Nubėgo 35 metai, kai Valdonė Šimonytė darbuojasi mokykloje, kramto nelengvą pradinių klasių mokytojos duoną. „Ten pat vis dirbi?“ – kartais nustemba kai kurie žmonės, ne tiek besižavėdami atkaklumu, kiek netikėdami, kad daugiau nei dešimtmetį galima ištverti šių dienų mokykloje. Ne, „pabėgėlės“ dalia Valdonės niekada nežavėjo. Ji, rodos, suaugo su mokykla, su tais keliais šimtais pradinukų, tapusių jau keturiasdešimtmečiais tėvais ir vedančiais savo vaikus į Valdonės klasę. „Aš mokau jus, bet mokausi ir iš jūsų“ – neretai patikina ji savo ugdytinius, kurie kelia rankas, trokšdami pasidžiaugti savo vaikišku išprusimu, žinių bagažu.
Paklausta apie nūdienos mokyklos rūpesčius, mokytoja pirmiausia užsimena apie įtraukųjį ugdymą. Mokykloms reikalinga daug didesnė pagalbos specialistų komanda. Jei nors vienas elgesio ir emocinių sunkumų nestokojantis vaikas, sako ji, įsitraukia į klasės bendruomenę, problemų gali patirti visa klasė. Laimei, mūsų mokyklose, kad ir nedaug, bet yra psichologas, socialinis pedagogas, kurie gali kalbėtis su vaikais, šiek tiek padėti jiems. Geriau tiek, nei nieko.
„Mokytojas – visur ir visada autoritetas“ – skelbiama „Žingsnio“ pradinėje, kur pluša Valdonė, stengiamasi pedagogams kiek palengvinti tą atsakomybės naštą. Pirmiausia šeimoje ugdomas mažylių požiūris į mokyklą, atsakomybę, į laukiančius ilgus mokymosi metus. Liūdna, kada tėvystės indėlis apsiriboja kuprinės ar sportinės aprangos sudėjimu, vienu kitu žaidimu laisvalaikio minutėmis. O štai tokie „nekalti“ veiksmai, kaip rytinis vaikų pavėžėjimas net į vidinį mokyklos kiemą, vaiko kuprinės ir kitų reikmenų nešimas, netgi daiktų išėmimas ant suolo – argi ne meškos paslauga, gniuždanti pirmus savarankiškumo daigelius?
Apmąstydama ugdymo proceso niuansus, Valdonė pastebi, kad šiuolaikiniai vaikai trokšta labai greitų rezultatų. „Tu tikras šaunuolis“,- neretai girdime mokyklose, namuose. Gal šitokie „paskatinimai“ neturėtų dominuoti. Mokykla, anot mokytojos, ne cirkas, kur labai įdomu ir nuolat vilnija plojimai. Mokykloje pirmiausia turėtų būti įveikiamai sunku, o tada tik įdomu.
Iš kur tas kasdien naujų proveržių, atradimų reikalaujantis pašaukimas, tas pedagoginis pasišventimas, būdingas visai vyresniųjų mokytojų kartai? Valdonė tikina, kad ji savo kelią perėmė iš mamos, istorikės, ilgus metus triūsusios 1-ojoje vidurinėje, vėliau Jeronimo Ralio, mokykloje. Ne mažiau žavėjo auklėtoja Birutė Sinkevičienė, mokytojos Vaclava Martinėnienė, Janina Petrauskienė, pirmoji mokytoja Regina Proscevičienė, kitos pedagogės, rodos, parodžiusios jai, jaunai jonavietei, kryptį į Šiaulių pedagoginį institutą. Dabar ji savęs kitur net neįsivaizduojanti, tik čia, kur į savotišką muziejų surenka buvusių savo ugdytinių piešinius, užrašytas mintis, kur neišmėtomos popierinės nuotraukos, kur kiekviena kolegė gali tau patarti, padėti, pasidalinti ir savo rūpesčiais, atradimais. „Mokome, kad išlydėtume, o išlydime, kad lauktume“ – sako mokytoja, kuri, vos užmetusi žvilgsnį į senas nuotraukas, tuoj prisimena savo kelių šimtų padūkėlių bei rimtuolių vardus, pavardes, jų išdaigas bei nuotykius.
Labai svarbu, anot Valdonės, šeimoje puoselėti kokią nors tradiciją. Nebūtina ją sieti su tautinėmis ar religinėmis šventėmis. Pavyzdžiui, artėjant Rugsėjo 1-ajai, Šimonių šeima visad išsiruošdavo į Rumšiškes, į Liaudies buities, dabar Etnografijos, muziejų. Nieko keisto, kad ir dabar, gražių prisiminimų vedama, mokytoja su klase ten nuvyksta į edukacines pamokas. Tad norėdami užauginti dorus piliečius ir sutvirtinti šeimos ryšius, pasižvalgykime po Lietuvą, užkopkime į savo pilis, kalnus, pasiklausykime prabočių kurtų legendų, ir tos akimirkos ilgainiui taps neišdildomu dvasiniu palikimu.
Dar su Metų mokytoja „Žingsnio“ pradinėje mokykloje kalbėjomės apie ne visai tobulus vadovėlius, apie jos antraklasių svajonę tapti mokytojais, apie prasmingai pasikeitusį mokyklos pavadinimą, apie kitus keistokus bei suprantamus dalykus. Valdonei, ketvirtą dešimtmetį žingsniuojančiai į savo mokyklą, kiekviena mokslo metų diena – ir mažas, ir didelis stebuklas.
Marius GLINSKAS
