Lapkričio 2-ąją minėsime Visų mirusiųjų dieną. Tradiciškai lankysime kapus, uždegsime žvakes ir prisiminsime savo artimuosius. Vieni iš kapinių grįš tiesiog namo, kiti – pagal seną paprotį – lankys giminaičius ir sės prie vaišių stalo. Dabartinės Vėlinės, o tiksliau – senosios Ilgės – tai reikšmingos apeigos, kurių svarbą šiandien prisimena vis daugiau žmonių. Daugelyje vietų jos atgaivinamos kaip tikrosios ikikrikščioniškos iškilmės.
Veliona – mirusiųjų deivė
Su prosenoviškomis Ilgių minėjimo tradicijomis ir apeigomis mus supažindina Lietuvos etnologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Pranė Dundulienė. Savo knygoje „Senovės lietuvių mitologija ir religija“ (1990 m.), skyriuje „Gimimo ir mirties deivės“, ji plačiai aprašo deivę Velioną, kuri buvusi mirusiųjų, arba vėlių, deivė. Jos vardas sietinas su vėle.
Seniausioji vėlės prasmė galėjo apimti ne tik žmogaus, bet ir senovės medžiotojo užmušto žvėries vėlę – ypač žvėries totemo, kurį užmušdavo vieną kartą per metus, atlikdami jam skirtas apeigas.
Velionos vardo šaknis vel- (turinti vėlės prasmę) yra bendra daugeliui Europos kalbų. Pavyzdžiui, senovės anglų kalbos žodis wael reiškė mūšio lauke likusį lavoną, šiaurės germanų wallr – mirusį karo lauke, o germanų mirusiųjų šalis buvo vadinama Valhala (Walhalla). Senovės hetitų žodis wellu pirmine prasme reiškė vėlių buvimo vietą – ganyklą, pievą. Atsiradus gyvulininkystei, šitaip imta vadinti ir pačią ganyklą.
Velionos, kaip ir vėlės, pavadinimas tapatus su vėlione ar vėlioniu – vėlesniu velniu. Latvių Velis (Vels) laikomas mirusiųjų dievybe. Lietuvių sakmėse velnias buvęs lyg ir Dievo bendrininkas kuriant kosmosą: Dievas kūręs tai, kas tobula, o velnias – tai, kas netobula. Velnė, arba Veliona, buvo chtoniška mitinė būtybė. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu ir jo lobiais. Kai Velnė uždarydavo vandenis ir prasidėdavo sausra, deivė Perkūnė (vėliau – Perkūnas) ją medžiodavo ir stengdavosi užmušti.
Veliona, dar vadinama Deivute ar Vilute, buvo chtoniška dievybė, daugiausia siejama su mirusiųjų prosenių vėlėmis. Kaip ir daugelis deivių, ji turėjo dualistinį pobūdį – išreiškė ir gėrį, ir blogį.
Deivės Velionos šventyklos vietoje pastatyta Veliuonos bažnyčia. Lietuvos istorikas T. Narbutas 1805 m. šios bažnyčios sienoje surado akmeninę lentą su atitinkamu užrašu.Iš pradžių Veliona rūpinosi žmonių sumedžiotais žvėrimis ir jų vėlėmis. Paplitus gyvulininkystei, ėmė globoti gyvulius ir jų vėles.
Vaišės – padėka už žemės derlių ir gyvulių vaisingumą
Ilgainiui pradėta tikėti, kad požemyje gyvenančios vėlės bei jų deivė Veliona veikia žemės derlingumą ir gyvulių vaisingumą. Todėl per didžiąsias šventes, paprastai susietas su Saulės ciklu – ypač pavasario ir rudens lygiadieniais – buvo rengiamos vaišės prosenių vėlėms ir jų deivei Velionai.
Apie tai rašė XVI a. autoriai J. Lasickis, M. Strijkovskis ir kiti. J. Lasickis Velioną vadina vėlių deive (arba dievu), kuriai buvo aukojama maistas. Mirusiajam duodavo kepintų paplotėlių, patrupindavo juos keturiose vietose priešpriešiais – tie paplotėliai vadinti „Velionos sikiais“.
Rudeninėms Velionos ir vėlių vaišėms žmonės skersdavo gyvulius, kurių mėsa vaišindavo mirusiuosius, ruošdavo apeiginius stalus kapinėse arba namuose. J. Lasickis rašo apie „dešrų kimšimo šventę“, per kurią vaišinamos vėlės. Į skerstuves kviesdavo deivę Velioną sakydami: „Vielona velos, ateik pavalgyti drauge su mumis dešrų su mirusiaisiais.“
Aukštaičiai senovėje prieš Vėlines visuomet skersdavo kiaulę ir pagal archainį paprotį atlikdavo apeigas. Skerdėjas ir šeimininkas išgerdavo po samtuką kraujo, pasemto iš kiaulės krūtinės. Paskerdus kuilį, jo kiaušai būdavo iškepami ir suvalgomi – tikėta, kad tai atneša namams palaimą ir sveikatą.
Velionos ir vėlių vaišinimo apeigos būdavo atliekamos pavasarį (sėjos metu) ir rudenį (nuėmus derlių). Šių apeigų užuomazgų būta net XIX–XX a. pradžioje, kai tikėta, kad tuo metu vėlės lanko savo namus.
Apeiginiai patiekalai ir ritualai
Su Vėlinėmis siejasi daugybė senųjų apeigų elementų. Pavyzdžiui, Nočios apylinkėje (Lydos aps.) XIX a. pradžioje lietuviai vėlėms gamindavo tamsius patiekalus – sriubas, vėdarus su krauju, barščius, košes, šiupinius, varškėčius. Patiekalų turėjo būti dvylika.
Ant stalo užtiesdavo baltą staltiesę, sustatydavo valgius ir gėrimus. Šeimininkas tardavo:
„Mirusiųjų vėlelės, kurios dar atmenamos šiuose namuose, garbingi mano šeimos protėviai, verti amžinos atminties vyrai ir garbingos moterys, ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina (...), prašau į metines vaišes. Tegu jos būna jums tokios malonios, kaip mums yra saldus jūsų atminimas.“
Po šių žodžių viešpataudavo tyla. Šunis uždarydavo, kad jų lojimas neišgąsdintų atėjusių vėlių. Kai, žmonių manymu, vėlės pasisotindavo, šeimininkas sakydavo:
„Dovanokite, vėlelės, būkite sveikos, sudiev! Laiminkite mus gyvenančius, ramybė šiems namams!“
Tada šeimininkė nuimdavo patiekalus, apversdavo staltiesę, vėl sustatydavo maistą ir prasidėdavo gyvųjų vaišės.
Be artimųjų, žmonės prisimindavo ir tragiškai žuvusių vėles – sudegusius, paskendusius, griaustinio nutrenktus, svetimoje žemėje pražuvusius.
Dar XX a. pradžioje kai kur Lietuvoje per Vėlines į kapines nešdavo maistą ir palikdavo jį su puodais. Grįžę namo eidavo į pirtį, išsimaudydavo, ruošdavo vakarienę ir ant stalo dėdavo septynis patiekalus – kiaulės galvą, košę, kukulius, mėsą, kiaušinienę ir kt. Uždegdavo žvakę, ją suko aplink galvą ir aplink maistą, o pirmąją kiekvieno valgio dalį aukodavo sakydami: „Tai jums, vėlės.“
Panašios apeigos buvo žinomos Dieveniškėse ir Gervėčiuose – jose valgiai būdavo skirti vėlėms, o dalis aukojama bažnyčioje ar atiduodama elgetoms.
Elgetos – buvę žyniai
Per Vėlines ir kitas kalendorines šventes, kai namuose, tikėta, lankosi vėlės, nuo seniausių laikų buvo pagerbiami elgetos – jie vaišinami, apdovanojami duona, laikomi tarpininkais tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jie perėmė senųjų žynių vaidmenį.
Mažosios Lietuvos bažnyčių vizitacijų dokumente Recessus generalis (1638 m.) rašoma, kad lietuviai savo velionis pavesdavo apraudoti žyniams ar elgetoms, kuriems už tai duodavo duonos, mėsos, javų, drabužių. Net XX a. pradžioje elgetos dar atlikdavo apeigas prie mirusiojo, kalbėdavo maldas, priimdavo aukas ir jas „perduodavo“ mirusiesiems.
Iš XIII a. šaltinių žinoma, kad buvo žynių – vadinamųjų tulisonių ar ligusonių – kurių pareiga buvo atlikti laidojimo apeigas ir bendrauti su mirusiųjų vėlėmis. Jie „matydavo“ velionį jojant per dangų į kitą pasaulį.
Įvedus krikščionybę, žyniai buvo nušalinti nuo pareigų, todėl, netekę pragyvenimo šaltinio, tapo elgetomis. Tačiau ir vėliau jie išliko svarbūs per laidotuves bei mirusiųjų paminėjimo apeigas. Aukos ir maldos būdavo perduodamos ne tik namuose, bet ir kapinėse, pakelėse, kryžkelėse – vietose, kur, tikėta, mėgsta lankytis vėlės. Todėl dar prieš krikščionybę pakelėse statydavo koplytstulpius su prosenių statulėlėmis.
Tradicija gerbti žynius, vėliau tapusius elgetomis, įaugo į lietuvių mitus ir liaudies etiketą. Mitologinėse sakmėse senasis lietuvių dievas senelis, pasivertęs elgeta, lankydavo žmones ir tikrindavo, kaip jie elgiasi su elgetomis. Netinkamai pasielgusius paversdavęs šunimis, vilkais ar pelėmis.
Parengė Jūratė Vitkauskaitė
