Visi turime vardus. Jais kreipiamės į artimus žmones, ištardami vardą susipažįstame užmegzdami naujus santykius. Tačiau ar žinome savo vardo kilmę? Kiekvienam smalsu, kokią reikšmę jis yra turėjęs tapdamas vardu. Į tokius klausimus stengiamasi atsakyti vardų kilmės žodynais (K. Kuzavinis, B. Savukynas „Lietuvių vardų kilmės žodynas”) , o naujagimiui parinkti vardą sudaromi vardų kalendoriai.

 Vardų atsiradimo istorija

Juo senesnę ir sudėtingesnę istoriją turi tauta, tuo įvairesnės kilmės yra jos vardynas. Lietuviškų vardų yra keletas skirtingos kilmės ir nevienodo senumo sluoksnių. Pagal vartojimo Lietuvoje amžių tie sluoksniai eina tokia tvarka: senieji lietuviški (ir kitų baltų tautų) vardai, kalendoriniai krikštavardžiai, naujieji lietuviški vardai ir naujieji skolintiniai vardai.

XIII–XV a. ir iki tol, priešistoriniais laikais, visos baltų gentys (lietuviai, latviai, prūsai, jotvingiai, sėliai, kuršiai, žiemgaliai), kaip ir kitos indoeuropiečių tautos, vadinosi vien vardais. Baltų vardai darybos būdais ir net žodžių, iš kurių jie buvo padaromi, reikšmėmis panašūs į kitų indoeuropiečių (slavų, germanų, keltų, ilyrų, trakų, graikų, hetitų, senovės indų, senovės iranėnų) vardus. Tik italai ir armėnai turėjo kitokias įvardijimo sistemas.

 Senieji lietuviški (baltų) vardai

Senieji baltų vardai buvo gan įvairios darybos: tai ir sudurtiniai, ir trumpiniai, arba apeliatyviniai – tiesiog bendriniai žodžiai virtę vardais.

Daugelis lietuvių ir prūsų vardinių kamienų buvo kaitaliojami pirmuoju ir antruoju sandais. Jie turėję taurią reikšmę, jais buvo linkima žmogui tam tikrų savybių, bendruomenės laikomų vertingomis ir svarbiomis: Mantvilas – Vilmantas, Norvaišas – Vaišnoras, Tautginas – Gintautas „tautos (krašto) gynėjas” ir t.t.

Dvikamienių vardų trumpiniai irgi buvo įvairių tipų: Gedas iš vardų Ged-gaudas, Ged-kantas, Ged-minas; Rimas iš vardų Rim-tautas, Rim-gailas.

Iš trumpinių buvo padaromi vediniai su tam tikromis priesagomis: Gaud-enis, Gaud-ilas iš Gaudas; Vaid-enis, Vaid-ilas, Vaid-otas iš Vaidas, Vaidys; Vyd-autas, Vyd-enis, Vyd-otas iš Vydas.

Apeliatyvinių vardų baltai galėjo turėti didelę gausybę – jais galėjo tapti įvairių reikšmių bendriniai žodžiai, tiesiogine ar perkeltine reikšme nusakantys individualius įvardijamų žmonių bruožus. Pvz., žvėrių ir paukščių, augalų pavadinimai: Vilkas, Varnas, Lokys, Eglė, Ąžuolas, Putinas, Rūta. Vardai nusakantys kūno ypatybes: Balčius, Rudis, Mažys, Trumpa ir pan.

Senovėje tikėta magiška vardo galia, manyta, kad vardas gali suteikti atitinkamų kokio žvėries, paukščio, augalo, daikto ar gaivališkos gamtos jėgos ypatybių. Tokie vardai niekuo nesiskyrė nuo dabar plačiai paplitusių prievardinių pavardžių.

Senųjų lietuviškų moterų vardų iš istorijos šaltinių žinoma vos keletas. XVII a. metrikų knygose įrašytos Kedė, Raudė, Lokė, Derkintė. Tad galima manyti, kad senieji moterų vardai nuo vyriškųjų tesiskyrę gramatine gimine.

Vartojimo amžiumi visų darybos tipų senieji lietuviški vardai Lietuvoje yra seniausi. Paveldėti iš priešistorinių laikų, iki krikščionybės įvedimo (1387 m. – Aukštaitijoje, 1413 m. – Žemaitijoje) jie buvo vieninteliai žmonių įvardai (prievardžių ėmė rastis XIV a. pab., tėvavardžių ir pavardžių – tik XV a. pab.).

Ir įvedus krikščionybę, žmones ėmus krikštyti krikščioniškais vardais, dar ilgokai vartoti senieji lietuviški vardai. Pvz., Žemaitijoje, net praėjus daugiau kaip 100 metų nuo krikšto, iš 1537 m. Žemaičių valstiečių prievolių sąrašo žinoma, kad iš 3300 jame suminėtų didžiajam kunigaikščiui priklausomų valstiečių, įvardytų dviem asmenvardžiais, apie 31 proc. iš jų turi tautinius vardus – dvikamienius: Butnoras, Butrimas, Daumantas, Einoras, Gediminas, Gedvilas, Jostautas, Kęstautas, Milkantas, Mantautas, Norvydas, Radvilas, Vaišvydas, Žadvainas ir kt.; trumpinius: Bilius, Dargis, Tautkus, Vainius ir kt.; apeliatyvinius: Budrys, Dobilas, Piktutis, Stirbys, Žvirblis ir kt.

XVI a., po Tridento bažnytinio susirinkimo (1545–1563 m.), kuris įsakė krikštyti tik šventųjų vardais, tautiniai vardai iš dokumentų išnyko, visuotinai įsigalėjo krikštavardžiai. Tik jie buvo Lietuvoje vartojami daugiau kaip tris šimtmečius. XIX a. antr. pusėje suaktyvėjus nacionaliniam sąjūdžiui, ėmus domėtis Lietuvos istorija, pradėta duoti vaikams ir senuosius lietuviškus vardus. Pirmiausia inteligentų šeimose imti vartoti iš istorijos žinomi kunigaikščių vardai: Algirdas, Gediminas, Kęstutis, Mindaugas, Vytautas, Aldona, Birutė, Danutė. Vienas kitas iš senųjų lietuviškų vardų paplito iš grožinės literatūros, pvz.,  Algimantas iš V. Pietario istorinio romano „Algimantas”.

Kalendoriuose skelbti tautinius vardus pradėta tik nuo XX a., bet dalis jų dažnai būdavo pateikiama iškraipytų. Pirmąjį didesnį (daugiau kaip 200) senųjų lietuviškų ir prūsiškų vardų sąrašą 1933 m. paskelbė „Gimtoji kalba” –  čia vardai surinkti iš istorijos šaltinių, transponuoti į bendrinę kalbą, sukirčiuoti, prūsų vardai sulietuvinti. Nuo tol senųjų baltiškų vardų imta vartoti vis daugiau.

Kalendoriniai krikštavardžiai

Krikštavardis – tai krikštijant naujagimiui duodamas šventojo vardas. Iki 1940 m., kol Lietuvoje bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės, krikštavardžius turėjo gauti visi vaikai, kurių tėvai katalikai, nes civilinės metrikacijos nebuvo. Anuomet senas ar naujas lietuviškas, kitų tautų nekrikščioniškas vardas galėjo būti įrašomas į metrikus tik šalia krikštavardžio, todėl tarp gimusių per XX a. pirm. keturis dešimt., daug dvivardžių: Jurgis Vytautas, Juozas Gediminas, Ona Birutė, Monika Aldona ir pan.

Krikščionybė pirmiausia plito tarp žydų, graikų ir romėnų, tad ir pirmųjų krikščionių vardai buvo daugiausia hebrajiški, graikiški ir lotyniški. Vėliau, germanams priėmus krikščionybę, o jų gentims išplatinus germaniškus vardus ir po romantiškąją Europos dalį, atsirado daug naujų šventųjų su germaniškos kilmės vardais. Dar vėliau, apsikrikštijus ir slavų tautoms, radosi ir slaviškų krikštavardžių. Plintant kankinių, šventųjų ir palaimintųjų kultui, įsigalėjo mada vartoti krikščioniškus vardus. Krikštavardžių nomenklatūra yra daugelio tautų vardynų mišinys.

Lietuvoje vartojamų krikštavardžių pagal kilmę galima skirti bent penkis gausesnius sluoksnius: hebrajišką, graikišką, lotynišką (romėnišką), germanišką, slavišką.

Iš hebrajiškos kilmės krikštavardžių  Lietuvoje dažniausi tokie: Adomas, Jonas, Juozapas ir Juozas, Tomas, Simonas, Mykolas, Motiejus ir Matas, Jokūbas; Ona, Ieva, Marija, Salomėja, Morta, Elzbieta, Eleonora ir kt.

Graikiškos kilmės krikštavardžiai dažniausi: Jurgis, Petras, Aleksandras, Andriejus ir Andrius, Eugenijus, Pilypas, Izidorius, Zenonas; Elena, Irena, Jolanta, Kotryna ir Katrė, Agnietė ir Agnė, Sofija, Barbora ir kt.

Lotyniškos kilmės dažniau vartojami šie: Antanas, Povilas ir Paulius, Augustas, Feliksas, Dominykas ir Domas, Donatas, Ignas, Julijus ir Julius, Justinas, Kostas, Leonas, Martynas, Vincentas ir Vincas, Viktoras; Julija, Domicelė, Liucija, Regina, Emilija, Viktorija, Felicija ir kt.

Germaniškos kilmės krikštavardžiai dažnesni šie: Albertas, Adolfas, Alfonsas, Arnoldas, Bernardas, Eduardas, Edvardas, Henrikas, Karolis, Liudvikas, Pranciškus ir Pranas, Raimundas, Ričardas, Robertas, Valdemaras ir Valdas, Vilhelmas ir Vilius; Adelė, Genovaitė, Gertrūda, Jadvyga, Liudvika ir Liuda ir kt.

Iš slaviškos kilmės krikštavardžių dažniau vartojami šie: Boleslovas ir Balys, Bronislovas ir Bronius, Kazimieras ir Kazys, Vaclovas ir Vacys, Vladislovas ir Vladas; Česlova ir Česė, Stanislova ir Stasė, Bronislava ir Bronė ir kt.

Iš kitų kalbų (keltų, romanų) kilusių krikštavardžių vartojama tik vienas kitas: Artūras ir Brigita (keltų), Ksaveras ir Elvyra (ispanų)…

Nors kalendoriniai krikštavardžiai pradėti vartoti vėliau už senuosius lietuviškus, tačiau iš istorinių šaltinių matyti, kad Lietuvoje jų vartota ir iki krikšto. Štai XIV a. pirm. pusėje Gedimino dukros tekėdamos už svetimtaučių, krikštijosi: dvi gavo Marijos vardą, kitos – Onos, Elzbietos ir Anastazijos. Jo sūnūs, tapdami stačiatikiais, krikštijosi tokiais vardais: Norimantas – Glebu, Jaunutis – Ivanu, Karijotas – Mykolu, Liubartas – Dimitrijum.

Vis dėlto iš rytų slavų iki oficialaus Lietuvos krikšto plitę stačiatikių vardai nesudarė pamato vėlesnei krikščioniško vardyno raidai. Ją nulėmė iš Lenkijos gautas katalikiškas krikštas. Populiariausi vardai XVI a. pab. buvo: Jonas, Mikalojus, Andriejus, Jurgis, Mykolas, Simonas, Jokūbas… 1539–1600 m. laikotarpiu dažniausi moterų valstiečių vardai tokie: Ona, Sofija, Darata, Kotryna, Jadvyga, Agnietė, Barbora, Elena, Margarita, o 1612 m. Vilniaus miesto mergaitės krikštytos tokiais vardais: Ona, Kristina, Kotryna, Morta, Ieva, Elzbieta, Marina, Sofija. Šie XV–XVI a. vyrų ir moterų vardai išsilaikė tarp dažniausiai vartojamų net iki XX a. pirm. pusės.

Kadangi Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, kur vyravo katalikybė, buvo įsigalėjęs paprotys duoti vaikui jo gimimo dieną kalendoriuje įrašytą šventojo vardą, tai ilgainiui imta dažniau ar rečiau vartoti didesniąją dalį visų kalendorinių krikštavardžių. Daugumą tų vardų turi žmonės, įaugę į kultūros istoriją – jų gausu mūsų klasikinėje grožinėje literatūroje.

 Naujieji lietuviški vardai

Naujų, istorinių šaltinių nepaliūdytų, anksčiau nevartotų lietuviškų vardų ėmė rastis XX a. pr., daugiausia iš romantinės istorinės literatūros: Gražina iš A. Mickevičiaus, Nijolė ir Vytolis ir I. Kraševskio raštų, Živilė iš Šatrijos Raganos raštų… Tuo pat metu paplito ir vienas kitas tikrų ir tariamų mitologinių būtybių vardas: Aušra, Aušrinė, Laima, Milda, Rasa ir kt.

Esant tautinių vardų stygiui, jų parūpinti pasišovė viena organizacija, leisdama savo kalendorių bene 1925 metams. Lituanistai studentai nurašė vardus iš vardų knygelės, dar patys savo sugalvojo, o išleistą kalendorių kiti kalendoriai nusirašė ir savais vardais papildė. Taip atsirado tokie naujadarai, kaip Zulelė, Adakris, Anužis, Borėja, Pagezanė, Olišis, Sitalkė, Uka… Vėliau visuomenė, pasikliaudama gyvu kalbos jausmu, atsijojo labiausiai netikusius vardus, tačiau dalis tų dirbinių visvien prigijo.

Naujųjų lietuviškų vardų pagal darybą ir kilmę galima skirti penkis sluoksnius:

• mitologiniai vardai – tai lietuvių mitologijos dievybių ir būtybių vardai: Aušra, Austėja, Gabija, Laima, Rasa, Žemyna, Vaižgantas ir kt.;
• literatūriniai vardai, pasidaryti rašytojų ar jų paimti iš dabar neatsekamų šaltinių ir išpopuliarinti grožinės literatūros: Gražina, Daiva, Grožvyda, Živilė, Kunotas, Šarūnas ir kt.;
• vietovardiniai (iš upių, ežerų vardų ir kitų vietovardžių): Alna, Deimena, Nida, Neringa, Venta, Vilnius ir kt. Ir etnoniminiai (iš senųjų baltų genčių ar sričių vardų): Aistis, Aistė, Jotvingas, Jotvingė, Notangas ir kt.;
• nauji vardai, padaryti iš senųjų lietuviškų vardų sandų: Alginta, Algvilas, Bartvilas, Bilvina, Daugmintas, Eiganta, Gedvaidas, Kęsmantas, Liaudvyda, Medgintas, Naumantas, Tautmantas irk t.
• nauji vardai, padaryti iš bendrinių žodžių: Audrius, Audronė, Rytis, Rytė ir kiti, taip pat verstiniai vardai: Auksė (iš lot. Aurelia), Danguolė (iš lot. Coelestina), Giedrė (iš lot. Clara), Laimis (iš lot. Felix) ir kt.

 Naujieji skolintiniai vardai

Vardyno kitimui turi įtakos kultūriniai mainai, verstinė grožinė literatūra, politiniai įvykiai ir vardų parinkimo mada.

XX a. atsiradus daugiau kultūrinių kontaktų su Europos tautomis, Lietuvoje ėmė plisti tų tautų vardai, anksčiau lietuviams visai negirdėti, nes lietuviškuose kalendoriuose, pateikiančiuose kanoninius krikštavardžius, jų nebuvo. Tokių vardų vienas kitas atsirado dar XIX a. Pvz., Napoleonas, niekur Europoje, išskyrus Prancūziją, nevartotas, o pasigautas Lietuvoje ir Lenkijoje, bajorų, kurie Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonapartą laikė savo sąjungininku. XX a. vid. atsiranda mada imti vardus, ypač moteriškus, iš operų, romanų ir filmų: Violeta, Didona, Ilona ir kt.

Naujųjų skolintinių vardų skiriama du sluoksniai:

 1)  anksčiau Lietuvoje nevartoti vardai: Aliodija, Idalija, Astrida, Ingrida, Edgaras, Edvinas ir kt.;

  2) Lietuvoje vartojamų vardų svetimų kalbų variantai ar trumpiniai: Ilona (Elena), Benita (Benedikta), Jolita (Elena), Sandra (Aleksandra), Žana, Žaneta (Joana) ir kt.

XX a. pab. Lietuvoje ėmus transliuoti televizijos serialus, mamos puolė gaudyti jų veikėjų vardus (pvz., Marijana, Kamila, Samanta, Karlosas, Saturnas, Saimonas, Izaura). Beje, mamos visais laikas mėgdavo pavadinti savo vaikus knygų, filmų personažų vardais, norėdamos, kad jų vaikai būtų į šiuos panašūs. Yra ir tokių tėvų, kurie nori sukurti savo vaikui unikalų vardą – jie sujungia savo vardus į vieną. Taip elgdamiesi tėvai labai klysta – sulipdytas vardas gal ir skamba egzotiškai, tačiau neturi jokios reikšmės.

Vardų reikšmė

Ar žinote, ką jūsų vardas reiškia? Vardus seniau rinkdavo norėdami įvardyti tam tikrą žmogaus savybę. Dažnai ta savybė būdavo teigiama. Vyrams parenkami drąsą, garbę įvardijantys vardai. Pvz.: Valdas (germ.) – „valdantysis“, Mindaugas (liet.) – „minimas daugelio“, Eugenijus (graik.) – „kilmingas“. Moterims parenkami švelnumą, tyrumą, moteriškumą įvardijantys vardai. Pvz.: Kotryna (graik.) – „tyra, švari“, Virginija (lot.) – „mergelė“, Amanda (lot.) – „mylėtina“. Moterys dažnai vadinamos gėlių vardais, pvz.: Ramunė (liet.), Jolanta (graik.) – „žibutė“. Vyrai apibūdinami stiprių gyvūnų vardais, pvz: Leonas (lot.) – „liūtas“, Arūnas (liet.) – erelis.

Yra  daugybė vardų, kuriais vadinami tiek vyrai, tiek moterys. Iš pradžių, be abejo, atsirado vienos iš lyčių vardas. Tokie vardai dažniausiai nereiškia grynai moteriškų ar vyriškų savybių, pvz.: Donatas ir Donata (lot.) – „dovanotas, -a“; Dalius ir Dalia (liet.) – „likimas“. Krikščioniškų vardų reikšmėse atsispindi religingumas, pvz.: Eleonora (hebr.) – „dievas mano šviesa“, Dominykas (lot.) – „gimęs viešpaties dieną, t.y sekmadienį“.

Kelių skirtingų kalbų vardai neretai reiškia tą patį. Pvz., lotyniškas Aurelija ir lietuviškas Auksė – „auksinė “, lotyniškas Feliksas ir Laimis – „laimingasis “, graikiškas Andrius ir hebrajiškas Tadas – „drąsuolis“.

Yra vardų, reiškiančių ne itin geras žmogaus savybes. Pvz., Klaudijus (lot.) – „šlubas “, Cecilija (lot.) – „akloji”.

Vienos kalbos vardai kitoje kalboje gali reikšti visai ką kita. Lietuviškas vardas Rūta, reiškiantis augalo pavadinimą, atsitiktinai sutampa su hebrajišku vardu Rūta, reiškiančiu „draugė“. Kai kurie vardai, patekę į kitas kalbas, nukenčia. Pvz., gražus lietuviškas vardas Asta latvių kalboje asocijuojasi su žodžiu „aste“, reiškiančiu „uodega“. Slaviškas vardas Galina asocijuojasi su lotynišku žodžiu „galin’a” – „vista”. Vokiškas vardas Silke asocijuojasi su lietuvišku žodžiu „silkė“.

Kaip pasikeisti vardą

Dažnai sakoma – žmogus negali pasirinkti savo vardo, jį primeta tėvai. Iš tiesų vardą galima pasikeisti. Tereikia parašyti prašymą ir kreiptis į metrikacijos skyrių. Prašymą peržiūri vietinis policijos poskyris, įsitikina, kad asmuo nėra „juodajame sąraše“, ir duoda sutikimą vardą pakeisti. Vis dėlto, prieš taip pasielgdamas, žmogus turėtų gerokai pamąstyti. Kad ir ką jo vardas reiškia, kad ir kuo jis jam nemalonus, jis yra brangus, duotas tėvų, lydėjęs jį visą vaikystę. Tariamas artimųjų žmonių lūpomis jis visuomet skamba maloniai. Gal abejojančius įtikins V.Šekspyro Džiuljetos žodžiai: „Jei rožę pavadinsime kitu vardu, ar ji nuo to kvepės mažiau?“

Pavardžių atsiradimo istorija ir reikšmė

Jau pats žodis „pavardė“ („po vardo“) rodo, kad pavardės atsirado vėliau nei vardai. Iki XIV a. Lietuvoje žmonės vadinosi tik vardais. Vėliau prie vardų pradėti lipdyti prievardžiai, įvardijantys žmogaus ypatybę, išskiriančią jį iš kitų. Lietuvių pavardės, kaip ir vardai, yra lietuviškos ir nelietuviškos (slaviškos, germaniškos) kilmės.

Lietuvių pavardės, priešingai nei vardai, dažnai įvardija neigiamą žmogaus ypatybę. Taip yra todėl, kad dauguma pavardžių atsirado iš pravardžių, nusakančių žmogaus fizinę ar būdo ypatybę. Pvz., karšto būdo, nuolat priekaištaujantis žmogus aplinkinių buvo pramintas Kaukliu; liesas, išdžiūvęs – Kerpe, tvirto charakterio ar nejautrus žmogus – Geležiniu, juodadarbis ar tamsaus gymio – Purviu ir pan. Mažiau pavardžių įvardija gerą žmogaus būdo savybę, pvz., Budrys – budrus, gyvas, mitrus; Džiugas – visuomet džiugus, linksmas. Nemažai pavardžių kilo iš asmenų profesijos. Pvz, Šiaučius – batų siuvėjas, Kavolis – kalvis, Baranauskas – avių vagis.

Dar viena didelė pavardžių grupė kilusi nusakant asmens priklausomybę. Vaikų pavardės išvestos iš tėvų, pvz., Andriuko sūnus imtas vadinti Andriukaičiu, Savuko sūnus – Savukynu, Šiaučiaus sūnus – Šiaučiūnu ir pan. Pavardės taip pat buvo išvedamos ne tik iš tėvų pavardžių, bet ir iš vardų, ypač krikščioniškų. Pvz., vien iš vardo Jonas išvesta apie 410 pavardžių: Jonaitis, Jonauskas, Jonavičius, Jonėnas, Jonynas, Jonikas, Jonulis, Jonušas ir kt.

Žečpospolitos laikotarpiu lietuviškos pavardės buvo lenkinamos, mat lenkų kalba laikyta bajorų kalba. Prie vienų lietuviškų pavardžių prilipdytos slaviškos priesagos: -auskas, -ickas, -inskas, -vičius; kitos iš viso išverstos: Vabalas į Žukas, Žukauskas, Ožys į Kazlas, Kazlauskas ir pan. Šiuo metu lietuvių kalbininkai vis dar svarsto galimybę atlietuvinti pavardes.

Dabartinės lietuvių pavardės su jų kilmės aiškinimu surašytos į A.Vanago, M.Razmukaitės ir V.Maciejauskienės dvitomį „Lietuvių pavardžių žodyną“.

Nemėgstama pavardė

Yra žmonių, nemėgstančių savo pavardžių. Nemalonu, kai jį vadina Gaigalu ar Kiauleikiu, tačiau ką darysi, jei tokia pavardė. Deja, žmogus privalo kęsti dėl savo tolimo protėvio būdo. Dėl silpnos sveikatos, išstypusio kūno asmens protėvis buvo pramintas Gaigalu; dėl nemandagaus elgesio, netvarkingumo – Kiauleikiu. Vis dėlto dėl negražios pavardės nereikėtų išgyventi. Juk liaudyje sakoma – sutinka pagal rūbą, išleidžia pagal būdą. Reiktų įrodyti, kad žmogus nėra toks, kaip jo protėvis. Na, bet jei nesmagu dėl savo pavardės, kuria įkyriai vadinamas, kad net rodosi, jog niekas nežino asmens vardo, yra būdų ją pakeisti. Įprastas būdas merginai pakeisti pavardę – ištekėti. Tiesa, tuomet pasikeis ir pavardės priesaga, nurodanti užimamą padėtį. Šiuo metu santuoka gali pasinaudoti ir vyriškis. Lietuvoje tuokiantis vyrui leidžiama perimti būsimos žmonos pavardę. Pavardę galima pasikeisti ir nesituokiant. Ją, kaip ir vardą, galima pasikeisti metrikacijos skyriuje. Tereikia pasirinkti, pageidautina, kokio tolimo giminaičio pavardę. Tiesa, pavardei pakeisti prireiks rimtesnių argumentų, be to, bus kruopščiai patikrinta visa praeitis, kad po nauja pavarde žmogus nepaslėptų savo praeities nuodėmių.

Vis tik pavardė galbūt vienintelis turtas, paveldėtas iš tolimų protėvių. Gal dėl to verta pasidomėti jos reikšme ir ją saugoti?

Peržvelkime Algimanto Kaminsko-Krinčiaus bei Mindaugo Klovo „Vilniaus Šv. Jono bažnyčios 1611–1616 metų krikšto metrikų knygą“ (2023 m.). XVII amžiaus vilniečių pavardės – tuo metu dar kuriamos. Ir kiek lietuvių kalbos polėkio, kiek žaismės, kiek grožio. Štai, tik dalis jų:

senosios mitologijos ir istorijos pabiros: Laumis, Geragalvis, Savaduonis, Pavasaris, Sausis, Perkūnas, Sausaragis, Didžiagalvis, Žaliaviduris, Jaučiavedys, Jaučiavarys, Karalius, Karaliūnas, Kunigaitis, Miltabarzdis, Meškaburnis, Meškadūris, Šešiaduonis, Sąveika, Saulaitis, Pragaras, Tribernis, Triduonis, Trilūpis...

švelnios pravardinės: Dantelis, Dūšelis, Dėdelis, Tėvelis, Sūnūkštis, Seniulis, Debesaitis, Debesėlis, Rūkelis, Drobulė, Geležėlė, Grūdelis, Kąsnelis, Kubilaitis, Šluotelė, Kaušelis, Kruopelė, Pinigėlis, Mūrelis, Murmulis, Kumpelis, Kumštelis, Pirštelis, Papelis, Spurgelė, Šepetaitis, Sprindžiukas, Viedrelis, Žindulis, Pūkelis, Bumblys, Bumbulis, Uodegėlė, Vergutis, Žibutis...

gerokai vulgaresnės, kilusios iš stipresnių pravardžių: Stačiariaugis, Šūdograšis, Durnius, Raišys, Klišius, Klišelis, Kreivutis, Kuprelis, Kuprius, Kurvelis, Mašna, Mulkis, Murzius, Perdžiukas, Rūra, Rūraitis, Šikna, Šiknius, Šikutis, Šikūnaitis, Triznelė, Pusnagis, Plikis, Plikelis, Plaukys, Plepys, Pliuška, Smaguris, Tešla, Trumpelis, Pyplys...

sukurtos iš augalų vardų: Alksnis, Klevas, Šermukšnis, Grūšelė, Stebulė, Medis, Stiebelis, Obuolys, Obuolėlis, Žirnelis, Miškaitis, Miškelis...

padarytos iš paukščių vardų: Antelė, Gaidelis, Gaidaitis, Gaigalas, Genelis, Gulbinas, Pempė, Pimpelis, Kukutis, Kukutaitis, Strazdas, Tetervinas, Vanagėlis, Šarka, Paukštelis, Žvirblis, Žąselis, Žąsinėlis, Vištelis, Vištelė, Vieversėlis, Volungys...

kilusios iš žvėrių ir kitų gyvūnų vardų: Stumbraitis, Stirna, Lapė, Laputis, Kiškelis, Kiškelaitis, Meška, Meškaitis, Meškelis, Meškutis, Katinėlis, Kalė, Kalaitis, Šunelis, Žvėrelis, Šeškas, Šeškutis, Šeškys, Ožka, Oželis, Veršelis, Vėžys, Vėželis, Vilkas, Vilkaitis, Vilkutis...

padarytos iš tautovardžių ir vietovardžių: Gudelis, Lenkelis, Leišis, Rusinas, Ruskelė, Švedas, Švedukas, Totorėlis, Žydas, Žydelis, Žemaitis, Žemaitėlis... Kernaviškis, Trakiškis, Pinčiukas (greičiausiai – Pinsko gyventojas, o gal jau ir velniukas iš Pinsko pelkių) ...

kilusios iš senųjų lietuviškų vardų: Astikas, Giedrys, Giedraitis, Giedrutis, Daubaras, Daugėla, Gostautas, Liaudžiūnas, Sereika, Sirvydas, Steigvila, Tarbutas, Žygimantas, Žygmantas, Traidūnas, Radžiūnas, Vilbutas, Vilgaila…

Šių pavardžių didžioji dauguma užrašyta su lietuviškomis galūnėmis.

Atrasime tarp XVII amžiaus vilniečių katalikų ir Smetoną, Kosciušką, Zelenskį... Net Kanovičių ir Tomą Kondrotą...

Iki mūsų dienų išlikusias Vilniaus Šv. Jono bažnyčios santuokos ir krikšto metrikų knygas seniai ištyrė profesorius Zigmas Zinkevičius, 1977-aisiais išleidęs įspūdingą monografiją „Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje“.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ