Buvusi ilgametė folkloro ansamblio „Rasakila“ vadovė Nijolė Markevičiūtė-Smolina, sulaukusi garbaus amžiaus, daug laiko skiria kūrybai. Neseniai ji parengė ir išleido eilėraščių rinkinį vaikams „Skilium bum bum“. Naujos knygos pristatymas buvo surengtas Jonavos neįgaliųjų draugijoje, dalyvaujant autorės artimiesiems, pažįstamiems ir draugams. Sueiga panašėjo į prisiminimų vakarą – skambėjo daug dainų, eilėraščių, nestigo pašmaikštavimų, atbudo užmarštyje paliktos gyvenimo detalės.
Tekstai ant popieriaus skiaučių
Nijolė – ilgametė Jonavos poezijos klubo „Šaltinis“ narė, į šį sambūrį įsiliejusi daugiau kaip prieš 30 metų. Kol leido sveikata, ji aktyviai dalyvavo visuose renginiuose ne tik Jonavoje, bet ir kituose Lietuvos rajonuose. N. Markevičiūtės-Smolinos eilėraščiai paliesdavo kiekvieno klausytojo širdį, nes autorės kūriniuose atsiskleisdavo jautrios ir daugelio išgyventos detalės.
Per šį laikotarpį į rinkinius susidėliojo šimtai eilėraščių, kurie skaitytoją pasiekė leidiniuose „Paklydusi laike“, „Tai buvo vakar“, „Dar viską prisimenu“, „Ką legendos byloja“. Daugelis jų išsibarstė po Lietuvą, kai kurias užsienio valstybes ir virto dainomis.
Pasak Nijolės, po vyro mirties apsilankę bendradarbiai, pamatę popieriaus skiautę su sueiliuotu tekstu – „Neprašyk manęs laukt, neprašyk,/ brenda balzganas rytas rugienomis...“, – jį perskaitė ir susidomėjo, kas sukūrė tokį gražų ir nostalgišką tekstą? „Iš pradžių neprisipažinau, sakiau, kad nežinau, kieno čia tas popiergalis. Tik vėliau nebeslėpiau, kad taip savo jausmus ir mintis išguldau. Jie mane paskatino nemėtyti savo eilėraščių, kur papuola, bet surinkti ir išleisti knygą. Ir ką manote? Pradėjau rinkti iš savų stalčių ant visokių kartono gabalėlių, lapelių surašytus eilėraščius ir pamačiau, kad jų ganėtinai daug, tai ryžausi išleisti pirmąjį eilėraščių rinkinį „Paklydusi laike“, – pasakojo kūrėja.
Anot šaltinietės, paskui radosi kiti leidiniai. „Jūs neįsivaizduojate, kiek lapelių ir sąsiuvinių esu prirašiusi. Nesakau, kad tai yra šedevrai, tačiau kiekybės požiūriu tai tikrai galėčiau sudėlioti dar ne vieną knygą. Dirbdama „Achemoje“ mintyse išgirsdavau tekstą, kurį skubėdavau užrašyti, nes vėliau išgaruos ir neatgaivinsi, tai ir griebdavau bet kokį lapą, papuolusį po ranka. Tokių prirašytų skiaučių ir šiandien dar galiu rasti, – dalijosi mintimis Nijolė. – Ir namuose tas pats: jeigu neturi su kuo bartis, tai popierius kenčia. Antra vertus, kol protas veikia, eiliuoti reikia.“
Perėmė mamos genus
Popietės organizatorė ir vedėja Vitalija Kraučelienė N. Markevičiūtės-Smolinos eiles pavadino „mažomis maldomis“, kuriose pulsuoja pagarba praeičiai, žingsniai į ateitį, jaučiamas šviesos ilgesys. „Jos eilėraščių rinkiniai – tarsi kelionė į vidinį žmogaus pasaulį, kur daug šviesos, daug švelnių kasdienybės prisilietimų, sugrįžimų į vaikystę. Nijolės kūryboje svarbią vietą užima laiko tema, nes jis keičia žmogų, išsaugoja tai, kas buvo brangiausia. Daugelyje eilėraščių, atgimsta praeities detalės, tėviškės motyvai, pasigirsta minorinių gaidų. Toks ir yra gyvenimas“, – Nijolės kūrybą apžvelgė Vitalija, prašydama pasidalyti autorę prisiminimais.
N. Markevičiūtė-Smolina pabrėžė, kad yra gimusi Kybartuose, tačiau, keisdama pasą, pamatė, kitokį įrašą – gimimo vieta įvardytas Vilkaviškis. Į pasaulį atėjusi vasario mėnesį, kūrėja šmaikštavo, kad „gimė tikrai ne pusnyje“. Jausdama didžiulę pagarbą ir meilę seneliams, prisiminimus ir pradėjo nuo jų.
„Seneliai gyveno kaime prie Kudirkos Naumiesčio, buvo labai išmintingi, kalbėjo suvalkietiška tarme ir laikėsi vokiškos tvarkos. Visi žinojome, kada galima kalbėti, o kada turime prikąsti liežuvį“, – pasakojo Nijolė.
Jos teigimu, seneliai buvo labai išmintingi ir kūrybingi. Mamos vyriausias brolis ulonas turėjo nuostabų balsą ir tuo didžiuodavosi. „Žmonės kalbėdavo, kad, kai Markevičiai uždainuoja, tai net lempa gęsta. Mano mergautinė pavardė atėjo iš senelių. Gimiau vasarį, o tėvą nušovė rugsėjį, tai man neteko nei jį pamatyti, nei pažinti. Prisimenu, viena moteris kaime mane vadindavo „mūsų mergaite“, glostydavo man galvą. Tai man nepatikdavo. Kartą pasiskundžiau močiutei, kad mane taip vadina. Kai ji paaiškino, kad toji moteris yra tėvo sesuo, mano teta, supratau, kodėl ji man skiria išskirtinį dėmesį“, – pasakojo N. Markevičiūtė-Smolina.
Jos teigimu, „turbūt nebuvo to, ko mama nemokėjo daryti: mezgė, siuvo, audė, siuvinėjo, piešė, nėrė, kalė, lipdė iš molio, rūpinosi vaikais“. Vėliau, po mamos mirties, Nijolė surado pluoštą mamos eilėraščių, užmestų malkinėje. „Perskaičiau, kai ką pakoregavau, sutvarkiau ir padariau leidinį giminėms“, – sakė ji.
Nijolės pasakojimas apie mamą atvėrė paslaptis, kieno genai slypi jos sieloje. Juk ir Nijolė siuvinėja, neria, kuria eiles, dainuoja, moka organizuoti ir t. t.
Dirbdama muziejuje, ji atsiskleidė kaip folkloro, etnografijos, senovės kalendorinių švenčių papročių ir tradicijų žinovė. Ji būdavo kviečiama susitikti su moksleiviais, paaiškinti Advento, Kalėdų, Velykų esmę, atskleisti įvairių simbolių ir posakių reikšmę lietuvių kultūrinėje plotmėje. Anot jos, kiekvienas regionas turi savitus papročius ir tradicijas.
Darbas be atlygio
Į 1986-aisiais „Azoto“ (dabar „Achema“ – I. B.) kultūros ir technikos rūmuose susibūrusį folkloro kolektyvą Nijolė pasuko nė kiek nedvejodama. Juk tai folkloras, tai daina, koncertai! Po penkerių metų jai patikėtos kolektyvo vadovės pareigos. Pirmojo penkmečio surengtų vardynų proga kolektyvas pavadintas „Rasakilos“ vardu. „Rasakila – kiemo žolelė, kuri visų mindoma, bet rytais kelianti rasos lašelį. Pagalvojome, kad toks ir tas mūsų ansamblis – vis pirmyn eina, įveikdamas iššūkius, nesigarsindamas, kitų nežemindamas, dalija žmonėms skambias lietuviškas dainas, prilygstančias gaiviam rasos lašeliui“, – vardo kilmę paaiškino Nijolė.
Kiek kartų ir kur koncertuota, suskaičiuoti neįmanoma. Visuomeniniais pagrindais dirbusi vadovė stengėsi parengti puikias programas, išmokyti dainininkus įsiklausyti į jos reikalavimus ir valdyti balsą. Ir Nijolei pavyko – kolektyvas sulaukdavo daug kvietimų koncertuoti šventėse.
Suprantama, koncertai, repeticijos, trukdavusios po kelias valandas, tautinių drabužių paieška reikalavo ne tik laiko, bet ir jėgų. Neatmestina, kad įtampa ir krūvis turėjo įtakos sveikatai.
Energijos ir kūrybingumo šiai aktyviai moteriai ne vienas pavydėjo. Ji vadovavo „Azoto“ veteranų klubo ansambliui, Jonavos rajono diabeto klube „Ramunė“ subūrė retro grupę ir tapo jos vadove, savo posmais iš sielos dalijosi įvairiuose poezijos vakaruose.
Autorės padėka
Naujos knygos pristatymo sueigoje savo vadovę sveikino buvę rasakiliečiai, artimieji, „Šaltinio“ klubo bendražygiai, Neįgaliųjų draugijos atstovai ir šiaip moterį pažįstantys jonaviečiai. Buvęs kapelos „Savi“ įkūrėjas Alvydas Kurkuzinskas teigė esąs dėkingas šiai nuostabiai moteriai už sugrąžinimą į muzikos pasaulį. „Buvau pamiršęs akordeoną ir muzikavimą. O kai Nijolė pastebėjo, kad galiu vėl sugrįžti atgal ir toliau groti, nusipirkau akordeoną ir paklusau jos nurodymui. Ačiū Tau, Nijole“, – jausmingai dėkojo Alvydas, renginio metu žodžius papildydamas savo atliekamomis dainomis.
Nijolė prisipažino nesitikėjusi sulaukti tokios pagarbos ir jai skirto dėmesio. „Džiaugiuosi, matydama tokį gausų būrį praeityje sutiktų žmonių – buvusių bendradarbių ir atėjusių iš jaunystės laikų. Ačiū „Rasakilos“ dainininkams, kurie švenčių proga ir dabar mane aplanko ir mes smagiai praleidžiame laiką. Nuoširdžiai dėkoju savo dukrai Ingai, anūkei Emilijai už dėmesį ir meilę man. Apkabinu savo nuostabiąją anūkėlę Viktoriją, apipavidalinusią ir iliustravusią vaikams skirtą knygelę „Skilium bum bum“, kurios pavadinimas atėjo iš mano vaikystės žaidimų. Dėkoju visiems ir kiekvienam atskirai už linkėjimus, sveikinimus ir kartu praleistą popietę“, – sakė N. Markevičiūtė-Smolina.
Irena BŪTĖNAITĖ
Autorės nuotraukos.
