Jonavos krašte gyvenantys kūrėjai (eiliuotojai ar prozininkai), žvelgdami į vis labiau dylančius 2025-ųjų kalendorius, apžvelgia nuveiktą veiklą, vertina, ką ir kaip galėjo atlikti geriau ir įdomiau, kokį indėlį įdėjo į vietos bei Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Skaitytojams jau esame pasakoję apie Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą (LKRS), apjungiančią visos šalies literatūrinio žodžio, dailės, muzikos bei kitų sričių puoselėtojus. Nors šiam sambūriui šiuo metu priklauso tik šeši jonaviečiai, tačiau jų vardai žinomi daugelyje Lietuvos kampelių. Kviečiu trumpai žvilgtelėti į LKRS Jonavos skyriaus narių dalyvavimą šalies literatūrinėje veikloje.
Prieš kelis dešimtmečius
Sugrįžkime į 1994-ųjų sausio 28 d. Tada, spaudžiant dideliam speigui, „Ūkininko“ žurnalo redaktorius Kostas Felicijonas Fedaravičius sukvietė į Jonavą per 100 kūrėjų iš visos Lietuvos. Sueigos tikslas – įkurti Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą, patvirtinti jos programą bei įstatus, išrinkti valdybą – sambūriui vadovaujantį organą.
Pasak iniciatyvinės grupės pirmininko, rašytojo K. F. Fedaravičiaus, kaimo rašytojų sąjungos įkūrimas tapo nebe realybe, bet būtinybe. Tai, jo žodžiais tariant, „būtina suvienyti kaime gyvenančių literatų pastangas kurti, kalbėti savo įtaigiu meniniu žodžiu netrukdomai, leisti jų knygas, turėti savo periodinę spaudą, kad nereikėtų dairytis kampelio respublikiniuose leidiniuose ir maldauti, kad išspausdintų.“
LKRS įkūrimo iniciatorius neabejojo, kad kaime yra daug temų, kurias reikia skelbti viešai, kalbėti apie jas, pasitelkiant literatūrinį žodį. „Kalbėti tokiu įtaigiu savo meniniu žodžiu, kad jį išgirstų kaimo žmogus. Šiandien labiausiai stinga kaimui gero, šilto, širdį gaivinančio kūrėjo žodžio sodiečiui, – Steigiamajame suvažiavime kalbėjo K. F. Fedaravičius, pabrėždamas šios kūrybinės organizacijos svarbą. – LKRS remiasi kūrybinių organizacijų veiklos tradicijomis, vadovaujasi demokratiniais principais, tęsia kudirkiškąsias tradicijas, kurias formavo dr. Vinco Kudirkos ir jo bendraminčių leidžiamas „Ūkininkas“ – vardan tautos labo, teisybės ir laisvės. Vadinasi, dirbti savo tautai, sakyti tiesą, būti laisvam ir savo laisve neatimti kitam laisvės. Kūrėjas turėtų žinoti amžinąją tiesą: nežudyk savo žodžiu, bet kelk, pažadink, paskatink, sutelk, padėk...“
Steigiamajame suvažiavime priimtą rezoliuciją savo parašais patvirtino jame dalyvavę jonaviečiai Zigmas Pavilonis, Vaclovas Šiupaila ir šių eilučių autorė.
Nuo tada prasidėjo aktyvi literatūrinio sambūrio veikla, kurios dėmesys buvo nukreiptas į kuriantį žmogų: leidžiami almanachai, antologijos, autorinės knygos, organizuojami respublikiniai renginiai.
Aktyvūs kūrėjai
Nuo to laiko praėjo trys dešimtmečiai. Šiandien jau iš kito pasaulio į kūrėjus žvelgia dešimtys bendraminčių, tarp jų – ir Sąjungos pirmininkas K. F. Fedaravičius, besiilsintis Šmatų kapinėse. Dabar sambūriui vadovauja Onutė Kulbokienė iš Elektrėnų. Tai energinga ir veikli moteris, ieškanti naujovių ir siekianti į sambūrio veiklą įtraukti kuo daugiau naujų meninės sielos žmonių, kurie ligi šiol nedrįsta išeiti į viešumą. LKRS – tai galimybė dalyvauti tautos kūrybiniame procese, nepolitizuojant, bet žadinant sieloje tylintį kultūrinį žodį.
Į kvietimą įsilieti į Sąjungos būrį atsiliepė aktyvi mūsų krašto kūrėja Valentina Kašauskienė, nepraleidžianti nė vienos sambūrio sueigos, nepaisant to, kuriame Lietuvos kampelyje ji organizuojama. LKRS gretas mielai papildė vyriškai lyriškos poezijos puoselėtojas, aktorinių gebėjimų meistras Vytautas Riaubiškis, kurio skaitomas eiles klausytojai palydi karštais aplodismentais.
Vilius ir Galina Plytnikai, tapę šio sambūrio nariais, ne tik dalijasi savo literatūriniais sugebėjimais, bet ir prisistato kaip dainuojamosios poezijos atlikėjai. Jų repertuare skamba dainos, sukurtos pagal Lietuvos poetų bei vietos kūrėjų tekstus.
Daug metų kartu su LKRS eina jonavietė Albina Jefimenko, išleidusi kelias autorines knygas. Jos poezija, skambanti vakaruose, yra šiltas indėlis į mūsų krašto kultūrinį gyvenimą visos Lietuvos fone.
Visi šie kraštiečiai yra aktyvūs Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“, vadovaujamo G. Plytnikienės, nariai.
Išvykos į kitus rajonus
2025-ieji LKRS palieka ženklų pėdsaką, nes po pirmininko K. F. Fedaravičiaus netekties atsigavusi Sąjunga šiemet išleido almanachą „Apglėbkime žemę širdimi ir žodžiais“. (Tie, ką domina sambūrio narių kūryba, leidinį gali pasklaidyti Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje.)
Naujoje knygoje rasite ir Jonavos skyriaus eiliuotojų kūrinius. Almanacho pristatymas buvo surengtas Elektrėnų bibliotekoje, kur iš visos Lietuvos susirinkusius kūrėjus sveikino Elektrėnų savivaldybės atstovai, Lietuvos Respublikos Seimo narys Algirdas Radvila, poezijai prijaučiantys elektrėniškiai. Popietė, skirta almanacho pristatymui, virto nuoširdžia literatų bendrystės švente, kurioje buvo galima pasigrožėti tų pačių kūrėjų tapytomis drobėmis, grafikos darbais, skulptūromis, nėriniais ir t. t. Susitikimą vainikavo smagus koncertas.
Beje, šiais metais į Elektrėnus Sąjungos rašytojai rinkosi jau antrą kartą. Pavasarį, Motinos dienos išvakarėse, toje pačioje bibliotekos salėje LKRS nariai dalyvavo renginyje „Mama, ačiū Tau už gyvenimą“, kurioje skambėjo eilės, muzika, buvo sveikinami jubiliejus minintys menininkai.
Lapkričio mėnesį LKRS Jonavos skyriaus nariai savo patirtimi dalijosi Panevėžio r. Liūdynės kultūros centro Velžio filiale surengtoje popietėje „Nešuosi rudenį“. Tai tradicinis LKRS Panevėžio skyriui vadovaujančios renginių organizatorės Virginijos Stundžienės vakaras, skiriamas Sąjungos literatūrinei veiklai papildyti.
Susirinkusiuosius pasveikino iš Elektrėnų atskubėjusi sambūrio pirmininkė O. Kulbokienė, savo prisiminimais apie LKRS istoriją pasidalijo 1994 m. Steigiamajame suvažiavime dalyvavusi panevėžietė, buvusi ilgametė LKRS valdybos narė Vida Sereikienė, savo pastebėjimus apie menininko gyvenimą išsakė iš Kretingos į Panevėžį gyventi persikėlęs dailininkas ir poetas Gediminas Bytautas, Pasvalio skyriaus nariai, daugelis kitų atvykusiųjų.
Jonavos skyriaus komanda pristatė muzikinę-literatūrinę programą ir sulaukė ne tik plojimų, bet ir kvietimų atvykti į kitose vietose organizuojamus vakarus.
Dvasios ryšiai
Šiais metais LKRS Jonavos skyriaus nariai savo sukurtus eilėraščius skaitė rugpjūčio mėnesį surengtame respublikiniame renginyje Pakruojo kultūros namuose. Šventę surengė vietos literatų draugija „Židinys“, vadovaujama Editos Kurauskienės.
Rudenėjant jonaviečiai atstovavo Sąjungai Rozalimo sen. (Pakruojo r.) Medikonių kultūros namuose vykusioje literatūrinėje popietėje. Pasak šventę inicijavusios renginių organizatorės Ingos Tribulienės, „atokiame kaime malonu susitikti su Kaimo rašytojų sąjungos kuriančiais žmonėmis, išgirsti jų eilėraščių, pasiklausyti dainuojamų dainų“. Tai, anot jos, esąs artimiausias ryšys, sujungiantis sodietį su sunkiai jam pasiekiamu menu.
Neseniai jonaviečiai buvo pakviesti į Kėdainių literatų ir menininkų sambūrio „Vaivorykštės tiltai“ išleisto almanacho „Gyvenimo keliai“ pristatymą. LKRS Kėdainių skyriaus vadovė Alma Jociuvienė, esanti ir asociacijos pirmininkė, yra ilgametė mūsų, Jonavos krašto poezijos klubo, bičiulė ir bendramintė. Su savo grupe ji mielai dalyvauja visose Jonavoje organizuojamose šventėse. Kartais pašmaikštaujame, kad šie kaimyniniai rajonai yra tarsi „kūrybiniai dvyniai“, kuriuos sieja magiška jėga.
Tai anaiptol ne visos išvykos į kitus rajonus, liko nepaminėti susitikimai mūsų krašto bendruomenėse. Džiugu, kad esame, kad judame, kad kuriame, kad suteikiame šviesos kaimo žmonėms.
Poezija – atramos šaltinis
Ne vienas žmogus stebisi kelionėmis, kartais viršijančiomis net ir visą 100 kilometrų. Ar vis dar reikalingi eilėraščiai, kokią reikšmę turi laiko praleidimas kito rajono kampelyje?
Norisi pasakyti, kad mums, tiems, kurie atsiliepia į kvietimą dalyvauti viename ar kitame renginyje, tai yra patirtis, kurios niekada nebus per daug. Pažintys su tenykščiais žmonėmis, pasikeitimas nuomonėmis, knygomis – tai naujas ryšys, naujos užuomazgos ateities dėlionėms. Kai parsiveži širdyje šiltą gerumo jausmą, vadinasi, buvai reikalingas tam, kuris atėjo tavęs paklausyti.
Apmaudu, kad dažnam šių dienų žmogui poezija nebereikalinga, nes jis, skandinamas kasdienėse valdžių rietenose, gąsdinimuose, net nebebando atsirinkti to, kas teiktų šilumos ir pažadintų jausmus.
„Ar žmogaus sielai reikalinga poezija, ar ji žadina dvasingumą, ar suteikia mūsų kasdienybei pilnatvės? O gal teikia ramybę ir paguodą? Atsakymai labai skirtingi, bet gilūs ir pozityvūs. Poezija – stipri jėga, kuri paveikia ir kuriantįjį, ir besidomintįjį ja žmogų, nes priverčia susimąstyti. Poezija – atramos šaltinis, padedantis nepalūžti net beviltiškiausiu metu. Mums ji – gyvenimo pakeleivė. Ji mumyse, ji visada su mumis visuose gyvenimo keliuose. Norėtųsi, kad poezija išliktų stabiliu veiksniu, stiprinančiu geras emocijas, žadinančiu pagarbą, meilę, pilietiškumą, suartinančiu skirtingų poreikių skubančius žmones. O skaitytojai? Lai kiekvienas randa joje palaimą sveikai dvasiai ir gyvai širdžiai“, – sako kėdainietė A. Jociuvienė.
Irena NAGULEVIČIENĖ,
LKRS Jonavos skyriaus vadovė
Autorės notr.
