Vėlyvas ruduo prapliupo knygų lietumi. Trečiadienį pašto dėžutėje mano pirštų laukė Kupiškio kunigo ir poeto Justo Jasėno vokas su iš lenkų kalbos išversta studija apie Dievo gailestingumo paveikslą „Neregimojo Dievo atvaizdas“. Ketvirtadienį „Svetainėje“ susitikome su Ramūnu Čičeliu, kuris ištiesė man naujutėlį savo leidinį „Literatūros filosofijos istorija ir vertinimai“. Žinau, tai nebus stalo knyga, jį teks pastatyti į visą gyvenimą skaitomų ir nebaigiamų skaityti knygų lentyną, tačiau tai, kad jos autorius – jonavietis, Jeronimo Ralio gimnazijos ugdytinis, džiugina ne vien mokslo žmones.
Kitą dieną, penktadienį, į rankas paslaptingais lapais atplazdėjo dar viena knyga. Tai Daivos Skrabulienės – Jočytės „Gimėme, kad mylėtume“. Jonavietė, buvusi medikė, vos prieš keletą metų išdrįso savo jausmus sprausti į eilėraščių narvelius, ir štai įdomus rezultatas. Idėja gražiai įsiterpė į bibliotekoje gyvuojančio „Polėkio“ klubo popietę, tad ir renginį sumaniusios bibliotekininkės, ir senjorai klubo nariai po renginio skirstėsi šviesesniais veidais, džiugesnėm širdim, visi, rodos, sustiprėjo po itin atviro, nuoširdaus bendravimo su ganėtinai netradicinių posmų kūrėja. Trumpučiai tekstai, kuriuos Vytautas Venckūnas pavadino tarsi nebaigtais eilėraščiais, primena, kad kiekviename puslapyje stebuklų nei ant eilučių, nei tarp eilučių nerasime, tačiau šiuos jausmų suplazdėjimus drąsiai galime vadinti sakraline poezija. „Noriu paskęsti savo mintyse,/ ištylėti tą grožį/ ir nugrimzti nusidažiusio rudens/kylančiame rūke“ – atvirauja Daiva, publikuodama šį posmelį kaip žmogaus trapumo Gamtos ir Dievo akivaizdoje išpažinimą.
„Nieko naujo, daug jausmo, mažoka poezijos“ – gali paniurnėti tik modernistine siurrealistine poezija besidomintys skaitytojai. Galbūt. Tačiau autorė dar ūgtelės, išsivaduos iš kalbos štampų, suras tinkamas formas savo būties bylojimui. Toje pat R. Čičelio knygoje, 78 puslapyje, rašoma: „Įprasta manyti, kad pirmoji poeto knyga – tai tik įėjimas į literatūros lauką, todėl vertinti tas knygas reikia tartum nuolaidžiau“. Šiai citatai, atrodo, prieštarauja šiauliečio rašytojo Vytauto Kirkučio mintis jo knygoje „Prastadienių slinktys“. Antai jos 153 puslapyje skaitome: „Poezija nėra normali būsena. Nenormali poeziją rašančiojo būsena, o skaitančiojo? Matyt, taip pat“. Ir ten pat neigimo neigimas: poeziją galima vadinti ir kalbos aristokratija, poteksčių ir asociacijų žaismu, metaforų spinduliavimu. Tad kas teisingai atsakys į klausimą, kas yra poezija: žodžių žaismas, išminties proveržis ar tiesiog nenormali būsena?
Belieka sveikinti jonavietę pirmosios knygos pasirodymo proga, linkėti jai dvasios dovanų ir dar išradingesnių posmų įsiliejant į vietos literatų padangę.
Marius GLINSKAS
