Šį rudenį Jonavos kultūros centro (JKC) Panoterių KC ansamblis „Vosilkėliai“ mini 40-ies metų veiklos sukaktį. Per kelis dešimtmečius keitėsi ne tik jo nariai, bet ir muzikos žanrai bei repertuaras, teko peržengti ne vieną slenkstį, siekiant, kad kolektyvo dainuojamos dainos papildytų kultūrines programas, o Panoterių krašto vardas būtų garsinamas visoje Lietuvoje. Keturių dešimtmečių sėkmės istorija – tai nepavargstančios, aktyvios, sunkumų nebijančios ansamblio įkūrėjos ir vadovės Leonoros Veselkienės intensyvaus darbo su muziką mylinčiais žmonėmis rezultatas.
P. Vaičiūno takais
Leonoros pirmoji pažintis su Panoteriais prasidėjo 1984-ųjų rudenį, kuomet ji atvyko iš Trakų į šį kraštą. Eidama muzikos mokytojos ir meno vadovės pareigas, ji pamažu susipažino su vietos gyventojais, išsiaiškino jų pomėgius ir netrukus suskambėjo moterų ansamblio dainos „Aš pamilau lauko gėlę“, „Ten, kur Nemunas banguoja“, „Kai susiūbuos po mano langu“, kitos. Girdėdami dainuojantį moterų kolektyvą, netrukus į jį įsiliejo ir vyrai – Viktoras Gečiauskas, Juozas Arlauskas, Stasys Bagdonavičius, būgnininkas, vadovės sūnus Robertas Laurušonis, akordeonistas Ramūnas Strusevičius. Repertuarą papildydavo naujos dainos.
„Ir mane, ir dainininkus žavėjo senovinių liaudies dainų grožis, tad pamažu tapome folkloriniu ansambliu. Buvę tremtiniai Juozas ir Birutė Arlauskai pasiūlė įtraukti į repertuarą dainų apie tremtį – programą papildėme dainomis „Leiskit į Tėvynę“, „Jei ne auksinės vasaros“, „Upės plauks į melsvą tolį“, kitomis, kurias dainuodavome birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dienos minėjimuose. Ilgainiui pradėjome gauti kvietimų koncertuoti tai viename, tai kitame ne tik rajono, bet ir Lietuvos kampelyje. Jautėme, kad mums sekasi, tačiau ansambliui reikėjo pavadinimo. Ir čia mums į pagalbą atėjo kiekvieną vasarą, liepos mėnesį, organizuojami kraštiečio dramaturgo, poeto ir vertėjo Petro Vaičiūno gimimo metinių minėjimai Piliakalnių kaime. Domėdamasi kūrėjo poezija, suradau eilėraštį apie rugiagėles, kurias poetas vadina vosilkėliais. Netrukus man susidėliojo melodija ir gimė daina „Vosilkėliai“. Vėliau šio poeto tekstais sukūriau dar kelias dainas. Pasitarėme su ansamblio nariais ir nusprendėme kolektyvą pavadinti „Vosilkėlių“ vardu. 2000 metais, minint P. Vaičiūno 110-ąsias gimimo metines jo tėviškėje, Jonavos kultūros centras oficialiai suteikė mums pasirinktą vardą, kuriuo didžiuojamės ligi šiolei“, – pasakoja L. Veselkienė, melodijas sukūrusi kraštiečio eilėraščiams „Valtelė“, „Alyvos pražydo“, „Trys dobilo lapai‘, „Gyvenimo saulė“ ir kitiems. Negana to, L. Veselkienė sudarė knygą „Ak, tie vosilkėliai“, į kurią suguldė ne tik tekstus, bet ir jiems pritaikytų melodijų natas. Tai bene vienas gražiausių ir nuoširdžiausių P. Vaičiūno įamžinimų.
Nuo folkloro iki klasikos
Vadovės teigimu, prieš dešimtmetį imta ieškoti modernesnių dainų atlikimo formų, kitokio skambesio, primenančio šiuolaikinę dainą.
„Sumanėme keisti dainavimo manierą, stilių, kitaip tariant, panorome modernizuotis. Pagalvojome, kad tiek autentiškas, tiek liaudies dainas, įspraustas į šiuolaikišką, melodingą ir ritmiškai įdomų apvalkalą, klausytojas galėtų išgirsti kitaip – jos skambėtų spalvingiau, melodingiau, įdomiau. Taip ir padarėme. Apie penkerius metus mūsų kolektyvas ruošė ir atliko kapelinę muziką bei moderniai perkurtas liaudies dainas. Įgyvendinti sumanymą padėjo muzikos instrumentas „YAMAHA“, turtingas įvairių ritmų, stilių bei tembrų. Kitaip suskambėjo lietuvių liaudies dainos „Ant kalno klevelis stovėjo“, „Tykus vakars be vėjo“, „Jurgi, šildyk žemę“, daugelis kitų“, – prisiminimais dalijasi L. Veselkienė.
Repertuarą papildė folkloro ansamblio „Nalšia“ dainos „Gražių dainelių nedainuosiu“ bei modernaus folkloro grupės „Kitava“ dainos „Tyliai skęsta paraudusi saulė“ L. Veselkienės sukurti akompanimentai. Šiuolaikiškais ritmais suskambo folkloro grupės „Mingė“, liaudiškos muzikos kapelos „Bijotaičiai“ dainuotos melodijos ir t. t. Kolektyvo labiausiai pamėgtomis dainomis tapo Zenono Brazinsko ir Virginijos Milerytės-Paulauskienės „Mes jau kiti“, Remigijaus Poderio „Mūsų kraštas“ ir „Senas parkas“, daugelis kitų.
Tačiau po kelerių metų kolektyvas atsisakė modernaus folkloro, stilizuotų liaudies dainų, vis dažniau dėmesys krypdavo į klasiką bei vokalinę muziką.
„Ir vėl įvyko kolektyvo virsmas į kitą stilių. Grįžome į pačią pradžią, nes įvairiuose koncertuose vedėjai mus pristatydavo kaip vokalinį ansamblį. Būtent tokios muzikos reikalavo ir dažni mūsų kolektyvo koncertai bažnyčioje. Reikėjo rimtų, taurius jausmus puoselėjančių dainų. Todėl mūsų ansamblio repertuare atsirado tokios dainos, kaip Vytauto Kernagio „Baltas paukštis“, „Giedu dainelę“, folk-roko grupės „Skylė“ daina „Sudainuokime Lietuvą“, operos solistų dainuojama šventinė daina-giesmė „Pakylėk mane“, kalėdinė Stepono Januškos daina „Linkim visiems laimingų šventų Kalėdų“, Lauros Remeikienės „Bažnytėlėj debesų“, Gintarės Jautakaitės „Viešpaties lelija“, liaudies išpuoselėta, Tado Šumsko aranžuota daina „Paimkim Lietuvą visi ant rankų“, Lino Adomaičio „Vandenynai“, Eglės Sirvidytės „Mano namai“. Labai didžiuojamės išmokta daina „Dievas davė“ iš lietuviškos roko operos „Jūratė ir Kastytis“, – stiliaus pokyčius komentuoja pašnekovė.
Koncertų gausa
Per keturias dešimtis metų šis Panoterių kolektyvas savo repertuarus pristatė įvairiuose Lietuvos rajonuose
Anot ansamblio vadovės, mieliausia ir artimiausia yra vietos kultūros centro salė, kurioje dažniausiai tenka koncertuoti įvairių renginių metu. Tačiau po kelis kartus aplankytos Upninkų, Bukonių, Liepių, Šilų, Čičinų, Šveicarijos, Užusalių bendruomenės, dainuota gegužinėse Jonavoje, Milagainiuose, Aklajame ežere, daug bendrų renginių surengta su Panoterių Petro Vaičiūno pagrindinės mokyklos mokiniais, vietos biblioteka.
„Gražūs prisiminimai liko iš viešnagės Tautkaičiuose, Marijampolės rajone, kur dalyvavome Žolinės šventėje, iš Ukmergės rajono Sližių kaimo, kur dainavome Oninėse. Siužetinę programą „Nuo Jurginių lig Sekminių“ demonstravome Kazlų Rūdos žiūrovams. Jonavos rajonui teko atstovauti Palangoje vykusioje Jurginių šventėje. Neišdildomą įspūdį paliko koncertas Druskininkų vasaros estradoje, buvome pakviesti dainuoti Pagiriuose, Kėdainių rajone, kur modernią koncertinę programą parodėme miestelio bendruomenei. Ansamblis koncertavo tarptautinio medžio drožėjų festivalio atidaryme kaimo turizmo sodyboje Panoteriuose, viešėjome Anykščių rajono Kurklių kultūros centre, Dotnuvoje, Siesikuose, Panevėžio krašto Vadoklių kultūros centre, kitose Lietuvos vietovėse“, – vardija vadovė.
Visas išvykas ir koncertus sunku prisiminti, o faktas, kad pernai „Vosilkėliai“ koncertavo 22 kartus, rodo kolektyvo populiarumą. P. Leonoros nuomone, renginių ir koncertų gausa „kolektyvui suteikia brandumo, tobulumo ir grožio“.
Indėlis į veiklą
Ansamblio vadovė neabejoja: visa, kas pasiekta, atėjo iš dainuojančių žmonių širdžių. Ji sako esanti dėkinga tiems, kurių dėka atsirado galimybė suburti tokį kolektyvą.
„Su didžiausia pagarba prisimename pačius pirmuosius dalyvius, jau atgulusius į amžino poilsio vietą – Birutę ir Juozą Arlauskus, Jonę ir Viktorą Gečiauskus, Adelę ir Stasį Bagdonavičius. Už meilę dainai didelę padėką reiškiame Stanislavai Gargasienei, meno raiškos kolektyvui atidavusiai 27-erius savo gyvenimo metus. Šie žmonės buvo patrauklus pavyzdys visiems. Iš jų mokėmės senovinių dainų, iš jų sėmėmės gyvenimiškos patirties. Jiems dalyvaujant kolektyvo veikloje, prabėgo patys gražiausi metai, palikę labai mielų ir šiltų prisiminimų“, – sako p. Leonora.
Per 40 metų pasikeitė nemažai kolektyvo narių, tačiau kiekvienas jų įdėjo didelį indėlį į kultūrinę veiklą. Pavyzdžiui, daugiau kaip dvi dešimtis metų ansamblyje dainavo Ramunė Kuodelienė, Irena Frankauskienė, po keliolika metų dainai skyrė Raimonda Pocienė, Janina Kiškienė, Jadvyga Simonavičienė, Rita Budrevičienė, Zigfrida Žentelienė. Daug laiko kartu su „Vosilkėliais“ praleido Danutė Pocienė, Stasė Kasperavičienė, Rūta Stočkūnienė, Valė Jurkevičienė, Filomena Ogunauskienė, 2024-aisiais išėjusi į anapilį. Ansamblio veikloje dalyvavo Audronė Gruodienė, Daiva Liepienė, Ramunė Strusevičienė su savo mama Marijona Jakeliene, pernai atgulusia į amžino poilsio vietą, Liuda Urbonienė, Nijolė Stasytienė, Liuba Vansevičienė, Irutė Černenko.
L. Veselkienė daug malonių žodžių taria jauniesiems panoteriečiams, kurie visada atsiliepdavo į prašymą papildyti siužetines folkloro programas. P. Leonoros žodžiais tariant, „grupelė jaunimo suteikė kolektyvui jaunatviškumo, nuotaikingų bei šviesių spalvų“.
Šiandienė ansamblio sudėtis
Kalbėdama apie šiandienos „Vosilkėlius“, vadovė pasidžiaugia ansamblio senbuvėmis – Rasa Kilijonaite ir Irena Čeberekiene, turinčiomis ketvirtadalio amžiaus dainavimo patirtį ir toliau aktyviai puoselėjančiomis dainos žanrą.
„Pastarąjį dešimtmetį prie mūsų prisijungė Aldona Rimdeikienė ir Virginija Dauskurdienė, su savimi atsinešusios naujų minčių, gražių idėjų bei dainų. Kolektyvą papildė Janina Petrauskienė, ne tik dainuojanti, bet ir atliekanti koncertų vedėjos vaidmenį, prisidedanti prie scenarijų kūrimo. Prieš šešerius metus į mūsų ansamblio duris pasibeldė Aušra Vancevičienė. Šios puikios, balsingos ir valingos dainininkės palaiko kolektyvo gyvybingumą, suteikdamos jam stiprybės, grožio, žavesio bei populiarumo. Ačiū joms už laiką, skiriamą muzikinei veiklai, kuri yra Panoterių krašto kultūrinio gyvenimo sudėtinė dalis“, – dėkoja ansamblio įkūrėja ir jo vadovė L. Veselkienė, lapkričio 7-ąją kviesdama kartu paminėti kolektyvo 40-mečio sukaktį Panoterių kultūros centre.
Irena BŪTĖNAITĖ
Nuotraukos iš kolektyvo archyvo.
