Šviesią šių metų lapkričio 15-ąją Kauno botanikos sode įvyko Lietuvos botanikų draugijos atkuriamasis (pirmasis draugijos steigimas vyko 1950 m. ir veikė iki 2020 m.) susirinkimas. Tai visuomeninė organizacija, kurioje renkasi ne tik diplomuoti biologai ar botanikai, bet visi besidomintys gamta, flora, bei širdyje puoselėjantys meilę augalams.

Šiaurinė linėja

Kas gi toji botanika? Kuo ji skiriasi nuo kitų, mums įprastų terminų – augalija, flora, miškas? Botanika (gr. botanikē < botanē – žolė, žolynas) – biologijos šaka, tirianti augalus: jų sandarą ir formą (augalų anatomija, augalų morfologija), augalų gyvybės reiškinius (augalų fiziologija), jų klasifikaciją (augalų sistematika), pasiskirstymą Žemėje (augalų geografija), augalų bendrijų (fitocenozių) ryšius su dirvožemiu ir jų pasiskirstymą Žemės paviršiuje (geobotanika), iškastinius augalus (paleobotanika), augalų ligas (fitopatologija).

Pagal tyrimo objektą botanikos šakos dar skirstomos smulkiau – į algologiją (dumbliai), lichenologiją (kerpės), mikologiją (grybai), dendrologiją (medžiai, krūmai).

Botanikos tyrimų tikslas – pažinti augalus ir pritaikyti juos žmogaus poreikiams. Tyrimo metodai labai įvairūs: stebėjimo, aprašomasis, eksperimentinis, istorinis, matematinis, biocheminis, chromatografinis, radiobiologinis, elektroninės mikroskopijos – kaip matome, visa puokštė darbo mokslininkams. O atrodo, kas čia tokio – paprastas žemės augalėlis. Botanikos duomenimis naudojasi žemės ūkis, medicina, veterinarija, maisto pramonė, geologija, geografija – vartojimo spektras itin platus.

Botanika yra seniausia biologijos šaka. Senovės graikų mokslininkai Hipokratas, Teofrastas pirmieji aprašė kelis šimtus ūkiui vertingų augalų rūšių. Romėnai Dioskoridas, Plinijus Vyresnysis veikaluose mini vaistinius ir įvairius kitus augalus.

Feodalizmo laikotarpiu vaistinius augalus aprašė Vidurinės Azijos gydytojas ir filosofas Avicena bei vokiečių filosofas ir gamtininkas Albertas Didysis. Nuo XIV a. kuriami vaistinių augalų sodai, pradėti leisti naudingų augalų aprašymai. Renesanso laikotarpiu susiklostė augalų sistematika. Tam pasitarnavo anglų, italų, nyderlandų mokslininkai. Švedų biologas Karlas Linėjus savo veikale Gamtos sistema (Systema naturae 1735) išdėstė dirbtinę augalų sistemą, pagrįstą žiedo kuokelių ir piestelių skaičiumi. Jis sukūrė binarinę nomenklatūrą (augalų ir gyvūnų vardynas, kur kiekvienos rūšies pavadinimas yra sudarytas iš genties ir rūšies vardo, kuris užrašomas lotynų kalba). Jo garbei pavadintas smulkus, bet itin simpatiškas miško augalėlis šiaurinė linėja (Linnaea borealis).

Botanika Lietuvoje

Lietuvos augalija pradėta tyrinėti XVIII a. Prancūzas Žanas Emanuelis Žiliberas pirmasis aprašė Lietuvos florą ir įsteigė Vilniaus botanikos sodą. XVIII a. pab. – XIX a. pr. Stanislovas Bonifacas Jundzilas tyrinėjo Vilniaus, Lydos apylinkių augaliją ir išleido apie ją dvi knygas. Jurgis Pabrėža tyrė Žemaitijos augalus, kūrė lietuviškus botaninius terminus ir augalų vardus. Prie terminijos kūrybos taip pat prisidėjo Laurynas Ivinskis, Povilas Matulionis, Jonas Staugaitis. Tarpukario Lietuvoje augalų tyrimais sistemingai užsiėmė Kauno universitetas, Dotnuvos žemės ūkio akademija, Vilniaus universitetas.

O dabar štai, po 70 su virš metų pirmos botanikų draugijos įkūrimo pradžios, vėl susirinko gausus įvairaus amžiaus augalams neabejingų žmonių būrys, kurie stengiasi visomis pajėgomis atnaujinti veiklą bei tikisi, kad tai bus dar vienas rimtas balsas už Lietuvos gamtą, jos miškus, pelkes, pievas ir vandenis, nes augalai auga visur. Išties, kaip simboliška, kad  Lietuvos botanikų draugija atkurta būtent VDU botanikos sode! Lietuviškos botanikos širdyje. Gi prieš tai, botanika buvo lenkiška, kažkur apie Lydą, Gardiną ir pan. O ta lietuviška botanikos dvasia, su kuriama lietuviška botanine terminologija, vyko būtent Kaune! Taigi, turim kuo didžiuotis!

Kokia gi Kauno botanikos sodo istorija, kurioje buvo kuriama lietuviška botaninė terminologija? 1922 m. pradžioje, dar prieš oficialiai įsteigiant Kauno universitetą, į Aukštųjų kursų Matematikos – gamtos skyrių, dėstyti augalų sistematikos ordinarinio profesoriaus pareigoms buvo pakviestas Konstantinas Regelis, tuo metu dirbęs Tartu universitete Estijoje. Kaip buvo įprasta tuo metu ir tradiciškai yra daugumoje universitetų dabar, pilno klasikinio universiteto botanikos katedros vedėjas kartu yra ir botanikos sodo vedėjas. Tad K. Regelis iš karto ėmė organizuoti botanikos sodo darbą ir jau 1922 m. vasarą aplankė universitetų botanikos sodus septyniose Vakarų Europos valstybėse. Botanikos sodui vieta buvo parinkta buvusio Aukštosios Fredos dvaro teritorijoje, kur prieš pora metų jau buvo įsikūrusi žemesnioji sodininkystės – daržininkystės mokykla. Čia Universiteto botanikos sodui paskirta per 70 ha plotas, į kurį pateko ir buvusio Jozefo Godlevskio dvaro parkas su tvenkiniais ir dalis Kauno tvirtovės gynybinių įrengimų.

Kauno botanikos sodas, su kitų botanikos sodų pagalba, ypač Berlyno Dahlem, Karaliaučiaus ir Sankt Peterburgo, kūrėsi labai sparčiai ir kvalifikuotai. Tam didelės reikšmės turėjo ne tik K. Regelio ryšiai su kitais botanikos sodais, bet ir šeimos tradicijos: jo senelis Eduardas Regelis kurį laiką buvo seniausio Rusijoje Sankt Peterburgo botanikos sodo vedėju, o dėdė Arnoldas Regelis – žymus parkų architektas. 1923 m. vasario 15 d. buvo oficialiai paskirta teritorija, o tų pačių metų liepos 8 d. botanikos sodas buvo iškilmingai pašventintas, ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis padėjo kertinį akmenį būsimai oranžerijai.

Universiteto botanikos sodas buvo kuriamas kaip visos Lietuvos botanikos mokslų centras. Rusijos carinei administracijai 1831 m. uždarius Vilniaus universitetą, buvo nutrūkęs Ž. E. Žilibero 1781 m. pradėtas botanikos mokslo perdavimas Lietuvoje. K. Regelis buvo naujos Lietuvos botanikų kartos pradininkas ir mokytojas, o jo mokiniai vėliau tapo botanikos profesoriais Vilniaus universitete ir Dotnuvos (vėliau Lietuvos) žemės ūkio akademijoje.

1940 m. Universiteto Matematikos–gamtos fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą, o K. Regelis netrukus pasitraukė į Šveicariją.

1941 m. sausį įsteigus Lietuvos mokslų akademiją, Botanikos sodas perėjo jos žinion ir tapo mokslo įstaiga. Karo metu kolekcijos ir ekspozicijos labai nukentėjo, visai sunyko augalų sistematikos skyrius, daug augalų žuvo oranžerijoje, beveik žuvo rožių kolekcija.

Po karo Botanikos sodas buvo Mokslų akademijos Biologijos instituto, o po reorganizacijos 1959 m., Botanikos instituto sudėtinė dalis. Buvo atkuriamos ir gausinamos kolekcijos.

1972 m. pagal kraštovaizdžio architektės D. Juchnevičiūtės paruoštą projektą 1974 m. vyko didelė centrinės dalies rekonstrukcija. Buvo įrengti nauji gėlynai, takai, laistymo sistema.

Kauno botanikos sodas 1989 m. tapo Botanikos instituto filialu, o 1990 m. – savarankiška Lietuvos Mokslų Akademijos mokslo įstaiga. 1992 m. buvo įjungtas į atkurtą Vytauto Didžiojo universitetą.

Po tokių tad sunkumų, mes ne tik atkūrėme, bet nuolat tobuliname gražiausią Lietuvos vidurio žiedą. O dabar, lapkričio vidury, po oficialiosios botanikų susirinkimo dalies nusprendus pasižvalgyti po rudenėjantį sodą, pradžioj žiūrėjau gana skeptiškai. Spalis dar gražus, nusidažęs visomis akvarelės spalvomis. O ką gali pasiūlyti lapkritis? Netgi prabėgus gyvastį stingdančioms šalnelėms?  Tačiau mano stipriai apsirikta. Tikras botanikas augalo grožį įžvelgs bet kuriuo metų laiku. Svarbu neskubėti šalinti nužydėjusių, netgi pašalusių stiebų, lapų, sėkladėžių. Tebūnie visas tas šiaušalynas peržiem – kada sniegas ant jų užmes baltas skraistes, sodas taps paslaptinga žiemos pasaka, o mažieji čiulbuonėliai sėklų dėželėse ras kuo pasotinti alkanus pilvelius. Tačiau  dabar, vėlų rudenį, nurudę ir išdžiūvusiom gyslom braškantys augalų lapai, linguojančios viksvos ar spyglius lyg parodai išstatę nuogų rožių krūmai ypatingai verti skvarbios menininko akies. Dailininko teptukas ar fotografijos kadras, o gal jautrus skulptoriaus delnas stebėdamas rudens niokojamą sodą, įžvelgs nepaprasto subtilumo viziją, kurią išpildęs, apdovanos žmoniją akimirkos žavesio kerais.

Jūratė VITKAUSKAITĖ