Lietuviams, kaip ir kitoms tautoms, žinoma Paukščių Tako juosta, nusidriekusi per visą dangų. Tai mūsų galaktikos – 200 milijardų žvaigždžių sistemos – projekcija dangaus skliaute. Dar Paukščių Tako žvaigždžių juosta Lietuvoje vadinama Vėlių keliu. Sakmėse aiškinama, kad lietuviai tikėjo, jog mirusiųjų vėlės, pavirtusios paukščiais, Vėlių keliu keliauja į dausas.
Kad paukščiai žinotų kelią
Paukščių Takas siaura juostele eina per Didžiojo Šuns, Vienaragio, Šienpjovių, Dvynių, Tauro, Vežėjo, Persėjo, Kasiopėjos, Cefėjo ir kitus žvaigždynus, kol pasiekia Gulbę. Ties Denebo žvaigžde jis persiskiria į dvi šakas: viena išnyksta Gyvatės žvaigždyne, o antroji eina per Laputės, Strėlės ir Erelio žvaigždynus, vis platėdama, kol išsilieja į platų kelią, kur iš už horizonto matyti Šaulio žvaigždyno šiaurinė dalis.
Geriausiai Paukščių Takas matomas rudens vakarais, kai jis driekiasi iš šiaurės vakarų į pietus, beveik per zenitą. Žiemos ir pavasario danguje matyti siauriausia Paukščių Tako dalis.
Pavadinimas Paukščių takas atsirado todėl, kad rudens vakarais, kai jis pas mus geriausiai matomas ir tęsiasi per visą dangų pietų link, sutampa su kryptimi, kuria paukščiai išskrenda į šiltuosius kraštus. Pasakojama, esą Dievas, gyvendamas danguje, labai mylėjo paukštelius, todėl liepęs angelams nusodinti žvaigždėmis kelią, kad šie, išskrisdami ir pavasarį sugrįždami, žinotų kryptį.
Anot šaltinių, senovėje lietuviai Paukščių Taką vadindavo ir kitais pavadinimais – Gervių takas, Žąsų takas. Pavadinimas Paukščių kelias žinomas slavams, estams, kirgizams, udmurtams ir kt. Taip jį vadina ir portugalai.
Daug kur Europoje Paukščių Takas dar vadinamas Pieno taku (lot. Via Lactea). Lietuvių liaudis dar iki XIX a. pradžios manė, kad išskrendantiems paukščiams žiemą kelionėje reikalingas maistas – jie Pieno žvaigždėse susiranda kuo pasistiprinti. Sakmės aiškina, kad Pieno Takas atsiradęs, kai kadaise po dangų vaikščiojusi deivė papylė pieną. Graikų mitas pasakoja, jog Pieno Takas susidarė iš deivės Heros krūtų pieno, kai ši nesutikusi maitinti Heraklio.
Iš Paukščių Tako ryškumo žmonės spėdavo apie orą. Jei Paukščių Tako žvaigždės ryškiai šviečia – bus giedra, žiemą – šaltis; jei neryškiai – artinasi dargana. Buvo manoma, kad jei Paukščių Takas nuo Trijų karalių iki Grabnyčių šviesus ir baltas, metai bus geri ir vaisingi.
Mirusiesiems – Vėlių kelias
Iš žilos senovės Vėlių kelias buvo apsuptas sakmių, pasakojimų, tikėjimų, burtų. Senovėje žyniai tulisonai ir ligašonai prie mirusiojo sakydavo kalbas ir guosdavo gimines, esą matę velionį, kario apranga jojantį ant eiklaus žirgo viduriu dangaus, Vėlių keliu, su trimis žvaigždėmis rankoje, žengiantį į amžinosios laimės būstą bičiulių draugijoje. Tuo keliu teisingųjų vėlės patenka į dangų.
Kartais sakoma, kad Paukščių Takas nurodo mirusiesiems kelią į jų pomirtinę buveinę, kadangi paukščiai žiemą irgi praleidžia dausose. Šio įvaizdžio šaknys gali būti labai archaiškos – jas galima sieti su tikėjimu preegzistencija, t. y. gyvenimu iki gimimo.
Vėlių kelio pavadinimas taip pat žinomas daugeliui kaimyninių ir tolimesnių kraštų – jį taip vadino dauguma slavų. Pavyzdžiui, Tūlos srityje valstiečiai tikėjo, kad per Velykas mirusieji keliasi iš karstų, o Vėlių kelias nusileidžia ant žemės ir parodo jiems kelią į dangų. Kai kur Vėlių kelias vadinamas Šventuoju keliu, kuriuo vėlės patenka į dangų. Liublino ir Volynės srityse tikėta, kad viena jo pusė veda į rojų, kita – į pragarą, o žvaigždės – tai angelai, sėdintys ant dangaus laiptų su degančiomis žvakėmis rankose. Kitais pasakojimais šis žvaigždžių telkinys – tai tiltas iš pragaro į dangų, kuriuo eina vėlės.
Galima manyti, kad lietuvių tradicija preegzistencijos klausimo sąmoningai nesvarstė, tačiau tai paneigtų bent dvi realijos.
Pirmoji – labai išplėtota su gimimu susijusių papročių, ypač draudimų, sistema (tarsi aiškiai nujaučiami nėščiosios bei gimdyvės santykiai su anapusybės pasauliu).
Antroji – daugelis „primityvių“ ar izoliuotų genčių visame pasaulyje turi preegzistencijos mokymus. Juos žino ir Sibiro gentys, ir mūsų kaimynai ugrofinai, ką jau kalbėti apie Afriką ar Okeaniją. Visi šie mokymai iš esmės liudija vieną idėją: protėvių, mirusiųjų pasaulis yra ir užgimsiančių, įsikūnijimo laukiančių sielų erdvė.
Lietuviams tokia idėja nėra svetima. Tai patvirtina ir nuomonė apie gimdyvės „suteptumą“, reiškiantį jos santykį su anapusybe. Nėščia moteris ir gimdyvė (taip pat kurį laiką po gimdymo) laikyta aplinkai pavojinga, nes ji artima „kitam pasauliui“.
Lietuviai, kaip ir daugelis Europos bei pasaulio tautų, buvo įsitikinę, kad moteris prieš gimdymą ir kurį laiką po jo yra „nešvari“ – pavyzdžiui, ji neįleidžiama į bažnyčią ir tik vėliau rituališkai įvedama. Tai reiškia, kad ji dėl nėštumo ar gimdymo yra sakrališkai „sutepta“. Šio reiškinio vienareikšmiškai paaiškinti neįmanoma: religijų istorijoje „šventas“ ir „suteptas“ dažnai reiškia tą patį – susilietimą su šventybės ir kitybės pasauliu.
Genties vadas ar žynys taip pat apsuptas draudimų, bet tai nereiškia, kad jis „blogas“ – jis tiesiog artimas kitybei. O susilietimas su kitybe pavojingas, todėl jo vengiama. Nėščioji bei gimdyvė taip pat tampa kitybės atstove šiame pasaulyje.
Kitybės apraiškos
Kitybė – „anas pasaulis“ – yra šventybės šaltinis. Šventybė gali pasireikšti ir šviesiai, ir grėsmingai. Gimdyvei priskiriamos abi šios kategorijos: šviesios, laiminančios ir kartu pavojingos. Tokie įsitikinimai liudija, kad gimdyvė susiduria su kitu pasauliu, o šis susidūrimas vyksta per jos nešiojamą kūdikį. Tad ir kūdikis laikomas susijusiu su anapusybe – galbūt būtent dėl to moteris laikyta sakrališkai „pažymėta“.
Jeigu taip, išvada aiški: kūdikis yra svečias iš anapusybės – kitybės proveržis. Iš prietarų ir draudimų sistemos galima spręsti tik tiek, kad kūdikis per motiną išsiveržia iš „kito pasaulio“. Koks tas pasaulis ir iš kur jis ateina – lieka neaišku.
Atrodo, kūdikis, kaip ir jo siela, ne „sukuriamas“, o ateina iš jau egzistuojančios ir pastovios kitybės. Tai patvirtina ir kai kurie lietuvių posakiai – pavyzdžiui, mirtis apibūdinama kaip „grįžimas į namus“. Grįžti galima tik ten, kur jau esi buvęs.
Lietuvių Dausos – mirusiųjų šalis, kur viešpatauja amžina vasara – yra kraštas, kuriame žiemoja paukščiai. Tad dalį metų paukščiai praleidžia ten pat, kur gyvena mirusieji. Gal dėl to paukščiams ir jų elgesiui skiriamas religinis bei maginis dėmesys. Kūčių vakarą palei židinį pabarsčius pelenų, ryte galima aptikti paukščių pėdučių – vėlių pėdsakų. Tai natūralu, nes ir žmogaus siela, pasak tikėjimų, gali palikti kūną paukštelio, bitelės ar peteliškės pavidalu.
Visai Europai žinomas motyvas, kad vaikus atneša gandras – tai mitologema. Pasakoje „Gandrų šalyje“ gandrai savo pasaulyje pasirodo esą žmonės. Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje žmogaus ir gandro sąsaja labai stipri – pasak XVI a. prūsų metraštininko Simono Grunau, vietos gyventojai tikėjo, kad gandrai kadaise buvę žmonės. Tad gandras – „žmogiškiausias“ paukštis, o jo vaidmuo atnešant kūdikius – seno tikėjimo atspindys. Jei gandras „atneša“ vaikus, vadinasi, jie iki tol „kažkur buvo“.
Įdomų liudijimą pateikė XIX a. etnografas L. A. Jucevičius: lietuviai tikėję, kad mirusio blogo žmogaus vėlė įsikūnija į šikšnosparnį ir atgailauja 300 metų. Po to ji vėl įsikūnija į kurį nors palikuonį ir tampa teisiaus žmogaus siela. Todėl proanūkiai visada geresni už prosenelius. Panašūs mokymai žinomi ir Australijos čiabuvių religijose.
Giliam laikui artėjant
Kaip nepažintas gimusiojo kelias, taip nepažintas ir išeinančiojo. Per gyvenimą sukaupta patirtis bei sąmoningumas nukreipia sielą naujos būties link. Mes sukamės amžino rato judėjime, vis bandydami pasiekti aukštesnį lygmenį. Kaskart „ateidami“ ar „išeidami“ sutinkame nežinią, regėdami save iš naujo.
Pasak dvasinių pajautėjų, gyviesiems lengviau save tobulinti, gydytis ir spręsti problemas. Bet kai ši Dievo dovana prieina virsmo laiką ir siela tampa nuoga, jai iš visų pusių reikalinga globa. Dievo keliu žengiant svarbus ir žemiškas prisilietimas – vėlės palydėjimas maldomis, šventa ugnimi, nuoširdumu ir tauriu susikaupimu. Kaip ką tik gimusį kūdikį mokome žengti pirmuosius žingsnius, taip ir vėlę reikia palydėti į jai skirtą vietą, nesulaikant jos žemiškoje erdvėje – paleidžiant dėkingai, su meile.
Nuo senų laikų „išlydėjimo“ procesas buvo iškilmingas ir svarbus visai giminei. Viską lydėjo pasiruošimas, dvasinis nusiteikimas, aplinkos ir laidojimo proceso sutvarkymas vėlės labui. Nevalia sielai kelti streso, ką dažnai darome vedami prisirišimų. Sielos gyvavimas tuo nesibaigia.
Protėvių palikimuose išlikę raštai, ženklai, simboliai, apeiginiai ritualai, kurie sakraliai nušviesdavo laidotuvių procesą. Namai, kapai ir visas kelias link palaidojimo būdavo puošiami tautiniais audiniais, juostomis, kurių raštuose užkoduota gili egzistencinė informacija.
Vėlių pasaulis neatsiejamas ir nuo augalų bei medžių stichijos. Pasak mitologų, išeinančios vėlės laikinai apsigyvena medžiuose. Todėl senovės lietuviai gerbdavo kiekvieną prie namų augantį medį, o kieme statydavo stogastulpius – kad vėlėms būtų saugu ir gera netoli buvusių namų. Pasiekti aną pasaulį nėra lengva – kelias pilnas išbandymų ir pavojų.
Sakralinė geometrija lydi mus visą gyvenimą, ugdo sąmoningumą – kartais mums to net nepastebint. Mirusiojo pasauliui tai dar svarbiau: ten sargais tampa nematerialūs sutvėrimai. Todėl raštai, ženklai, simboliai, spalvos turi ne tik vizualią, bet ir energetinę reikšmę. Teisingai parinktos proporcijos ir spalvos kuria teigiamą lauką tiek gyviesiems, tiek vėlėms.
Sukūrus saugią, sakralią „atsisveikinimo“ erdvę galima tikėtis Dievo malonės – kad siela atras savo vietą Dausose.
Parengė Jūratė Vitkauskaitė
Galerija iš K2: {gallery}9215{/gallery}
