Kelerius metus organizavome susitikimą su Ziva Bliumbergaitę-Zeltzer. Koronos virusas užkirto kelius atvykti į Lietuvą, tad kantriai susirašinėjime, ieškodami atsakymų į prarastos istorijos klausimus. Teko praverti ne vieno archyvo duris, apklaust tų dienų liudininkų palikuonis, užpildant atminties spragas. Žinoma, visko jau nesužinosime. Daug prisiminimų iškeliavo su to meto gyventojais Anapilin. Ir tik pageltę archyviniai dokumentai patvirtina pasakojimus arba palieka neužpildytas tuštumas. Skaitytojams pateikiame Z. Bliumbergaitės-Zeltzer giminės istoriją.
Ziva apie save
„Gimiau Kaune 1945 m., po Antrojo Pasaulinio karo 1945m. Vėliau persikėlėme į Vilnių. Čia pradėjau lankyti mokyklą, o būdama vienuolikos metų išvykau su tėvais į Izraelį. Naujoje šalyje nesidomėjau šeimos praeitimi. Mačiau prisiminimuose kenčiančią mamą, tėčio sveikata irgi atsiliepė į praleistus metus Kauno gete.
Susidomėti praeitimi ir įsigilinti į giminės istoriją mane, jau sulauksią pensijos, paskatino anūko klausimas – iš kur kilę mūsų protėviai ir ką jam galėčiau papasakoti. Teko sugrįžti į vaikystės prisiminimus, pavartyti tėčio užrašytus pasakojimus. Nusprendžiau pati aplankyti Lietuvą ir parodyti savo trims sūnums bei vyrui tas vietas, apie kurias pasakojo tėvai“, – pasakoja moteris.
Gyvenimas Jonavoje
Abiejų pusių seneliai gyveno mažame Jonavos miestelyje, kuriame iš 5000 gyventojų apie 3000 sudarė žydai. Bliumbergai buvo prekybininkai –.supirkinėjo medieną, kurią perparduodavo arba patys statydavo namus pagal užsakymus. Dubianskiai kepė duoną, kiti užsiėmė statybos verslu: mokėjo mūryti, turėjo J. Basanavičiaus gatvėje savo betono gaminių parduotuvę, kur vietoje liejo net šulinių ritinius. Abi šeimos turėjo nemažai palikuonių, išsiskyrusių darbštumo bruožais.
Tėtis Nachumas vedė Chają Dubianskaitę. Prezidento gatvėje pasistatė naują namą, dirbo kepėju. O Dubianskai Klaipėdos gatvėje turėjo modernią kepyklą ir vilnos karšyklą. Jonavoje buvo daug kepyklėlių, tai kiekvienas turėjo savo klientus. 1936 m. prašyme sumažinti mokamus mokesčius teigiama, kad per dieną iškepama 125–150 kg juodos ruginės duonos, kurios kilogramas kainavo 20 centų, o perkant du kilogramus – pakakdavo mokėti 35 centus. 100 kilogramų miltų tuomet atsieidavo 16–18 litų.
Lokėnėlių dvaro slėptuvėje
Prasidėjus karui, Bliumbergai ir Dubianskiai nusprendė niekur nesitraukti. Juk jie buvo eiliniai darbininkai, politika nesidomėjo, todėl manė, kad statybininkai ir duonos kepėjai neužklius jokiai valdžiai. Tačiau netrukus Jonavoje buvo sušaudytas mokytojas Keidanskis ir dar keletas žydų. Nachumas Bliumbergas, surinkęs giminaičius ir dar keletą kraštiečių (apie 40 žmonių), pasiprašė laikino prieglobsčio Lokėnėlių dvarelyje pas Šliogerius. Vaclovas Šliogeris, buvęs prezidento Antano Smetonos adjutantas, tuo metu pensijoje esantis karininkas, dirbo Kauno grūdų sandėlio viršininku, ūkyje gyveno jo žmona su sūnumi.
Sužinojęs apie atėjusius žydus, nurodė priimti visus, kurie kreipsis, nes 1940-aisiais būtent žydai išgelbėjo jo šeimą nuo tremties.
Ūkyje ūkvedžiu dirbęs Juozas Areima ir jo žmona Emilija gerai pažinojo Nachumą ir daugelį kitų atvykusiųjų. Jie rūpinosi maisto pristatymu ir jo pagaminimu, nes iškastoje slėptuvėje buvo pavojinga kurti ugnį, o 40 žmonių grupei reikėjo nemažai maisto. Bijodamas sukelti įtarimų, pirkti produktų Juozas važiuodavo į Kauną pas Šliogerį, kuris jau būdavo paruošęs miltų ir kitų gėrybių, reikalingų išmaitinti tokį skaičių atvykėlių.
Juozas dažnai nuvykdavo į Jonavą, kur sužinodavo naujienas, perduodavo raštelius gete esantiems žydams. Nachumas rašteliuose ragino ten esančius kraštiečius ateiti į jo slėptuvę, tačiau šie nenorėjo slapstytis, nes vokiečių valdžia jiems buvo pažadėjusi gerą darbą Liubline.
Troškimas gyventi
Bliumbergui nelengva buvo išsaugoti esančiuosius slėptuvėje. Mat šie norėjo eiti į Jonavos getą ir drauge su artimaisiais vykti dirbti į Liubliną. O kartais net tekdavo susigrumti, kad jie nepaliktų saugios vietos. Ne visada pavykdavo juos sulaikyti. Štai brolis Mošė sugrįžo į getą ir ruošėsi į „gerą darbą“. Jis tvirtino, kad vokiečių tauta yra kultūringa ir pažadus ištesės. Deja, netrukus pats atsidūrė vos už kelių kilometrų esančiame Girelės miške, kur buvo šaudomi jo tautiečiai. Dar su keliais bandė bėgti, bet nelaimėlius pasivijo kulkos. Tikriausiai Mošė buvo sužeistas ir mirė nuo žaizdų, nes po kelių dienų brolis Nachumas su ūkvedžiu Juozu jį rado miške. Ten jį ir palaidojo.
Netrukus buvo sunaikinta didžioji dalis Jonavos žydų bendruomenės. Vokiečiai išleido dar vieną melagingą įsakymą, kviesdama besislapstančius žydus atvykti į Jonavą, iš kur jie bus saugiai nugabenti į Kauną.
Šliogeris su Areima bandė atkalbėti Bliumbergo tautiečius palikti slėptuvę, bet šie manė, jog tokiai grupei žmonių nepavyks išlikti ilgai nepastebėtiems, todėl pasirinko Vilijampolės getą. Atsitiktinumo dėka, jie išvengė mažojo geto naikinimo. Prieš dieną buvo įvykdyta akcija ir mažojo geto gyventojai sušaudyti IX forte.
Atvykėliai išsiskirstė po Vilijampolės, vadinamos Slabotkės, gatves, tačiau vėliau daugelis žuvo.
Nachumui teko dirbti Aleksoto aerodrome, Šančiuose remontuoti sugriautus pastatus, kepti duoną. 1944 m. apie 300 geto kalinių buvo išvežti į Kėdainius. Reikėjo dirbti oro uoste. Čia sargybą ėjo Vermachto vokiečių kariai, atsiųsti iš afrikiečių armijos pailsėti nuo kovų. Jie skyrėsi nuo ankstesnių vokiečių sargybinių Kaune. Šie elgėsi gan pakenčiamai, nevaikė savo prižiūrimų žmonių. Be to, dirbdamas Kėdainių apylinkėse, gerai pažinojo tas vietas, nes prieš karą dažnai atvykdavo verslo reikalais, tad daugelis gyventojų buvo pažįstami.
Užmezgęs ryšius su netoliese dvarelyje gyvenusia Atkočiūnaite, ėmė organizuoti pabėgimą. Su arklių dresuotoju Atkočiūnu Nachumas nuo seno buvo pažįstami. Lietuvaitė pasisiūlė Chają išvežti iš lagerio ir paslėpti kažkur miškuose.
Senelių ir vaikų žudymas
Kurį laiką vokiečiai pratinosi vaikus, jiems duodavo saldainių, ir tai kėlė nerimą. Netrukus buvo suorganizuota akcija, kurios metu išvežė visus senelius ir vaikus. Patikrinus sąrašus, paaiškėjo, kad trūksta kelių vaikų. Etelę Dubianskaitę rado pasislėpusią palapinėje po patalyne. Vedama ji verkė ir šaukė: „Seneli, ar tu leidi jiems mane paimti?“ Iš jos žodžių budeliai suprato, kad senelis taip pat slepiasi. Jie netrukus surado Chaimą Dubianskį ir vietoje nušovė.
Trūko berniuko Zuckermano. Jis taip pat buvo surastas, ištemptas už kojų, kad visi matytų ir užmuštas šautuvo buože. Visa tai matydamas, berniuko tėvas išprotėjo. Trys moterys, grįžusios iš darbų ir neradusios savo vaikų, taip pat neteko sveiko proto. Po dukters Etel ir uošvio nužudymo Mendel Dubianskienę ištiko sunkus priepuolis – po kelių dienų ji mirė ligoninėje.
Pasitelkus įvairius ryšius, Nachumui pavyko įtikinti komendantą, kad leistų Mendel palaidoti Kėdainių žydų kapinėse. Tai turbūt buvo išskirtinis leidimas ir galbūt paskutinė žydė, kuri palaidota tose kapinėse.
Nors senelių ir vaikų akciją įvykdė atvykęs specialus esesininkų būrys, bet ir esantys sargybiniai nekėlė pasitikėjimo. Pabėgimo klausimas tapo neišvengiamas. Labiausiai sunku buvo įtikinti žmoną, kuri nenujautė pavojaus. Atkočiūnaitė kasdien ateidavo pas ją ir įkalbinėdavo, kad reikiamu laiku pasitrauktų su ja į slėptuvę.
Nachumas gavo darbą pataisyti kelis pečius ir tada buvo suorganizuotas jo pabėgimas į mišką.
Tuo metu prasidėjo likusių žydų suėmimai, juos netrukus išvežė Gdancingo kryptimi. Kaimuose buvo aktyviai ieškoma besislapstančių asmenų. Pelkėtame miške Nachumui pavyko gerai pasislėpti, kur netrukus susitiko savo žmoną Chają – paskutinę minutę Atkočiūnaitė ją įkalbėjo pabėgti iš darbo vietos ir per stebuklą buvo išgelbėta.
Bėgimas nuo mirties
Nachumas ir kiti suprato, kad, norint išlikti gyviems, reikia keliauti ten, kur jų niekas nepažįsta. Pasirinko Vilnių. Persekiojama buvo ir Atkočiūnų šeima, nes juos įtarė žydų slapstymu. Pakeliui bėgliai sustojo pas lietuvių pažįstamus. Ten sužinojo, kad netrukus prasidės mūšiai, todėl visi gyventojai pasitraukė į netoliese esančius miškus. Visi kasė slėptuves, kad apsisaugotų nuo gresiančių šūvių.
Vietiniai gyventojai atkreipė dėmesį, jog Nachumas labiau panašus į žydą nei į lenką, kaip jį pristatė čia atvedusi šeima. Nurimus mūšiui, pasirodė rusų kareiviai, ir tai teikė vilties apie sėkmingą išsigelbėjimą.
Dar keletą savaičių, kol frontas nutolo per saugų atstumą, teko pagyventi toje šeimoje. Tada su Atkočiūnais sugrįžo į Kėdainius, o vėliau pasiekė Kauną. Iš aštuonių šeimos narių, pasitraukusių iš Lokėnėlių slėptuvės, karo pabaigoje liko gyvi tik Nachumas su Chaja. 1945 m. Kaune gimė Ziva. Vėliau šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Čia dukrelė pradėjo lankyti mokyklą.
Bliumbergai gavo žinią, kad ruošiamasi naikinti Jonavos žydų kapines. Norintys galėjo palaikus išsikelti į kitas kapines, tik gyvų palikuonių mažai buvo likę.
Šia galimybę pasinaudojo Dudakai, artimųjų palaikus perkeldami į Kauną, ir Bliumbergai, pasirinkę Vilnių, bei dar keletas išsigelbėjusių ir gyvenusių Lietuvoje žydų šeimų.
Jonavos žydų kapinės nebuvo visiškai sunaikintos. Nukasant dalį kalno, nukentėjo arčiausiai esantys kapai, daugelis paminklų buvo panaudoti kaip statybinės medžiagos, kiti, apdaužyti karo audrų, liko netvarkingai gulėti.
Naujas gyvenimo etapas
1968 m. Bliumbergai gavo leidimą išvykti į Izraelį. Čia prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Teko kurtis ir pradėti viską iš naujo. Nachumas dirbo dažytoju, remontavo naujakurių namus, o Chaja augino dukrelę. Sunku buvo gyventi prisiminimais apie patirtą karo siaubą ir prarastus artimuosius.
Chaja mirė 1970 m., iki paskutinės minutės nesusitaikiusi su jaunystėje patirtais išgyvenimais ir kiekvieną dieną gyvendama tuose skaudžiuose prisiminimuose. Nachumas mirė 1980 m. – staiga suklupo beglobodamas anukūs ir išėjo pas savo protėvius.
Tėvo netekusi Ziva atsiribojo nuo praeities. Stengėsi užmiršti praeitį, nes matė, kaip dėl to kentėjo jos kaimynai ir artimieji. Prieš keletą metų anūkas gavo mokykloje užduotį aprašyti šeimos istoriją – iš kur ji kilusi, koks šeimos likimas. Teko atsiversti tėvo paliktus prisiminimus, pavartyti albumus ir dar kartą pereiti atminties keliu.
Protėvių krašte
Trys sūnūs – Šai, Amichai ir Tomia – panoro aplankyti protėvių kraštą. Kelionės metu ėjo senelio Nachumo aprašytomis vietomis, skaitė jo pasakojimus. Jonavoje sustojo vietose, kur giminės gyventa, prie sinagogos, kur tarpukariu meldėsi senoliai. Girelėj uždegė atminimo žvakeles nužudytiems giminaičiams ir tautiečiams, o Lokėnėliuose, bendraudami su dabartiniu šeimininku Rimvydu Baltrušoniu, apžiūrėjo tas vietas, kur galėjo slapstytis seneliai. Kaune aplankė A. Mickevičiaus gatvėje dar tebestovintį namą, kuriame augo mama. Neliko neaplankyti IX fortas ir Vilijampolės geto teritorija.
Visą praeitį lydi skaudūs prisiminimai. Žeimiuose peržiūrėję kraštotyrininko A. Narkevičiaus sukauptą archyvinę medžiagą apie jų šeimą, nuvyko į Kėdainius. Čia žydų sušaudymo vietoje galėjo būti atgulę ir dalis giminaičių, žuvusių tose apylinkėse. Paskui aplankė senąsias žydų kapines, kur 1944 m. palaidota Mendel. Žinoma, antkapinio paminklo tuo metu negalėjo niekas pastatyti, bet visos kapinės yra tarsi bendras paminklas praeičiai.
Galutinė stotelė – Vilnius. Čia Sudervės kapinių žydų kvartale guli perkelti iš Jonavos Zislė ir Šloma Bliumbergai.
Kelionė buvo gan sunki ne tiek fiziškai, kiek sugrįžimais į tuos laikus, kuriuos visą gyvenimą stengtasi užmiršti. Sugrįžus dar teks viską papasakoti anūkams, o gal ir jie panorės dar kartą pereiti protėvių keliais, viską užfiksuoti, kad turėtų ką perduoti savo palikuonims. Atmintis gyva tol, kol mes ja dalijamės su kitais.
Anūkas Danas dirba duonos kepėju. Kaip jo protėviai prieš 100 metų Jonavoje, taip jis dabar Izraelyje kas rytą patiekia šviežią duoną.
Koks būtų nuostabus pasaulis, jei visi keptų duoną ir užsiimtų kitais taikiais amatais. Nebūtų jokių karų ir nesutarimų. Juk gyvenimas toks trumpas, o daugelis jį švaisto beprasmiams kivirčams ir nesantaikos kurstymui. Tegu mūsų miestai kvepia šviežia duona, o ne paraku.
Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas
