėlės –Žeimiuose, Normainiuose ir Vepriuose. Šie paminklai sudaro išskirtinį statinių kompleksą, kurį atranda vis daugiau keliautojų, norinčių surasti Lietuvoje kažką išskirtinio ir neįprasto.
Artūras NARKEVIČIUS,
kraštotyrininkas
