2025-aisiais vykdant Jonavos kultūros centro (JKC) optimizavimą, rajono kultūrinėje srityje įvyko nemažai pokyčių – veiklą nutraukė Čičinų, Liepių ir Šilų filialai. Nuo šių metų kiekvienoje seniūnijoje veikia bent po vieną kultūros židinį, o į gyvenimą atėjusios naujovės duoda pradžią prasmingesniems projektams bei sumanymams. Apie pasikeitimus, nueinančių metų palikimą, ateities planus kalbamės su laikinai JKC direktorės pareigas einančia Jurgita Serapine.
– Įvykus nemažiems pokyčiams, supažindinkite skaitytojus su šiandiene JKC struktūra.
– Jonavos kultūros centras yra pagrindinė ašis, kuriai priklauso trys skyriai: Teatras, Krašto muziejus ir Turizmo informacijos centras. Mūsų žinioje yra šeši filialai: Kulvos, Panoterių, Bukonių, Užusalių, Upninkų ir Šveicarijos, turintys etatinius darbuotojus. Nuo šių metų JKC priklauso dvi buvusių filialų salės – Rukloje ir Juškonyse, kurias aptarnauja du žmonės, dirbantys JKC, tai renginių organizatorės Loreta Ratautienė ir Danutė Jurgickienė. Būtent šios dvi moterys organizuoja ir planuoja renginius, joms padeda mūsų įstaigos komanda – apšvietėjai, radistai, ūkio darbuotojai. Kitaip tariant, Ruklą ir Juškonis aptarnauja JKC žmonės, įsiklausydami į vietos gyventojų pasiūlymus bei jų idėjas. Taigi mūsų Centro darbuotojos organizuoja edukacijas, šventes, valstybinius renginius, pramogines šventes, atsiliepiant į bendruomenės poreikius.
– Gal galėtume išsamiau aptarti dabartinę situaciją Juškonių ir Ruklos salėse. Kaip bus planuojama kultūrinė veikla, jeigu vietoje nėra renginių organizatoriaus?
– Mes stengiamės įtraukti bendruomenes, nes jos dalyvauja šiuose renginiuose – rašo projektus, kviečia kolektyvus, kuriuos norėtų matyti ir girdėti šventėse. Tačiau pagrindinį darbą – scenarijus, vedėjų klausimus, renginiui reikalingą pinigų sumą sprendžia JKC žmonės. Suprantu, kad vietose esantis žmogus būtų patogesnis negu atvažiuojantis iš JKC. Naujovės visada gąsdina, nes galvojama, kad kažkas vienas turi suorganizuoti renginius, koncertus, vakarus. O kodėl pati bendruomenė negali sau surengti vienokios ar kitokios šventės? Ir dabar bendruomenė nėra palikta viena, nes į kiekvieną vietos gyventojų pasiūlymą atsiliepia mūsų JKC patyrusios darbuotojos. Eksperimentas optimizuoti kultūros centro filialus, kai mūsų žmonės važiuoja ten organizuoti renginius, pasiteisino.
Mes palaikome labai tamprius ryšius su juškoniečiais, įvairius kultūrinius klausimus aptariame su „Pauliukų“ bendrovės vadovu Andrejumi Štombergu.
Tarkime, anksčiau Juškonių filiale dirbo ne kultūros specialistė, tad veikla buvo orientuota labiau į sportą – renginiai turėjo sportinį, o ne pramoginį pobūdį. Ir buvo jų ne tiek, kiek galėjo būti, tiesiog veikla neatitiko kultūros centro paskirties ir uždavinių. Šiai darbuotojai išėjus iš darbo, vieta liko laisva ir į jos vietą daugiau nieko nebepriėmėme, todėl ėmėmės eksperimento, į kurį įsijungė ir Juškonių bendruomenė. Būtent ji išsako savo lūkesčius, kokių švenčių pageidauja, o mūsų JKC minėtos darbuotojos važiuoja į Juškonis, tariasi, rašo scenarijus, numato, kokie meno kolektyvai galėtų sukurti koncertinę programą. Juškonyse šis eksperimentas pasiteisino – toks ir liks ateityje.
Dabar didžiulį dėmesį skiriame Ruklos bendruomenei, mėgindami ją įveiklinti, sužinoti jos poreikius, kurie atskleistų rukliečių pageidavimus, siūlymus, norus ir taip toliau.
– Rukla – išskirtinis, karinis bei pabėgėlių priėmimo miestelis. Tai suteikia ir galimybių, bet tuo pačiu reikalauja ypatingo dėmesio ir didelio organizacinio darbo...
– Manau, kad čia viskas seksis labai gerai, nes tame pačiame pastate įsikūrė biblioteka, iki šių metų rudens veikusi visai kitoje erdvėje. Ruklos filiale pasidalijome patalpas. Kultūros reikmėms liko trys kabinetai ir salė. Žmonės, atėję į šią įstaigą, randa visą kompleksą: nuostabią biblioteką su relakso erdve, knygomis, vaikų žaidimais. Mes kviečiame į renginius, edukacinius užsiėmimus, organizuojame susitikimus su Ruklos bendruomenės pirmininku ir seniūnaičiais. Į kultūrinę veiklą norime įtraukti karius. Ir anksčiau tarnaujantys vaikinai būdavo kviečiami dalyvauti organizuojamuose renginiuose, bet to nepakako. Norime, kad toji bendruomenė, dalyvaujant Pabėgėlių priėmimo centrui, kariams, aktyviai įsitrauktų į kultūrinį gyvenimą ir Rukla, kaip daugiakultūrinis miestelis, būtų ryškiai matomas ir patrauklus. Neseniai į eglės įžiebimo renginį Rukloje susirinko šimtai žmonių. Tai rodo, kad žmonėms įdomu, jiems reikia renginių. Turime didelių tikslų šioje vietoje iki projektų lygio, nes Ruklos daugiakultūriškumas yra unikalus. Ten yra ir NATO karių. Kodėl nepasidomėti jų kultūra? Ateityje ketiname susitikti su atsakingais kariškiais, aptarti mūsų keliamus tikslus ir įvairinti Ruklos miestelio kultūrinį gyvenimą.
Žmonės, atėję į atnaujintą Ruklos kultūros centrą, visada ras, ką veikti. Čia vyks jeigu ne kultūros, tai bibliotekos renginiai. Manau, kad sprendimas po vienu stogu „apgyvendinti“ knygų ir kultūrinės veiklos šventoves yra protingas.
– Bendruomenės sensta, kultūra nueina į paraštes. Tai jaučiama Upninkų krašte. Ką daryti?
– Dėmesio reikia ir Upninkams – šis kampelis yra tam tikroje stagnacijoje, nes jauni žmonės neaktyvūs, o bendruomenė, kaip sakėte, sensta, reikia iniciatyvos žadinti jaunimą, būtinos permainos. Į pensiją išėjo ilgametė renginių organizatorė, dabar ieškoma naujo vadovo. Labai norisi, kad kultūra funkcionuotų, atsigautų ir taptų gyvybinga. Permainos visada yra gerai.
– Kokį kultūros darbuotoją norėtumėte matyti? Ar ne nuo jo energingumo ir meilės savo darbui priklauso ir bendruomenės įtraukimas, ir aktyvi kultūrinė veikla?
– Manau, kad kultūros darbuotoju yra gimstama, jeigu tu neturi tos charizmos ir didelio noro padaryti kažką, niekada nepasieksi puikaus rezultato. Bet jeigu tu nori, kad kultūrinis gyvenimas taptų matomas, jei degi ta tokio siekio ugnimi, turi būti iniciatyvus, degantis, nebijantis klysti, rizikuojantis, darantis žmogus, įtraukiantis gyventojus. Jis nebūtinai turi būti muzikantas ar šokėjas, jis turi būti besidomintis naujovėmis. Tada ir žmonės pas jį eis. O jeigu šitų mano įvardytų savybių nėra, tai nieko gera nepadarysi. Kaip pavyzdį galiu pateikti Užusalių dvi aktyvias merginas. Jos nėra specialistės, bet savo veikla užkrečia bendruomenę, organizuoja šventes, įvairius renginius. Jų visur pilna, nes dega noru kažką padaryti. Va, tokių žmonių reikia kultūrai.
– Metai baigiasi. Netrukus sutiksime Raudonojo arklio metus. Kokius 2025-ųjų renginius laikytumėte svarbiausiais ir įsimintiniausiais?
– Svarbiausias metų renginys – Joninės, kurias visiškai apvertėme aukštyn kojomis. Tai grandiozinė šventė tiek finansine, tiek kūrybine prasme. Ilgai ieškojome formų, kurios pakeistų jau įprastas, dalijomės nuomonėmis, ką reikėtų pakeisti, kitaip tariant, atšviežinti renginį. Tad iškėlėm „turgų“ į kitą vietą, atidarėme erdves koncertams, misteriją iškėlėme į kalną, kitoje vietoje įrengėme Jonų sodybą. Dirbo labai didelė komanda žmonių, turėjusių individualias užduotis ir savo darbo barą. Tiesiog išvartėme ankstesnes Jonines taip, kaip atrodė reikalinga mūsų kūrybinei grupei. Net pasiėmėme naują sceną, pakeitėme jos vietą. Tiesiog šių metų Joninės buvo tokios, kokių žmonės dar nebuvo matę. Net ir vaikų žaidimų aikšteles įrengėme kitur. Buvo įdėta labai daug pastangų ir laiko, kad šie pokyčiai įvyktų ir taptų patrauklesni žiūrovams.
Žinoma, gerų įspūdžių paliko miesto 275-mečiui skirtas renginys. Tačiau kūrybine prasme jis nėra toks sudėtingas kaip Joninės, reikalauja daugiau vadybinių bei organizacinių nei kūrybinių sugebėjimų. Šventėms pradedame ruoštis tuojau po Naujųjų sutikimo. Iš anksto žinodami šventės idėją, jau galime dėliotis eskizus ir planuoti veiklas. Jonavos jubiliejinis renginys „Jonava gyvybės pilna“, kurio idėją pasiūlė Krašto muziejus, tikrai sutelkė žmones, organizacijas. Ir tas simbolinis paukštelis po šventės neišskrido – jo čiulbesį girdime net ir dabar kalėdinių eglučių miestelyje. Žmonės patys gamino paukštelių figūrėles, kurias po eisenos sudėliojo į didelio paukščio figūrą Rimkų kalno šlaite. Rekordų agentūra „Factum“ dėlionę patvirtino sertifikatu. Esame rekordininkai Lietuvoje.
Tų renginių per metus buvo nemažai. Mes šiek tiek pakeitėme savo kryptį net ir profesionalaus meno gastrolių repertuare. Jį sekantys gyventojai negalėjo neatkreipti dėmesio į gerokai padaugėjusius klasikinės muzikos koncertus – mus lanko ne tik popsas, bet ir profesionalaus teatro atlikėjai. Tarkime, Anželikos Cholinos kolektyvo pasirodymas, kurio programą jonaviečiai galės pamatyti ir ateinančių metų pradžioje. Turime pasididžiuoti, nes A. Cholina dažniausiai renkasi didžiųjų miestų – Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, kitų – scenas. Tad jos teatro pasirodymai Jonavoje mūsų krašto žmonėms yra ne tik išskirtinė garbė, bet net ir prabanga. Bandome subalansuoti pramoginę ir tikrąją kultūrą, turinčią svorį ir aukštą meninę vertę, taip, kad žmonės turėtų galimybę pasirinkti ir rasti tai, ko reikia jų sielai.
Neseniai organizavome jonaviečių dailininkų parodą. Rezultatas nustebino: darbus pristatė 41 menininkas. Atsirado daug jaunų žmonių, baigiančių Dailės akademiją, kurie atnešė ir pristatė savo darbus, atsiliepė tapytojai, kurie yra čia gimę ar kitaip susiję su Jonavos kraštu.
– Kalbame apie Jonavą, o kaimuose?..
– Respublikinių renginių vyko ir kaimų kultūros namuose. Filialams galbūt reikėtų pasiieškoti tam tikro išskirtinio renginio, neapsiriboti vien tik tomis rudens ar seniūnijose tradicija tapusiomis šventėmis. Galbūt galima rasti kažko, kas gyventojams būtų nauja ir įdomu. Šilai mini Liepos 6-ąją, Žeimiai turi savo miestelio šventę, Šveicarija „Rudens mozaiką“, Kulva „Vestuvių muzikantų“ konkursą... Visos kaimų bendruomenės turi savų tradicijų, bet labai norisi, kad rastųsi išskirtinai įdomių renginių. Toks mūsų ateities tikslas. Todėl viliamės, kad kultūros darbuotojui į pagalbą ateis bendruomenės. Be jos aktyvumo nieko nepasieksi. Kultūra yra ne vieno žmogaus, bet visų gyvenvietės, miestelio ar kaimelio žmonių dalyvavimo ir idėjų pasiekimas.
– Kokiais kolektyvais galėtų pasidžiaugti JKC? Ar pavyksta suburti naujų?
– Per šiuos metus Jonavos kultūros centre susibūrė trys nauji meno mėgėjų kolektyvai. Tai sutartinių giedotojų grupė „Sutarysma“, vaikų liaudies šokių kolektyvas ir merginių liaudies šokių kolektyvas. Mane labai džiugina naujų kolektyvų atsiradimas, nes tame yra dainų šventės tęstinumas, kultūros perdavimas jaunajai kartai ir t. t.
JKC veikia „Žemynos“ ir „Guobos“ chorai, du folkloro kolektyvai – „Laduta“ ir vaikų „Ramtatukai“, liaudies šokių kolektyvai – „Varūna“ ir „Jonrugė“, džiazo grupė, du vaikų pop chorai – „Šuldu buldu“ ir „Natukai“, styginių kvartetas „Vivente“, liaudiška kapela „Jonė“ ir prie jos vokalinė grupė „PInavija“.
Dabar ruošiamasi Sausio 13-osios 35-ųjų metinių minėjimui. Nenorime pompastikos, tikimės nuoširdžių pokalbių, diskusijų, atviro pabendravimo ir prisiminimų. Lietuvos kultūros tarybai parengėme ir pateikėme 11 projektų, lauksime rezultatų, nuo jų finansavimo priklausys ir kitų metų renginiai. Galime pasidžiaugti ir pasididžiuoti, kad mūsų kolektyvas „Varūna“, kuriam vadovauja Gerda Mykolaitienė, išvyksta į Pasaulio lietuvių dainų šventę Čikagoje.
– Dirbate, kuriate, keičiatės, planuojate. Atrodo, problemų lyg ir neturite?..
– Didžiausia JKC problema – specialistų stoka. Iš Jonavos važinėti į Juškonis, Ruklą ir ten renginius organizuoti – tai yra vienas darbo baras. Jei atsirastų specialistų, mes juos mielai priimtume, galėtų suburti kaimo kapelą ar ansamblį ir vadovauti jiems. Turime automobilį – pasiekti gyvenvietę nesudėtinga. Dabar, kai baigėsi optimizavimo procesas, išsigryninome, kokios salės lieka, kas uždaroma, perspektyvoje būtina išspręsti specialistų klausimą – kultūrinis gyvenimas kaime atsigaus.
– Kaip vertinate kultūrininkų protestus bei mitingus?
– Mano vienintelė partija – tai kultūra, ir aš jai priklausau. Mes turime laisvę ir kūrybą, esame finansuojami Savivaldybės. Rajono vadovai palaiko mūsų idėjas. Protestuotojai turi teisę protestuoti, o mes turime savo nuomonę. Kartą paskambino vienas politikas ir pasakė, kad nori gelbėti mūsų kultūrą. Tai atsakiau, kad mūsų gelbėti nereikia...
– Dėkui Jums už išsakytas mintis. Gerų ir sėkmingų darbų Raudonojo arklio metais.
Kalbėjosi Irena BŪTĖNAITĖ
Autorės nuotr.
