Atsibudusi Aira dar kurį laiką gulėjo užmerktomis akimis. Iš kažkur sklido sunkus variklio garsas. Moteris atsimerkė. Baltos lempos automobilio lubose, ji pritvirtinta prie gulto, rankos apkarstytos lašinių vamzdeliais, ant burnos deguonies kaukė... Pasuko galvą į šoną – šalia sėdėjo Kim. Mergina greitai pasilenkė prie Airos, švelniai paglostė plaukus ir atsargiai nuėmė kaukę. Pabeldė į vairuotojo langelį, paprašė sustoti.
– Kvėpuok, – ji rankomis rodė, kad reikia įkvėpti ir iškvėpti.
– Aš noriu į tualetą, – pasakė Aira ir bandė keltis, bet nesėkmingai.
– Pakentėk, tuoj stosime kavos pertraukėlei.
Automobilis sustojo gal po pusvalandžio. Kim atsargiai ištraukė kateterį, pastūmė į šoną lašinės stovą su kabančiu pustuščiu plastikiniu maišeliu. Atsegė diržus, padėjo Airai atsikelti nuo sulankstomos transportavimo lovos. Mikroautobuso vairuotojas atidarė duris, kartu su Kim jis prilaikė į lauką išslenkančią moterį. Ten ją pasitikusi mergina Airai pasirodė kažkur matyta. Stovėjimo aikštelėje ji išlankstė nedidelį staliuką, padėjo dėžę su maistu. Tada Kim paprašė su ja apsikeisti. Vairuotojo ir merginos prilaikoma Aira buvo tiesiog vilkte nuvilkta į aikštelėje esantį tualetą.
Jie važiavo dar visą naktį. Kur? Mikroautobusas be langų. Kim buvo nekalbi, tik kas keturias valandas leido sulankstomoje lovoje sėdinčiai Airai vaistus. Nuo jų sąnarių ir galvos skausmas atlėgo, švininės kojos kiek palengvėjo. Kim jai leido smaguriauti obuolių tyre, riebiu jogurtu, liepė mažais gurkšniukais vis gerti mineralinio vandens iš buteliuko.
Praėjus dar kažkiek laiko, mikroautobusas ėmė smarkiai dardėti, lyg važiuotų akmenimis grįstu keliu. Variklis smarkiai kriokė tarsi žemomis pavaromis kiltų į kalną. Airai atrodė, kad jos dantys išbarškės, o nuo kratymo skaudėjo visą kūną. Pagaliau jie sustojo. Duris atidariusi mergina ir vairuotojas tiesiog tryško gera energija. Vairuotojas buvo vardu Matas, merginos vardas Lina. Vaikinas padėjo išlipti Kim ir Airai. Saulė ir karštis tvoskė visu pajėgumu. Kim pakėlė rankas lyg ruoštųsi kilti aukštyn ir džiaugsmingai sušuko:
– Pagaliau atostogos!
– Pažiūrėkit, koks čia grožis! Kokie aukšti kalnai ir kokia žydra jūra! – stebėjosi Lina.
Vilos, kurioje jie apsistojo, pirmame aukšte buvo virtuvė ir gyvenamasis kambarys kartu. Ši pastato dalis atrodė lyg iškalta uoloje su pratęsta akmenine atbraila. Baldai buvo iš balto akmens: stalas, kėdės, elektrinės viryklės stalviršis. Spintelių durelės supintos iš vytelių su virvelėmis vietoj rankenų. Pro didžiules storo stiklo slankiąsias duris buvo galima išeiti į akmeninę terasą ir grožėtis kalnais, jūra ir toli apačioje susispietusiais miestelio namukais. Antrame aukšte buvo keturi svečių kambariai. Kim ir Matas pasirinko miegamuosius su atskirais balkonais ir vaizdu į jūrą. Airai ir Linai atiteko nedideli ir tamsūs miegamieji, sujungti bendru balkonu, iš kurio buvo matyti pilkos kalno uolos.
Viloje trūko vienintelio daikto – veidrodžio...
Pastatą supo susiviję apmedėję krūmokšniai, jų šakos svarino nuostabaus grožio baltus, violetinius ir mėlynus žiedus. Greta kerojo vaisiais apkibęs granatų medis. Citrinų buvo galima pasiskinti tiesiog ištiesus ranką, nuo jų kvapo svaigo galva. Terasoje jaukias pavėsio saleles sudarė ne tik du didžiuliai šilkmedžiai ir kelios aukštos kalninės pušys, bet ir reguliuojamas žaliuzių stogas. Visi vilos gyventojai turėjo savo mėgstamas poilsio vieteles: Kim sėdėdavo su kompiuteriu lauko baldų zonoje, Matas lepindavosi hamake, Lina skaitydavo knygą arba tiesiog tįsodavo pintoje tachtoje, o Aira sėdėdavo supamajame krėsle po vijoklinių rožių krūmu. Čia pavėsį jai sudarė dar šalia po vynuogių stogine stovintis pilkas mikroautobusas lietuviškais numeriais. Vieną dieną moteris suprato, kad tai ta pati greitoji, tik perdažyta, išvežusi ją iš policijos nuovados... Tąkart ją ištiko nervinis priepuolis.
Aira po truputį sveiko, nors vis dar buvo kaip skeletas. Ją dažnai pykindavo, todėl Kim vis dar leido vaistus. Dienoms bėgant, Aira darėsi ramesnė, padėdavo Linai suplauti indus, laistyti gėles ir tvarkyti skalbinius, kartais pašluodavo grindis. Viloje skambanti muzika, Kim, Mato ir Linos gera nuotaika ir ramus būdas padėjo Airai nustumti liūdesį. Kartais visi keturi leisdavosi nuo kalno mikroautobusu į miestelio parduotuvę, apeidavo turgų, pirkdavo iš vietinių gyventojų karšto maisto kioskelių picų, bandelių, ledų, eidavo pasivaikščioti krantine. Tokiomis dienomis Aira iš naujo rasdavo jėgų kabintis į gyvenimą.
Kim rūpinosi vaistų atsargomis, todėl dažnai palikdavo trijulę paplūdimyje vienus degintis ir maudytis, kol ji grįš.
Vakarais kompanija dažniausiai sėdėdavo Mato balkone, kuris buvo didžiausias iš visų čia esančių. Jie gurkšnodavo naminį vyną ir kalbėdavosi apie knygas, filmus, aktorius. Gražūs atsiminimai...
*
Atėjo rugsėjis. Aira jau dvi savaites nevartojo jokių vaistų. Kim vis dažniau leisdavo jai ką nors nuveikti vienai. Teko ir sunkiausia užduotis – nusigauti pėsčiomis iki miestelio ir paimti iš paštomato siuntinį. Nuo šios vilos žemyn vedė siauri ir statūs akmeniniai laiptukai, kurie baigėsi kalno šlaite iškaltu neilgu tuneliu. Jį perėjusi Aira panoro įbristi į jūrą, jos kojos paniro į smulkius pakrantės akmenėlius. Ji didžiavosi savimi, nes pavyko sėkmingai nusileisti. Kim ją buvo įspėjusi, kad tai bus rimta mankšta raumenims ir susikaupimo išbandymas. Atvėsinusi kojas ji patraukė į miestelio centrą, susirado paštomatą, surinko kodą, kurį ant lapelio užrašė Kim. Vualia! Durelės atsidarė. Kim sakė, kad ši siunta skirta jai. „Gali ramiai prisėsti ant suoliuko ir pažiūrėti, kas yra viduje“, – dar pridūrė. Praardžiusi siuntinio dėžutę Aira joje išvydo savo seną džinsinę kuprinę. Joje buvo pasas, telefonas, Džeko Londono knyga „Baltoji iltis“, laiškas Airai ir 100 eurų.
Aira iš karto suprato, kad tai siuntinys iš Lietuvos. Nuo Svajūno?
„Reikia eiti maudytis, atvėsti. Reikia pamatyti kažką gražaus, kad širdis nurimtų. Turiu sutelkti mintis į ėjimą, kad rasčiau kelią į vilą“, – susijaudinusios Airos galvoje mintis vijo mintį.
Įbridusi į jūrą ji stačia galva nėrė į vandenį. Kai ranka palietė tinklą su burbulais, suprato, kad tai maudytis leistino ploto riba. Plūduriuodama Aira regėjo visą gamtos grožį: saleles, kalnus, žieduose paskendusius pastatus... Matė ir pažįstamas palmes šalia vingiuojančio kelio aukštyn į kalną, kur bolavo vila raudonų čerpių stogu. Laikas grįžti.
*
Grįždama Aira iš tų 100 eurų nupirko šilkmedžio uogų vietinės gamybos raudonojo vyno butelį ir spalvotų kanų puokštę Kim. Kaip visada vakare jie susėdo Mato balkone. Kim pamerkė gėles į vazą, Lina atnešė taures, Aira pledus, nes nuo jūros pūtė stiprus vėsokas vėjas. Kim, Lina ir Matas kalbėjosi apie Airą, jai pasirodžius pokalbis nutrūko. Jie visi trys žinojo tiesą, bet Airai nesakė. Matas vienintelis sėdėjo kaip nesavas.
– Aira, ar gerai peržiūrėjai siuntinį? – paklausė jis.
– Ne, leidau tik gautus pinigus. Knygą aš esu perskaičiusi, ją man jaunystėje gimtadienio proga yra padovanojęs Svajūnas. Mes ją skaitėme abu vakarais. Labai gera knyga, bet kartu ir labai skaudi. Baltoji Iltis ir jo besikeičiantys šeimininkai. Žinau, ką Svajūnas nori man pasakyti, aš juk buvau jo žmona.
– Įdomu, ką supratai? – pasiteiravo Lina. – Man ši knyga – ašarų ežeras. Nenorėčiau niekam jos dovanoti, juo labiau gauti.
– Atsimeni, kaip Baltoji Iltis pabėgo nuo siaubūno šeimininko ir bijojo išlįsti iš savo slėptuvės. Vis dėlto išlindo. Nugalėjo save ir mėgavosi laisve, kol staiga pajuto vienatvę. Ratas užsidarė ir vėl prasidėjo tykančios nelaimės bei pavojai... Tiesa, gavau ir laišką nuo Svajūno. Jį skaitysiu viena kambaryje. Pažiūrėkite, kokia graži kuprinė, – Aira pademonstravo kuprinę. – Kodėl nutilote man įėjus? Man regis, norite man kažką pasakyti?
– Pasas. Siuntinyje yra pasas! – tęsė Matas. – Tu dabar ne Aira, o IRA. Pavardė liko ta pati. Rigė.
– Taip, yra, bet aš jo netikrinau. Maniau, kad atgavau savo pasą. Dabar aišku, A raidę nutrynėte? – nusiminusi paklausė Aira.
– Mūsų laikas kartu baigiasi, rytoj išsiskirstome, – toliau kalbėjo Matas. – Linai prasideda medicinos studijos. Kim turi nebaigtų reikalų su Laimonu Vėbertu dėl Vilniuje įsigyto nekilnojamojo turto. Aš turiu įsipareigojimų Svajūnui, skrisiu į JAV baigti montuoti filmo, – ramiai aiškino Matas.
Kim atostogos buvo nuostabios, bet smagiai leidžiamas laikas baigėsi. Tik ji to nepasakė garsiai. Viloje Kim stengėsi neišsiduoti, kad Aira ant jos operacinio stalo atsirado ne netikėtai ir visai neatsitiktinai... Jos gelbėjimo versija irgi buvo sugalvota Svajūno. Režisieriaus sukurtas pagrindinis filmo momentas įgyvendintas. Kim prie to prikišo nagus... Kroatijoje ji suprato, kokios taurios sielos yra Aira. Laikas, kurį jos praleido kartu kaip gydytoja ir pacientė, visada liks jos atmintyje.
Kim akys nukrypo į Liną, jos susidaužė vyno taurėmis. Lina – jos asistentė, būsima puiki plastikos chirurgė. Jos abi panašios, turėjo bendrą praeitį ir neatsispyrė Svajūno pasiūlytiems pinigams. „Mes nesudarkėme pacienčių veidų, mes juos tik pakeitėme. O tai padaryti reikia ne tik talento, bet ir gebėjimų. Grožis ir mokslas nugalėjo! Kim, esate pirmoji tai padariusi chirurgė, o aš vienintelė asistentė, pakėlusi savo kvalifikaciją ir įgijusi naujos patirties“, – Kim gerai įsiminė Linos žodžius.
– Lina, turiu tau puikų pasiūlymą, bet pirma turiu pasikonsultuoti su Laimonu Vėbertu, – Kim pakėlė vyno taurę.
– Gerai, praneškite man. Jau dabar darosi smalsu, – Lina suprato, kad greičiausiai bus atliekama dar viena operacija. Negi ponui Laimonui Vėbertui?
Kim skendo Laimono Vėberto akyse, pilnose meilės ir gėrio. Bet kaip jam pasakyti tiesą ir kokios bus to pasekmės? Jis nueis į policiją ir ją išduos? Tada reiks bėgti ir slėptis... O kur?
„Nenoriu grįžti į Lietuvą, nenoriu į Lietuvą“, – kaip mantrą tyliai mintyse kartojo Kim, siekdama nuraminti protą.
Kartą viloje apie savo dvilypį jausmą – pasakyti Airai tiesą ar tylėti – ji patarimo paklausė Mato. Jo atsakymas buvo paprastas. „Tylėk, kai tavęs niekas neklausia!“ – tąsyk užtikrintai tarė jis.
Ir Kim tylėjo, bet neišsakyta išpažintis ją slėgė.
– Dėkoju, merginos, už labai skanų maistą! – pasakė Matas, bandydamas nukreipti pokalbį nuo Airos paso.
– Aš tau dėkoju už kompaniją ir gerai praleistą laiką kartu, – padėkojo ir Lina.
– Keliu tostą už mano ir Mato pirmą pažintį! Už pirmąją pagalbą man pakelės tualete! – po šių Airos žodžių nuvilnijo taurių skambesys ir juokas. – Kim, ačiū, kad mane slaugei ir gydei.
– Jau padėkojai, atnešei man gėlių. Aš tik vykdžiau Hipokrato priesaiką.
– Lina, aš prisiminiau, kur tave mačiau. Tu ta pati seselė, kuri slaugė mane palatoje po plastinės operacijos. Dar kartą tave pamačiau, kai man suleidai vaistus policijos nuovadoje. Ar aš klystu?
– Ne, neklysti, ta pati. Toks mano darbas, tik turi žinoti, kad už jį gavau iš Svajūno atlygį. Jis apmokėjo studijas Harvarde ir atostogas Kroatijoje.
– Matai, ar tu tas gydytojas, kuris atvyko manęs pagrobti iš policijos nuovados?
– Hm, turbūt.
– Drąsu.
– Ar galime abu nusifotografuoti? Atminimui, kaip gydytojas ir pacientas, – pajuokavo Matas. – Kim, prašau, nufotografuok mano telefonu.
– Tikiuosi, šios nuotraukos neišsiųsi Menės tėvams? – paklausė Kim.
– Ne, nesiraukyk, Kim. Aš noriu turėti tokią nuotrauką.
– O kas ta Menė? – paklausė Lina.
– Tuoj nufotografuosiu ir papasakosiu, – atsakė Kim.
Ji dirigavo: „arčiau“, „dar arčiau vienas kito“, „dabar, Matai, priglausk Airą“, „Aira, meiliau pasisuk į jį“, „na, šypsokitės“, „gerai, atsirado geras apšvietimas, yra...“ Kai ši fotosesija baigėsi, Kim peržiūrėjo nuotraukas Mato telefone. Ji trynė jai nepatikusias, kol liko tik viena. Du jauni žmonės, besišypsantys vienas kitam, lyg būtų pora.
Visi persikėlė prie akmeninio stalo virtuvėje, nes lauke greitai sutemo ir sėdėti darėsi šalta.
Kim papasakojo, kad anksčiau Matas turėjo merginą vardu Menė. Pora jie buvo beveik dvejus metus. Menė advokatė, ji dirbo vienoje garsioje advokatų bendrovėje Vilniuje. Jie išsiskyrė per kovido epidemiją. Mergina pasirinko slaugyti sergančius tėvus, o dukters draugo jie neįsileido į savo namus.
– Gal jau eikime ilsėtis, rytoj Kim ir Linai anksti keltis, – paragino Matas.
*
Tą naktį buvo baisi audra. Vėjas švilpė, smarki liūtis ir tamsa gaubė vilą, lyg būtų atsivėrę pragaro vartai.
Aira ilgai vartėsi lovoje ir niekaip negalėjo užmigti. Vis užsidegdavo lemputę prie lovos, dar ir dar kartą apžiūrinėdavo gautą pasą, bet laiško skaityti nenorėjo. Stipriau už siaučiančią audrą jai vėrėsi vidinė baimė. Kas bus toliau? Negi ji liks viena kaip pirštas? Kur teks bastytis po pasaulį? Neapsikentusi šių minčių ir kylančio nerimo, mergina išlipo iš lovos, tyliai išslinko pro duris ir įsliūkino į Mato kambarį. Jie mylėjosi...
– Labanakt, Aira. Rytoj, nuvežęs Kim ir Liną į Zadaro oro uostą, aš čia negrįšiu. Splite turiu kontaktą, kam parduoti mikroautobusą. Tada skrisiu į Ameriką. Tikriausiai kada nors grįšiu į Kroatiją, bet nežinau, kada tai bus. Aira, už vilą sumokėta iki rugsėjo pabaigos. Per šį laiką turi sugalvoti, ką veiksi toliau. Jei susirasi, kur gyventi kitur, kruopščiai uždaryk langus ir duris, nuleisk apsaugines žaliuzes, užrakink vartelius ir raktus nunešk Anteckui Starčeviciui, atsiminsi? Jis šeštadieniais groja saksofonu prie jachtų uosto, – aiškino Matas.
– Gerai, supratau. Išeisiu jums išvykus. Labanakt, – jos balsas buvo be galo liūdnas.
– Na, tai sėkmės tau!
– Ir kur aš tai jau esu girdėjusi... – pasakė Lina, stovėjusi už Mato miegamojo durų.
Merginos, netarusios viena kitai nė žodžio, tyliai pasuko į savo kambarius.
Netrukus už lango ėmė švisti. Aira išgirdo apačioje šurmulį ir išėjo išlydėti Kim, Linos ir Mato. Merginos atsisveikino apsikabindamos, Matas tik pakėlė ranką ir sėdo prie vairo.
Eitvydė Pranevičienė
